„Norėčiau padovanoti tikrą šeimą dar keliems tėvų pamestiems vaikams...“ – pokalbio metu netikėtai prasitarė teisėjas.
Su A. Mitkumi kalbėjome apie šeimos bylas, šiandieninę šeimos sąvoką, ryšio su globojamais vaikais užmezgimą ir gyvenimą įprasminančią globėjų patirtį.
– Jau 14 metų Radviliškio rajono apylinkės teisme dirbate teisėju, 2012 m. tapote šio teismo pirmininku. Portalo www.atvirasteismas.lt duomenimis, kasmet išnagrinėjate apie 500 bylų. Pasidalykite patirtimi, kuri iš jų buvo sudėtingiausia ar įsimintiniausia ir kodėl?
– Bylose dėl vaiko globos ir rūpybos pastebiu ryškėjančią keistą tendenciją. Pastaruoju metu nagrinėjau dvi panašias bylas, kuriose vaikai paimti iš šeimų ir auginami senelių, nors tėvai tvarkingai dirba, nepiktnaudžiauja alkoholiu, turi gyvenamąjį plotą.
Turėtų kilti klausimas, kaip tai nutinka? Iš pradžių tėvai savo vaikus pameta pas senelius ir ilgą laiką nelanko. Išvyksta uždarbiauti į užsienį, retkarčiais paskambina. Vėliau, užsienyje prakutę, užsidirbę pinigų pradeda juos siųsti vaikams, teikia išlaikymą, tačiau Vaiko teisių apsaugos specialistų raginami vaikus pasiimti – neima, pasitenkinę mintimi, kad vaikai auga prižiūrėti senelių.
Šie tėvai nuolat raginami pasirūpinti vaikais, jiems administracine tvarka skiriamos baudos už vaikų nepriežiūrą, tačiau ilgainiui net ir joms tampa „atsparūs“, o galų gale, susidūrę akistatoje su Vaiko teisių apsaugos specialistais ar teismu, raštu pareiškia, kad nesirūpins savo vaikais: „Darykite, ką norite“, arba, parašo sovietiniu laikmečiu paplitusį terminą – „Atsisakymą nuo vaikų“.
Kai teismas nustato, kad tėvai (tėvas ar motina) daro ypatingą žalą vaiko vystymuisi ar visiškai juo nesirūpina, ir nėra duomenų, kad padėtis gali pasikeisti, – jų valdžia apribojama neterminuotai.
Vienos iš mano nagrinėtų bylų duomenimis, motina uždarbiauja užsienyje, Lietuvoje gyvenantis tėvas kone kiekvieną dieną bendrauja su dukromis, tačiau mergaites globoja senelė. Biologinių tėvų negąsdina faktas, kad jų valdžia gali būti apribota neterminuotai, netgi yra galimybė vaikus įvaikinti – tokiu atveju ryšiai nutrūktų negrįžtamai. Abu tėvai įsitikinę, kad vaikai niekur neprapuls, nes juos augina artima giminaitė.
Kitoje byloje didžiausias akibrokštas buvo tas, kad abu tėvai teikia vaikams išlaikymą, palaiko ryšį, dažnai skambina, tėvas atvažiuoja su vaikais pažaisti, bet jų neaugina... Pastarojoje byloje laikinoji vaikų globa taip pat buvo nustatyta senelei. Per teismo posėdį klausiau jos: „Kaip vaikai kreipiasi į jus ir sutuoktinį?“ Atsakė: „Mes vaikams esame mama ir tėtis. Bet jie žino, kad yra dar vienas tėtis ir mama.“ Šeimos sąvoka tampa kitokia, suaugusieji iškreipia ją savo elgesiu.
Nagrinėjau jau dvi tokias bylas ir man neramu, kad šis virusas – kai laikinoji vaikų globa perduodama seneliams, nes taip patogu – nepaplistų.
– Kaip manote, kodėl tėvai taip elgiasi?
– Jie yra tvirtai įsitikinę, kad vaikų niekas kitas nepaims – neįvaikins ir nenutrauks ryšių. Vaikai visada bus šalia, o mes dar iš valstybės pinigų paimsime, nes taip apsimoka. Man šiose bylose įsiminė dvasinis šeimų nuopuolis. Aš kreipiausi į tuos žmones sakydamas, kad paprastai tėvų valdžią apriboju tėvams, kurie yra degradavę, negali atsispirti alkoholiui. Jei vaikų nepaimtume iš asocialų šeimos, jie sektų tėvų pėdomis. Šiuo atveju trikdo tai, kad tėvai yra tvarkingi, jie gali auginti savo vaikus, ryšys su atžalomis palaikomas, tačiau jų vaikystė bėga globėjais paskirtų senelių namuose. Aš tai pavadinčiau nužmogėjimu už pinigus.
