Baudžiamasis procesas – neretai sudėtinga procedūra, kurios trukmei turi įtakos įvairių priežasčių visuma, pavyzdžiui, paties nusikaltimo pobūdis, jo padarymo aplinkybės, teisėsaugos institucijų atliekamų procesinių veiksmų ypatumai ir jų skaičius, ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme planavimas, pareigūnų ir teismo požiūris į procesinę veiklą, proceso dalyvių aktyvumas bei kitokios aplinkybės.

Kita vertus, šiuolaikinėje demokratijoje, be kitų baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens teisių, užtikrinama ir jo teisė į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką. Ši garantija įtvirtinta tiek tarptautiniuose dokumentuose, tiek mūsų šalies teisėje. Iš 91 Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) sprendimo, kuriuose bylose prieš Lietuvą buvo nustatytas bent vienas Konvencijos pažeidimas (2015 m. gruodžio 31 d. duomenimis), 27 bylose konstatuoti teisės į teisingą teismą pažeidimai dėl pernelyg ilgos bylų nagrinėjimo trukmės, iš kurių daugiau negu pusė atvejų nustatyta būtent baudžiamajame procese.

Be to, Lietuvos apeliacinės ir kasacinės instancijų teismuose neretai svarstomas klausimas dėl baudžiamojo proceso trukmės ir bausmės švelninimo galimybės šiuo pagrindu, o tai tik įrodo tokio klausimo aktualumą. Svarbu, kad patys teismai supranta ir įvardija šią problematiką.

Nusikaltusio asmens ir jo šeimos ryšių apsaugos poreikis

Asmens teisė į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką iš esmės reiškia tai, kad institucijos ir jų pareigūnai privalo imtis priemonių, kad procesas vyktų išvengiant nereikalingo delsimo. Kai asmuo tampa įtariamuoju, pareigūnų priimami sprendimai daro tiesioginę įtaką tokio proceso dalyvio gyvenimui. Jis gali patirti įvairių suvaržymų dėl jam paskirto suėmimo ar kitos kardomosios priemonės, pavyzdžiui, laikino nušalinimo nuo einamų pareigų ar laikino teisės užsiimti tam tikra veikla sustabdymo ir pan.

Pernelyg ilgai trunkant baudžiamajam procesui, kaltininkui taikomų suvaržymų teisėtumas ir pagrįstumas kelia abejonių. Be to, ilgai besitęsianti nežinomybė dėl to, kada byla baigsis, įtariamajam (kaltinamajam, nuteistajam) paprastai kelia didelį psichologinį diskomfortą, ypač kai žmogus pirmą kartą susiduria su baudžiamąja atsakomybe.

Tokia asmens būsena aiškinama tuo, kad vien dalyvavimas atliekant ikiteisminį tyrimą byloje ir vėliau ją nagrinėjant teisme yra sunki patirtis, o galutinė bylos baigtis priėmus apkaltinamąjį nuosprendį ir paskyrus bausmę turės reikšmingą įtaką tolesniam tokio asmens gyvenimui.

Ir ne tik jo gyvenimui. Negalima pamiršti ir santykių su šeimos nariais. Jei tarp kaltininko ir jo šeimos narių susiklostę artimi ryšiai, tai ilgai trunkantis bylos nagrinėjimas pastariesiems gali sukelti ne mažesnę įtampą dėl nesibaigiančios nežinomybės, o šeimoje augantiems vaikams apskritai gali būti padaryta žymi psichologinė žala.

Be to, kai žmogus laikomas suimtas ir jam ilgesnį laiką neleidžiama pasimatyti su šeimos nariais ar jiems paskambinti, atsiranda grėsmė, jog po truputį silpnės to žmogaus šeiminiai ryšiai, o juos ne visada lengva atkurti iki ankstesnio lygio. Taigi dėl ilgai besitęsiančios bylos nusikaltimą padaręs asmuo gali patirti neproporcingai neigiamus padarinius dar iki bausmės jam paskyrimo.

Bausmės švelninimas – kompensacija

Viena iš priemonių, kuria bandoma bent iš dalies kompensuoti už neadekvačiai ilgą procesą, yra bausmės švelninimas, kuris gali pasireikšti bausmės dydžio sumažinimu ar švelnesnės bausmės rūšies parinkimu. Tam tikrais atvejais nepagrįstai ilgos baudžiamojo proceso trukmės konstatavimas yra papildoma aplinkybė kaltininkui atidėti bausmės vykdymą.

Darius Lukaitis
Taigi teismas, nustatęs asmens teisės į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimą, turi plačius įgaliojimus pasirinkdamas, kaip turėtų būti švelninama teisinė nuteistojo padėtis.

