Vienas svarbiausių šio įstatymo projekto uždavinių – įvesti papildomą mokestį įrangai, be kurios nebeįsivaizduojama kasdienybė.
Apmokestinimo tikslas – surinkti kompensacinį atlyginimą autoriams už įstatymu nustatytą autorių teisių apribojimą, leidžiantį fiziniam asmeniui išimtinai savo asmeniniam naudojimui atgaminti teisėtai išleistą ar kitaip viešai paskelbtą kūrinį.
Teisingumo dėlei reikia paminėti, kad 6 proc. tarifu (skaičiuojant nuo didmeninės kainos) jau kurį laiką yra apmokestinamos tuščios atminties laikmenos – garso ir vaizdo kasetės, minidiskai, DVD, CD diskai, Blu-ray diskai. Tačiau įstatymo projekte siūloma apmokestinti praktiškai visas laikmenas ir įrenginius, kuriais bent teoriškai įmanomas kūrinio atgaminimas.
Be jau šiuo metu apmokestinamų laikmenų, įstatymo pataisomis numatoma apmokestinti atminties korteles, USB atmintines, pastoviosios būsenos (SSD) ir standžiuosius diskus (HDD) bei įvairius įrenginius – kopijavimo aparatus, asmeninius kompiuterius bei turinčius atminties įtaisą bei garso ir vaizdo įrašymo funkciją garso ir vaizdo leistuvus, mobiliuosius telefonus, televizorius, TV imtuvus (priedelius).
Numatomas apmokestinimas yra ydingas tiek dėl ketinamų apmokestinti objektų, tiek dėl numatomos kompensacinio mokesčio surinkimo procedūros išvirkštumo.
Kodėl iš viso reikia apmokestinti?
Pradžioje – keliais žodžiais apie tai, kodėl iš viso įstatyme, kuriame turėtų būti kalbama apie autorių teises ir jų apsaugą, kalbama apie įrangos apmokestinimą.
Kūrinio atgaminimo teisė yra išimtinė autoriaus teisė, todėl norėdami pasidaryti kūrinio kopiją, mes kiekvieną kartą turėtume paprašyti autoriaus sutikimo bei už tai susimokėti.
Netrikdomos informacijos sklaidos vardan, siekdamos puoselėti skaitančią, išsilavinusią, informacijos sklaidoje dalyvaujančią visuomenę, valstybių nacionaliniai įstatymai gali numatyti, kad vartotojams, norintiems pasidaryti kūrinio kopiją savo asmeninėms reikmėms, tokio sutikimo gauti nereikia (tokį pasirinkimą valstybėms narėms suteikia 2001 m. Direktyva 2001/29 dėl autorių teisių informacinėje visuomenėje (toliau – Direktyva)).
Kita vertus, savaime suprantama, kad autoriams už tokį jų teisių suvaržymą turi būti teisingai atlyginta. Taigi, Direktyva numato, kad valstybės gali arba iš viso nenumatyti vartotojų teisės be autoriaus sutikimo daryti asmenines kūrinių kopijas, arba, jeigu numatomas toks autorių teisių suvaržymas, greta turi būti nustatyta ir pareiga mokėti teisingą kompensaciją.
Kokiais atvejais galimas apmokestinimas?
Europos Teisingumo Teismas (ETT) Padawan byloje (2010 m.) (http://www.edri.org/edrigram/number8.21/private-copy-levy-ecj-ruling) pabrėžė, kad teisingos kompensacijos mokėjimui yra būtinos šios dvi sąlygos:
(a) atgaminimui skirtos laikmenos ar įranga turi būti suteikta fiziniams asmenims naudoti asmeniniais tikslais (teisingiau, jiems turi būti sudaryta galimybė naudotis minėtais objektais asmeniniais tikslais); ir
(b) atgaminimą įgalinančios laikmenos ar įranga aiškiai nėra skirtos kitam tikslui nei atgaminimas (kopijavimas) asmeniniais tikslais.
