Teisininko komentaras. Šauktinių asmens duomenų viešumas – ar jis yra būtinas?

Pastaruoju metu žiniasklaidoje pasirodė nemažai kritikos dėl galimybės sužinoti šauktinių asmens kodus iš internete paskelbtų šauktinių sąrašų. Svarstant šiuos techninės saugos klausimus ir galimybes atgaminti asmens kodą, svarbu pasidalinti ir nuomonėmis, ar šauktinių asmens duomenys apskritai turi būti vieši.

Karo prievolės įstatyme gali būti numatytos kitokios teisės normos nei Asmens duomenų apsaugos įstatyme, nes pastarajame yra numatyta, kad gynybos tikslais kiti įstatymai gali numatyti kitokias asmens duomenų tvarkymo taisykles.

Nuo 2011 m. Karo prievolės įstatyme yra numatyta, kad einamųjų kalendorinių metų šaukimo sąrašas, jo sudarymo eiga, taip pat kiti duomenys, susiję su šaukimo vykdymu, yra skelbiami viešai. Tokia įstatymo norma tarsi sudaro galimybę viešai skelbti bet kokius duomenis, kurie yra nurodomi šauktinių sąrašuose. Tačiau Karo prievolės įstatymas nenumato, kokie konkrečiai duomenys yra nurodomi sąrašuose ir kaip jie yra tvarkomi. Vadinasi, įstatyme nėra numatytos kitokios taisyklės dėl asmens duomenų tvarkymo ir skelbimo nei numato Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas, išskyrus bendrąją nuostatą, kad šauktinių sąrašas yra skelbiamas internete.

Asmens duomenų apsaugos taisyklės taikomos siekiant užtikrinti kiekvieno žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumo teisę. Šios teisės įgyvendinimas turi būti derinimas su valstybės gynybos tikslais. Asmens duomenys yra bet kuri informacija, susijusi su fiziniu asmeniu – duomenų subjektu, kurio tapatybė yra žinoma arba gali būti tiesiogiai ar netiesiogiai nustatyta. Vadinasi, visi sąrašuose nurodyti duomenys yra asmens duomenys. Viešumo ir skaidrumo principai yra vieni iš pagrindinių principų organizuojant privalomąją pradinę karo tarnybą Lietuvoje. Kitaip tariant, pagal Karo prievolės įstatymą kiekvienas asmuo turi turėti galimybes žinoti, kokie piliečiai konkrečiais kalendoriniais metais turi karo prievolę, kaip jie buvo atrinkti ir kt. Tačiau šis skaidrumo principo įgyvendinimas turi turėti tinkamas ribas.

2015 m. paskelbtuose sąrašuose galima sužinoti ne tik visų prievolininkų vardus, pavardes ir gimimo datas, bet ir tai, kurie iš karo prievolininkų norėjo jais būti (jie sąrašuose pažymėti 0 skaitmeniu ir jų eiliškumas nustatytas abėcėlės tvarka pagal pavardę), o kurie nenorėjo, bet buvo priversti jais tapti. Toks asmens duomenų tvarkymas jau kelia abejonių, nes Karo prievolės įstatymas nesuteikia teisės valstybės institucijai būtent taip tvarkyti asmens duomenis, išskaidant karo prievolininkus į atskiras grupes.

Dar daugiau, Karo prievolės įstatymas nesuteikia teisės skelbti prievolininkų amžiaus. Iš 2015 m. prievolininkų sąrašų galima suskaičiuoti, kiek procentų karo prievolininkų yra iki 20 m., iki 30 metų ir iki 38 m. Vadinasi, galima net nustatyti, vidutinį karo prievolininko amžių. Pastarųjų asmens duomenų apie amžių skelbimas taip pat nėra numatytas Karo prievolės įstatyme ir šios informacijos viešas atskleidimas niekaip nėra susijęs su gynybos tikslais, net gi svarstytina, ar tai nėra konfidenciali informacija. Kitaip tariant, siekiant atrankos skaidrumo, galima peržengti ribas tiek privataus gyvenimo neliečiamumo, tiek ir valstybės saugumo srityse.

Karo prievolininkams nekyla jokių teisinių pasekmių po to, kai jų sąrašai yra paskelbiami viešai internete. Teisinės pasekmės kyla tik po to, kai jie gauna šaukimo nurodymus asmeniškai arba per kitus asmenis, nurodytus Karo prievolės įstatyme. Vadinasi, karo prievolininkų asmens duomenų skelbimas internete apskirtai yra abejotinas ir teisinių pasekmių aspektu. Tačiau viešas karo prievolininkų duomenų paskelbimas yra reikalingas tam, kad įrodyti administruojančių institucijų darbo skaidrumą atrankoje. Šis asmens duomenų skelbimo tikslas negali būti laikomas pakankamu, siekiant paneigti žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumo teisę net ir tais atvejais, kai pilietis yra kviečiamas atlikti viešąją prievolę.

Kai kuriose ES valstybėse, taip pat ir Lietuvoje, veikia Karo prievolininkų registrai, kurių duomenys nėra vieši ir gali būti teikiami tik pačiam karo prievolininkui bei institucijoms, vykdančioms valstybės funkcijas.

Komentaro autorė Daiva Dumčiuvienė yra „Tark Grunte Sutkiene“ advokatė.