EŽTT ir Lietuvos teismų praktika nuosekliai laikosi pozicijos, kad ilga baudžiamojo proceso trukmė savaime nelemia bausmės švelninimo – kiekvienu atveju būtina vertinti konkrečias bylos aplinkybes, kurios leistų teigti, kad buvo pažeista nusikaltimą padariusio asmens teisė į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką. Tokiais atvejais yra vertinamas bylos sudėtingumas, paties asmens elgesys nagrinėjant bylą, institucijų veiksmai organizuojant bylos procesą, proceso reikšmė persekiojamam asmeniui (pvz., taikytų procesinių prievartos priemonių griežtumas ir jų taikymo trukmė).

Todėl sprendžiant klausimą, ar konkrečioje byloje baudžiamasis procesas nepateisinamai ilgai užtruko, būtina atlikti visapusę aplinkybių analizę, neišskiriant nė vienos iš jų reikšmingumo.

Bylose nustatomas nevienodas momentas, nuo kurio užtikrinama asmens teisė į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką. EŽTT praktikoje tai laikoma ikiteisminio tyrimo pradėjimo data, asmens sulaikymo data, pranešimo apie įtarimą įteikimo data ir kiti atvejai, sudarantys tikėtiną pagrindą, kad asmuo taps įtariamuoju (pvz., asmens gyvenamojoje vietoje atlikta krata, vėliau nulėmusi jo tapimą įtariamuoju). Tokios praktikos laikomasi ir Lietuvos nacionalinėje teisėje.

Taigi, esminę reikšmę turi momentas, kai baudžiamasis procesas padaro tiesioginę įtaką teisinei asmens padėčiai. Toks platus aiškinimas reikalingas dėl visapusės kaltininko interesų apsaugos, įvertinus kiekvienos bylos aplinkybes.

Baudžiamojo proceso trukmės pabaiga laikoma galutinio neskundžiamo sprendimo priėmimas byloje, pavyzdžiui, kai byla baigiama nagrinėti apeliacinės instancijos teisme ir dėl priimto nuosprendžio (nutarties) nepaduodamas skundas kasacine tvarka arba kai nuosprendis įsiteisėja pasibaigus jo apskundimo terminui.

Tačiau asmens teisė į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką gali būti pažeista ir atskirose proceso stadijose, pavyzdžiui, bylą nagrinėjant pirmosios arba apeliacinės instancijų teismuose.

Sudėtingų bylų nagrinėjimas trunka ilgiau

Bylos sudėtingumas ir baudžiamojo proceso trukmė yra itin susiję dalykai, nes sudėtingesnę bylą išnagrinėti reikia daugiau laiko. Bylos sudėtingumą gali lemti nusikaltimų specifika (pvz., finansiniai nusikaltimai, asmenų grupės padaryti nusikaltimai), kai padarytas didelis nusikaltimų skaičius, teisiamų ir (arba) nukentėjusių asmenų gausa, surinkta daug įrodymų ir jų surinkimas buvo sudėtingas (pvz., buvo būtina atlikti tam tikros srities ekspertizę ar kreiptis į kitą valstybę, kad būtų surinkti įrodymai, ir kt.) ir pan. Jei byla neatitinka minėtų jos sudėtingumą apibūdinančių kriterijų, ilgesnis baudžiamojo proceso vykdymas negali būti pateisinamas.

Beje, teismų praktikoje išaiškinta, jog net ir pripažinus, kad konkrečiu atveju byla buvo sudėtinga, tai savaime nereiškia, kad baudžiamasis procesas nebuvo per ilgas. Pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) dar 2009 metais yra pasisakęs, kad kai dėl ikiteisminio tyrimo organizavimo esminio trūkumo byla buvo grąžinta prokurorui, o baudžiamasis procesas dėl kaltininko pakartotinai užtruko dar trejus metus, tai lėmė asmens teisės į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimą.

Bylą gali uždelsti ir ją tyrusios ar nagrinėjusios institucijos

Kitas kriterijus vertinti, ar baudžiamojo proceso trukmė nepagrįstai užsitęsė ir ar tai galėtų būti pagrindas švelninti nuteistajam bausmę, yra nusikaltimus tiriančių ir nagrinėjančių valstybės institucijų bei paties baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens elgesys. Valstybės institucijos turi pareigą daryti viską, kad procesas vyktų išvengiant delsimo, išskyrus atvejus, kai delsimo priežastis – įtariamasis ar kaltinamasis.

Valstybė atsakinga už tokį delsimą, kai tam tikru laiku neatliekami jokie procesiniai veiksmai arba atliekamas veiksmas trunka pernelyg ilgai. Nepateisinamu procesiniu delsimu laikomos ir tokios situacijos, kai tenka pakartoti netinkamai atliktus procesinius veiksmus.