Čia ETT pasakė labai aiškų ir paprastą dalyką:
(a) jeigu fizinis asmuo asmeniniams poreikiams įsigyja tuščią laikmeną, kuri pati savaime yra skirta tiesiogiai joje talpinti duomenų ir informacijos kopijas, egzistuos prielaidos autoriaus teisei į teisingą kompensaciją (nebent būtų įrodyta, kad laikmenos akivaizdžiai įgytos panaudoti profesiniais tikslais), o jeigu tokią pat laikmeną įgis juridinis asmuo (privatusis (pvz., verslo subjektas) ar viešasis (pvz., švietimo įstaiga, ligoninė), ir ji bus akivaizdžiai skirta kitiems tikslams, nei atgaminimui asmeniniams tikslams, sąlygos teisingai kompensacijai neatsiras, nes juridiniai asmenys iš viso neturi aptariamos teisės į atgaminimą be autoriaus sutikimo (autorių teisės terminais kalbant, jų atžvilgiu (naudai) apskritai nėra taikoma autorių teisių išimtis);
(b) jeigu fizinis asmuo įgis įrangą, kuri dėl savo prigimties aiškiai nėra skirta atgaminimui asmeniniais tikslais, pvz., vaizdo kamerą ar fotoaparatą, teisinga kompensacija nebus mokėtina, kadangi tiek vaizdo kamera, tiek ir fotoaparatas visų pirma yra skirtas asmeninių gyvenimo akimirkų fiksavimui, o ne kūrinių kopijavimui, nors tiek vienas, tiek ir kitas tam gali būti nesunkiai techniškai panaudojami. Jeigu fizinis asmuo įgis įrangą, kuri dėl savo prigimties gali būti skirta atgaminimui asmeniniais tikslais, tačiau ji įgyta siekiant ją panaudoti kitiems tikslams, pvz., profesinei veiklai, kompensacija nebus mokėtina;
(c) pagaliau, jeigu įmonė įsigyja kopijavimo aparatą ar spausdintuvą, toks aparatas visų pirma yra įgytas įmonės ūkinei-komercinei veiklai vykdyti, nors įmonės darbuotojai, klientai ir kiti fiziniai asmenys tam tikrais atvejais gali juo pasinaudoti savo asmeninėms reikmėms (pvz., nusikopijuoti straipsnį, pasidaryti dokumentų kopiją ir pan.).
Pastaruoju atveju, pagrindinis, aiškus ir pirminis tokios įrangos panaudojimo tikslas yra pačios įmonės komercinės reikmės. Tuo tarpu kitų fizinių asmenų poreikių patenkinimas yra aiškiai antrinis, labiau atsitiktinis negu aiškus ar akivaizdus įrangos panaudojimo tikslas. Taigi, nepatenkinus antrosios sąlygos (<...> aiškiai nėra skirta kitam tikslui nei kopijavimas asmeniniais tikslais <...>), tokiu atveju nereikėtų kalbėti apie išimties, o kartu ir kompensacijos taikymą.
Kaip matyti, ETT pasirinkta takoskyra tarp asmeninės ir neasmeninės reikmės, o taip pat tarp įrangos suteikimo naudotis fiziniams asmenims ir suteikimo ne fiziniams asmenims, yra gana siaura ir subtili, be to – gana sudėtingai persipynusi.
Vienu sakiniu ETT minties esmę galima nusakyti maždaug taip: kompensacinė prievolė kyla net jei įrangą, kuri bus skirta naudoti atgaminimui fizinių asmenų asmeninėm reikmėm, įgyja juridinis asmuo. Ir atvirkščiai – fizinio asmens įgyta įranga, kuri bus skirta naudoti profesinėms reikmėms, nebus apmokestinama.
Dėl gana daugiasluoksnio, subtilaus ir neišvengiamai kompromisinio ETT išvadų dėstymo, tikrai visai nenuostabu, kad vyrauja minėto ETT sprendimo aiškinimo ir nuomonių įvairovė, kuria nevengiama ir papiktnaudžiauti, ypač suvokiant minėtąjį klausimo sandaros įvairialypiškumą.
Tada apmokestinkime popierių, rašalą ir nuostabųjį žmogaus protą!
Susidaro įspūdis, kad Įstatymo projekto rengėjams ETT įdirbis Padawan byloje nė motais, o kitų ES valstybių patirtis – ne rodiklis. Panašu, kad Įstatymo projekto rengėjams naujosios technologijos priemonės – potencialiai melžtinos karvės, o jų vartotojai – padidėjusios sąskaitos už pabrangusią įrangą mokėtojai. Kyla klausimas – vardan ko?