Savo sprendimų motyvuose nurodžiau, kad tėvai, palikdami vaikus globoti senelei ir sukurdami tam tikrą iliuziją, kad kada nors juos susigrąžins, taip pat juos žaloja, nes vaikai gyvena laukimu. Tėvai atvažiuoja, apipila dovanomis, vaikai tiesia rankas, klausia, kada mus pasiimsite kartu? Jiems atsako: „Greitai“ ir vėl išvyksta uždarbiauti. Stebiuosi, ar gali būti nuotolinė meilė / nuotolinė šeima? Kompromisui dalelytės šeimos nėra. Arba vaikas turi šeimą, arba ne...
Aš dažnai esu kviečiamas į mokyklas papasakoti moksleiviams apie patyčias, narkotikų prevenciją, teisėjo darbą. Klausiu vaikų, kokia emocija jiems yra neigiama: smurtas, pyktis? Padiskutavus mokiniai vieningai įvardija, kad pati neigiamiausia emocija yra nusivylimas. Ypač artimais žmonėmis, kuriais tikima. Bylose, apie kurias pasakojau, ši emocija yra neišvengiama. Juk vaikai auga, nepabijosiu termino – „penimi pažadais“. Ar jie išaugs doromis socialinėmis asmenybėmis? Nesu tikras...
Žinoma, norėčiau pabrėžti, kad vaikams gyventi pas artimus giminaičius yra nepalyginamai geriau nei augti svetimoje aplinkoje – globos namuose.
– Vaikų globos ir rūpybos tema Jus lydi ne tik darbe, bet ir asmeniniame gyvenime. Prieš trejus metus kartu su žmona ir dviem sūnumis ryžotės į savo šeimą paimti broliuką ir sesutę iš globos namų. Kas lėmė šį sprendimą?
– Minčių ir pokalbių apie tėvų paliktų vaikų auginimą buvo jau gerokai anksčiau. Gal šiek tiek įtakos turėjo tai, kad jau seniai palaikau gražius santykius su Radviliškio rajono vaikų globos namais. Dažnai užsukdavau ten su vaikais pažaisti stalo tenisą, padėlioti dėlionę, pavalgyti kartu vakarienės (patikėkite, papildomą lėkštę avižinės košės jums tikrai atras).
Rimtai apie vaiko globą pradėjome kalbėti, kai poilsiaudami su šeima Nidoje per televiziją pamatėme laidą apie paramos akciją vaikų globos namams. Pasiūliau žmonai iš pradžių paimti vaiką pasisvečiuoti į namus savaitgalį. Planavome globoti vieną vaikelį. Kadangi auginame du sūnus, norėjome mažos mergaitės. Tačiau gegutės vaikų po vieną nepameta... Sužinojome, kad Radviliškio rajono vaikų globos namuose auga beglobė 4 metų mergaitė, bet ji turi 7 metų broliuką. Greitai apsisprendėme globoti abu. Iš pradžių pakvietėme vaikus pasisvečiuoti savaitgalį. Kai mūsų lankyti globėjų kursai ėjo į pabaigą, jau buvo ruošiami vaikų globos dokumentai. Iš pradžių – laikinosios, vėliau teismo sprendimu – nuolatinės.
– Ką Jums davė lankyti globėjų kursai? Ar juose perteikiamos žinios, praktinės užduotys neatbaidė nuo sprendimo, o gal, priešingai, tik sustiprino norą greičiau į namus parsivežti vaikus?
– Globėjų/įtėvių kursai yra pirmas rimtas žingsnis, svarstant apie vaikų globą ar įvaikinimą. Tai tarsi kertinis akmuo globos ir įvaikinimo procese. Kursų mokytojai – tikri savo srities profesionalai. Jie puikiai psichologiškai parengia globai. Mane asmeniškai kursai pamotyvavo greičiau paimti tėvų globos netekusius vaikus į savo šeimą ir suteikti jiems saugumo jausmą.
Ypač įsiminė viena užduotis, kurią gavo visi kursų dalyviai. Mūsų paprašė atsiminti laikotarpį ir aplinką, kai jautėmės labai nesaugiai, sutrikę. Aš prisiminiau, kai mane 11-metį tėvai išvežė į pionierių stovyklą. Pamenu, kaip pasiilgęs tėčio ir mamos ėjau į tualetą paverkti, nes man buvo liūdna. Tas dešimt dienų stovykloje, atplėštas nuo tėvų, išgyvenau silpnumo akimirką. Globos namų auklėtiniai toje „stovykloje“ yra nuolat. Jie metų metais gyvena be tėvų, žinodami, kad praėjus dešimčiai dienų jų niekas neparsiveš į namus...