Taigi ilgą baudžiamojo proceso trukmę turi lemti netinkamas valstybės institucijų funkcijų įgyvendinimas, kuris nepriklauso nuo kaltininko valios. LAT vienoje byloje nustatė, kad dauguma ikiteisminio tyrimo veiksmų buvo atlikta 2008 metais, o byla perduota į teismą tik 2011 metais, nors 2009–2010 metais ikiteisminio tyrimo veiksmai iš esmės nebuvo atliekami. Šiuo atveju buvo konstatuota, jog ikiteisminiame tyrime buvo pažeista nuteisto asmens teisė į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką.

Pvz., Lietuvos apeliacinis teismas, pripažindamas 2016 m. balandžio 19 d. priimtame nuosprendyje šiame straipsnyje aptariamą teisės pažeidimą, nustatė, kad bylos nagrinėjimą pirmosios instancijos teisme, trukusį beveik ketverius metus, iš esmės lėmė netinkamas bylą nagrinėjusio teismo darbo organizavimas, pernelyg ilgos pertraukos tarp teismo posėdžių, be to, nukentėjusiųjų negalėjimas dalyvauti teismo posėdžiuose, papildomų procesinių prašymų pareiškimas.

Prie nepateisinamo procesinio delsimo priskiriamas ir pakartotinis bylos nagrinėjimas, kai yra panaikinamas žemesnės instancijos teismo priimtas sprendimas arba pasikeitė bylą nagrinėti paskirtas teisėjas.

Kaltininkas taip pat turi būti sąžiningas

Iš paties baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens taip pat reikalaujama sąžiningumo, t. y. jis savo veiksmais arba neveikimu neturi trukdyti baudžiamojo proceso trukmei. Pavyzdžiui, jei kaltininkas slapstosi nuo persekiojimo, jo gynėjas neatvyksta į teismo posėdžius, proceso dalyviai skundžia beveik visus procese atliekamus veiksmus, vis iš naujo prašoma nagrinėti nepagrįstus prašymus, nuolat reiškiami nušalinimai ar kitoks panašus elgesys, kai sąmoningai trukdoma greičiau išnagrinėti bylą, negali būti laikoma teisės į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimu, nors byla ir nagrinėjama ilgai.

Pažeidimas nenustatomas ir tais atvejais, kai įtariamasis (kaltinamasis, nuteistasis) nedalyvauja baudžiamajame procese dėl objektyvios priežasties (pvz., ilgai serga) ir nenustatomas procesinio piktnaudžiavimo atvejis.

Svarstant, ar reikėtų asmeniui švelninti bausmę dėl ilgos proceso trukmės, įtakos turi ir įtariamajam (kaltinamajam, nuteistajam) taikytos kardomosios priemonės pobūdis bei trukmė. Nėra abejonių, kad kai asmuo laikomas suimtas ilgai, t. y. jo teisės labiau apribotos, tai užtrukęs baudžiamasis procesas gali lemti jo teisių pažeidimą.

Švelnesnių priemonių (pvz., įpareigojimo periodiškai registruotis policijos įstaigoje, rašytinio pasižadėjimo neišvykti ir kt.) taikymo trukmė, atsižvelgiant į bylos nagrinėjimo laiką ir kitas reikšmingas aplinkybes, neretai leidžia daryti išvadą, kad kaltininkas nepatyrė nepagrįstų procesinių suvaržymų.

Bausmė savaime nešvelninama

Lietuvos teismai, net konstatuodami asmens teisės į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimą, savaime netraktuoja, kad teisinė nuteistojo padėtis visada turi būti lengvinama svarstant būtent švelnesnės bausmės ar jos rūšies parinkimą, nei numatyta straipsnio sankcijoje. Tai gali lemti nusikaltimo sunkumas (nusikaltimas itin pavojingas visuomenei), didelis nusikaltimų skaičius, pavojinga kaltininko asmenybė.

Todėl daroma išvada, kad dėl tokių aplinkybių vien užtrukęs baudžiamasis procesas nėra pagrindas asmeniui švelninti bausmės, nes bausmės tikslai ir teisingumas nebūtų pasiekti bausmę sumažinus ar pakeitus jos rūšį.

Taigi tik visapusiškai įvertinęs straipsnyje aptartų kriterijų visumą, teismas turi teisę konstatuoti, kad baudžiamojo proceso trukmė buvo nepagrįstai ilga. Pripažinęs šią aplinkybę ir atsižvelgdamas į kitas bausmei reikšmingas aplinkybes, teismas paprastai sumažina asmeniui skiriamos bausmės dydį.

Komentaro autorius yra Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjo padėjėjas.