Visų pirma, Įstatymo projekte numatyta apmokestinti kasdienio naudojimo įrenginius, kurių pagrindinė paskirtis ir esminė funkcija nėra kūrinių atgaminimas (t.y., jų kopijavimas).
Vargu, ar reikia įrodinėti, kad televizorius, mobilusis telefonas arba kompiuteris nėra skirtas kūrinių atgaminimui asmeniniais tikslais, t.y., audiovizualinių ar panašių kūrinių teisėtų kopijų darymui asmeninėms reikmėms (pabandykime prisiminti, kada tai darėme paskutinį kartą ir, ar iš viso tai esame darę?), nors tam jie, be abejo, ir gali būti panaudoti.
Deja, bet pagal dabartinį Įstatymo projektą ketinama apmokestinti ne tik tuos įrenginius, kurie dėl savo paskirties aiškiai yra skirti kitam tikslui nei atgaminimas asmeniniais tikslais (televizorius – žiūrėjimui, mobilusis telefonas – skambinimui, SMS, elektroninio ryšio palaikymui, kompiuteris – darbui ir žaidimui).
Tai, kad šiais įrenginiais, juos naudojant pagrindinei jų funkcijai, galima atgaminti kūrinius (niekas nesiginčija, kad minėtus įrenginius tam techniškai galima panaudoti), nėra pakankamas pagrindas šiuos įrenginius apmokestinti kaip skirtus atgaminimui asmeniniais tikslais.
Nesistengiame klaidinti skaitytojo teigdami, kad Direktyva neleidžia apmokestinti laikmenų ar įrangos, kuri priklausomai nuo pačios įrangos paskirties ar įvertinus jos panaudojimo aplinkybes ir paskirtį, gali būti tik numanomai pasitelkta kopijavimui asmeninėms reikmėms.
Be abejonės, ETT Padawan byloje pabrėžė, kad vien jau pati potenciali įrangos panaudojimo asmeninio atgaminimo tikslais galimybė (t.y., numanomas įrangos panaudojamumas kopijavimui asmeninėms reikmėms) yra savaime teisiškai reikšminga teisingos kompensacijos mokėjimo prielaida, tačiau (SIC!) su sąlyga, kad tokia įranga teikiama (arba sudaroma galimybė ja naudotis) fiziniams asmenims, ir su ta sąlyga, kad tokia įranga nėra aiškiai, akivaizdžiai skirta kitam tikslui nei kopijavimas asmeniniais tikslais. Remiantis racionaliais argumentais, būtų gana sunku paaiškinti, kaip pvz., mobilųjį telefoną galima laikyti neskirtu kitam tikslui, nei asmeninės kopijos darymas...
Projekte pateikiamas apmokestintinų aparatų ir įrangos sąrašas pavojingai ilgas bei platus ir balansuoja ties racionalumo ir sąmoningumo riba. Užtenka vos kelių neatsargių pakeitimų, kad ši riba būtų peržengta – taip gali nutikti į sąrašą įtraukus jau minėtus fotoaparatus, vaizdo kameras.
Tuomet jau bus galima drąsiai apmokestinti viską, ką matome aplinkui, nes praktiškai viskas gali būti vienaip ar kitaip panaudota asmeniniam kopijavimui. Vadovaujantis tokia logika, būtinai turėtų būti apmokestintas popierius, kadangi popierius yra dažna laikmena, kurioje atgaminami įvairūs – tiek literatūros, tiek muzikos, tiek dailės, tiek ir architektūros – kūriniai, be to, reikėtų apmokestinti rašalą, pieštukus, rašiklius ir pan.
Apmokestinus popierių ir kitas priemones, reikėtų eiti dar toliau – apmokestinti žmogaus smegenis, naudojamas kūrinių atgaminimui asmeniniais tikslais (kas galėtų paneigti, kad smegenys yra fizinė laikmena, kurioje galima atgaminti, pvz., atmintinai išmokti literatūros ar muzikos kūrinį? Be to, tai labai talpi laikmena, įvairiais vertinimais žmogaus smegenys gali talpinti nuo 1 terabaito iki 1000 terabaitų informacijos (http://www.sizes.com/people/brain.htm, http://www.moah.org/exhibits/archives/brains/technology.html)). Autoriai turėtų gauti atlyginimą, kad kažkas įsiminė jų sukurtą eilėraštį ar dainą be jų sutikimo (t.y., savo galvoje padarė kopiją)...