Kad Lietuvos šeimos atvertų savo namų duris beglobiams vaikams, siūloma įvairių globos formų – nuo nuolatinės, kai globojamas vaikas praktiškai tampa šeimos nariu, iki vaiko lankymosi šeimoje savaitgaliais ar pagalbos ruošiant pamokas, kai suteikiama vaikui erdvės tai daryti globėjų namuose. Trumpalaikis svečiavimasis, pakvietimas vaikų į namus savaitgaliais yra atsarginis žingsnis.
Savaitgalių tikruose namuose ypač reikia vyresniems vaikams. Tie, kuriems 10–12 metų, supranta, kad jų niekas nebeįvaikins, nes jie jau „per seni“. Bet pažiūrėkite į šio amžiaus vaikų pliusus: jiems nereikia keisti sauskelnių, nereikia maitinti ar keltis prie jų naktimis.
Globos patirtį pradėjęs nuo atsarginio žingsnio – trumpalaikio svečiavimosi, tai daryti skatinu ir kolegas teisėjus: pasikvieskite vaikų globos namų auklėtinius po darbo kartu pavakarieniauti, paruošti pamokas, pasiūlykite savaitgalį kartu nueiti į kiną, nusiveskite į piceriją. Vaikams tai galimybė pamatyti kasdienį šeimos gyvenimą, šeimos narių santykius, pajusti rūpestį. Jiems tai pabuvimas tikroje šeimoje, kai nereikia eiti būriu valgyti košės, kuria kvepia visi globos namai...
– Kaip Jums ir žmonai pavyko užmegzti ryšį su globojamais vaikais? Kaip juos priėmė Jūsų biologiniai vaikai?
– Astijus (mano jaunesnysis sūnus) su globotiniu Aronu susidraugavo per vieną dieną. Turbūt todėl, kad yra vienmečiai. Atsiradus sesutei Adrianai, vyresnėlis Danielius (jam tuo metu buvo 15 metų), atrodo, suaugo per vieną dieną. Iš pradžių mažylė Adriana buvo šiek tiek išsigandusi, iškart glaudėsi prie mano žmonos Jelenos, o pajutusi jos šilumą atsipalaidavo.
Mūsų visuomenėje egzistuoja įvairių mitų apie globojamus vaikus. Gana dažnai apie juos sakoma, kad turi sutrikimų, elgiasi grėsmingai, yra nesuvaldomo charakterio. Žinoma, visokių pasitaiko. Vis dėlto norėčiau išsklaidyti šias baimes. Mūsų Aronas yra nepaprastai sąžiningas vaikas, netgi iki naivumo. Adriana – protinga, gudri mergaitė. Nė vienas iš vaikų per trejus metus nesukėlė jokių rimtų rūpesčių.
Žinoma, kaip ir su visais vaikais, kartais jiems reikia griežtesnio žodžio. Šeimoje privalo būti disciplina, pagarba vienas kitam.
– Ar ketinate globojamus vaikus įsivaikinti?
– Šiam sprendimui reikia laiko. Kai mes žinosime pačių vaikų valią, tada ir žengsime šį žingsnį.
– Ką Jūsų šeimai davė globėjų patirtis, ko išmokė?
– Dar giliau supratau, kad kiekvienam žmogui reikia šeimos. Be jos vaikas užaugs nejautria asmenybe, be empatijos kitam arba bus labai jautrus, aplinkiniais nusivylęs žmogus.
Prieš imdami globoti vaikus bijojome atsakomybės, klausėme savęs, ar gebėsime juos išauginti dorais piliečiais. Ilgainiui supratau – kad ir kokie tėvai būtume, vaikai mūsų šeimoje išaugs tikrai geresni nei būtų išėję į gyvenimą iš globos namų.
Net jei aš nesu profesionalus vaikų auklėtojas ir kasdien atsisėdęs ant žemės nežaidžiu su jais kauliukais, vis tiek vaikai jaučia namų šilumą. Mes gyvename visavertį šeimos gyvenimą, kuris augančiam vaikui yra neįkainojamas.
STATISTIKA
2017 m. kovo pabaigoje šeimose buvo globojami 5 639 vaikai, iš jų 3 887 globojo giminaičiai (seneliai, broliai, sesės, dėdės, tetos), 1 754 – giminystės ryšiais nesusiję asmenys. (Socialinės paramos informacinės sistemos duomenys)
2016 m. teismuose išnagrinėtos 708 civilinės bylos dėl nuolatinės vaiko globos. (Nacionalinės teismų administracijos duomenys)