Įstatymo projekto Priedai, kuriuose išvardijami apmokestintini įrenginiai, kažkuo primena Viduramžiais uždraustų knygų sąrašą ir jį skaitant nupurto lengvas šiurpuliukas – nejaugi kelsime kalaviją prieš naująsias technologijas? Priėmus siūlomą Įstatymo projektą, būtų pasityčiota iš Lietuvos siekio tapti viena pirmaujančių e-ekonomikų. Kas mus stumia žengti šį žingsnį atgal?
Užkertant kelią įprastiniam pasiteisinimui „to reikalauja ES teisė“, pabrėžiame, kad Direktyva to tikrai nereikalauja (t.y., Direktyva tikrai nereikalauja apmokestinti iš esmės visą įrangą, kuri vienaip ar kitaip gali būti panaudota kopijavimui). Kaip bus paminėta žemiau, kai kurios ES valstybės narės, supratusios „apmokestintino sąrašo“ pavojingumą ir bergždumą, po truputį jau trumpina tokius sąrašus.
Antra, Įstatymo projekte žengiamas dar vienas abejotinas žingsnis – numatoma išvirkščia mokesčio surinkimo procedūra apmokestinant visus tiekimus, t.y., net ir tuos, kurių akivaizdžiai neapima Direktyva ir kurių neleidžia minėtas ETT sprendimas (t.y., įrangą, kurią įgyja juridinis asmuo), o po to – suteikiant galimybę susigrąžinti nepagrįstai paimtą mokestį.
Taigi, įrenginių ar laikmenų pirmo pardavimo metu būtų apmokestinami iš esmės visi anksčiau išvardinti įrenginiai ir laikmenos, o tuomet asmenys, kurių įsigyjami įrenginiai ar laikmenos pagal Įstatymą neturėtų būti apmokestinami (t. y., jei laikmenos ar įrenginiai įsigyjami ne asmeniniam naudojimui), galės susigrąžinti sumokėtą mokestį. Nors galutinis kompensacinio atlyginimo mokėtojas bus vartotojas, kompensacinį atlyginimą privalės suskaičiuoti ir sumokėti asmenys, parduodantys šiuos įrenginius ir tuščias laikmenas po pirmojo jų pardavimo Lietuvos Respublikoje.
Įtvirtinus tvarką, kuomet kompensacinis atlyginimas bus mokamas už visas parduodamas laikmenas ir įrenginius, o ne tik už tuos, kurie aiškiai nėra skirti kitam tikslui nei asmeninis atgaminimas, susidarys situacija, kuomet faktiškai šį mokestį mokės ir asmenys, kurie jo mokėti neturėtų (t.y., juridiniai asmenys).
ETT Padawan byloje nurodė, jog kūrinio kopijoms, kurias padaro įmonė, nėra taikoma teisingos kompensacijos prievolė pagal Direktyvą. Lygiai taip pat, kai įmonės ar profesine veikla užsiimantys asmenys įrangą įgyja akivaizdžiai kitiems tikslams, negu asmeninis atgaminimas, tokiai įrangai neturi būti taikoma aptariama autorių teisių išimtis. Būtent dėl šios priežasties ETT pabrėžė, kad „mokesčio už kopijavimą asmeniniam naudojimui taikymas absoliučiai visų rūšių skaitmeninio atgaminimo įrangai <...> nėra suderinamas su Direktyvos 5 straipsnio 2 dalimi“.
Be abejo, reikia nepamiršti, kad ETT sprendimą galima aiškinti kaip nedraudžiantį kompensacijos taikyti ir tais atvejais, kai įrenginius įgyja juridinis asmuo, tačiau jis sudaro galimybę minėtus įrenginius naudoti fiziniams asmenims jų asmeninio atgaminimo tikslais.
Vis dėlto, šiuo atveju ETT sprendimas reikalauja ne tik numanomos galimybės, ar prielaidos, kad fiziniai asmenys tokią įrangą galės panaudoti savo asmeniniams poreikiams, o aiškiai išreikštų ir kryptingų juridinio asmens veiksmų, kuriais siekiama įrangą suteikti naudoti asmeninėms reikmėms. Juk kiekviena įranga betarpiškai naudojasi fizinis asmuo, todėl neatmestina, kad fizinis asmuo bet kokią įrangą gali panaudoti ir sau asmeniškai.
Labai gaila, bet Lietuvoje bandoma eiti priešingu keliu – ketinama nesirenkant apmokestinti praktiškai visas parduodamas laikmenas ir įrenginius, po to suteikiant teisę asmenims, kurie mokesčio neturėjo mokėti, susigrąžinti šį mokestį.
Galima be didesnės analizės teigti, jog dėl sąlygiškai mažo mokesčio įmonės nebus suinteresuotos dėti pastangas ir naudoti brangų žmogiškąjį resursą susigrąžinant sumokėtą mokestį už įrenginius ir laikmenas. Tokiu būdu didžioji dalis nepagrįstai sumokėto mokesčio liks kolektyvinio administravimo organizacijų sąskaitose...
Mūsų supratimu, Įstatyme turėtų būti sukurtos aiškios prielaidos tam, kad įrenginio pardavimo metu būtų žinoma, jog įrenginys parduodamas fiziniam asmeniui atgaminimui asmeniniais tikslais (arba bus sudaryta galimybė jam juo naudotis tokiais tikslais), o tai įmanoma realizuoti tik tuo atveju, kai kompensacinio atlyginimo surinkime dalyvauja tiesiogiai fiziniams asmenims įrangą teikiantys subjektai.
Europos Sąjunga: laikmenų ir įrangos apmokestinimo reforma
Praktiniai įgyvendinimo sunkumai negali pateisinti ydingo reguliavimo. Nerandant galimybės nustatyti efektyviai veikiančio kompensacinio atlyginimo administravimo mechanizmo, vertėtų neskubėti, ypač, kai iki galo nėra aišku, kuriuo gi keliu pasuks pati Europa.
Juolab, kad ES valstybės nebeskuba pulti apmokestinti kuo įvairesnių prietaisų, ir netgi priešingai, pvz., kai kuriose valstybėse kompensacijos atlyginimas panaikintas kompiuterinei technikai, jį paliekant tik už tuos įrenginius, kurie specialiai skirti kopijavimui. Kitose valstybėse narėse taip pat rengiamasi peržiūrėti senąsias apmokestinimo tvarkas, kurios nebeatitinka Padawan bylos realijų.
2011 m. gegužės 24 d. Europos Komisija publikavo Intelektinės nuosavybės teisių skaitmeniniame amžiuje strategiją, kurioje be kitų svarbių dalykų, numatoma iš pagrindų reformuoti ES kolektyvinį autorių teisių administravimą (nacionalines sistemas keičiant ES lygiu veikiančia licencijavimo sistema). Taigi, ES jau vis garsiau kalbama apie dabartinio laikmenų ir įrangos apmokestinimo režimo pabaigą. Vien jau dėl to strimgalvis skubėjimas Įstatymo projektu sureguliuoti tai, ko, tikėtina, labai greitai nebebus, norom nenorom kelia negeras mintis.
Nauda kam?
LATGA-A duomenimis 2009 m. už kūrinių atgaminimą asmeniniais tikslais buvo surinkta maždaug 2,5 mln. Lt. Iš jų maždaug 11 proc. skirta nacionalinei kino rėmimo programai, administravimo išlaidos (LATGA-A ir AGATA) sudarė daugiau kaip 250 tūkst. Lt, o likusi dalis buvo paskirstyta autoriams ir atlikėjams. Asociacijos „Infobalt“ skaičiavimais, pagal paskirstymą vienam autoriui vidutiniškai tenkanti dalis siekė 50 Lt, o atlikėjui – 61 Lt.
Štai tokią naudą realiai gavo ir gauna autoriai ir atlikėjai, dėl kurių teisių apribojimų yra nustatytas mokestis. Išvadas, kam toks mokestis yra reikalingiausias, pasidarykime patys. Tačiau motyvas, kad tai daroma vardan autorių, neatlaiko jokios kritikos.
Autoriai nebus laimingesni, kai jiems patiems reikės daugiau mokėti už DVD plokštelę ar kompiuterį, kažin, ar jie bus daug laimingesni, kai ir visi kiti už šiuos dalykus mokės brangiau. Jau senovės išminčiai žinojo: autoriui nereikia padėti, jam tik reikia netrukdyti. Tikėkimės, kad sprendimus priimantys asmenys įsiklausys į šiuos argumentus ir Lietuva nežengs žingsnio atgal.