Bėda slypi tame, kad nė vienas Lietuvos Respublikos teisės aktas tiesiogiai idėjų apsaugos nereglamentuoja.

Be to, yra sunku apibrėžti, kas konkrečiai yra ta „idėja“, kurią reiktų saugoti. Mat neretai pasitaiko, kad ji lieka tik kaip išsakyta mintis ar pastebėjimas. O apsaugoti ką nors, ko ribos ar autentiškumas nėra aiškus, dažnai yra labai sudėtinga arba iš viso teisiškai neįmanoma.

Štai Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 5 straipsnyje numatyta, kad idėja, kaip neturinti objektyvios išraiškos, nėra autorių teisės objektas ir nėra jos saugoma.

Tačiau būtent objektyvi forma ir gali padėti apsaugoti idėją nuo galimo pasisavinimo. Tiesiog rekomenduotina savo idėją perteikti tokiomis formomis kaip, pavyzdžiui, verslo ar grafinis planas, eskizas ar iliustracija ir pan.

Mat šie išraiškos objektai yra saugomi pagal įstatymus, pavyzdžiui, autorių teisės (Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 4 straipsnis). Taip perteikus idėją, galima objektyviai nustatyti jos šaltinį bei turinį, o tai labai palengvina jos apsaugą.

Jeigu idėja sudaro komercinę ar gamybinę paslaptį, ji gali būti saugoma, remiantis Civilinio kodekso 1.116 straipsniu. Tačiau vėlgi reikėtų pabrėžti, kad ir šiuo atveju idėja turi būti išreikšta minėtomis objektyviomis formomis.

Asmeniui neteisėtai pasisavinus kito asmens kokiu nors objektyviu būdu išreikštą idėją, nukentėjęs žmogus gali reikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo.

Civilinio kodekso 1.5 straipsnyje numatyta, kad kiekvienas asmuo, įgyvendinantis savo teises ir pareigas, privalo elgtis pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus. Todėl jeigu asmuo pasisavina idėją ir juo labiau – ją panaudoja komerciniais tikslais, jis elgiasi neteisėtai ir daro žalą nukentėjusiam, kuri privalo būti atlyginta.

Tačiau tokiu atveju nukentėjęs asmuo privalėtų įrodyti, kad jis yra pasisavintos ar neteisėtai atskleistos idėjos autorius. Be to, jam tektų pateikti įrodymus, kurie atskleistų, kaip buvo atlikta idėjos vagystė, kad tai tikrai atliko jo kaltinamas asmuo bei padarytos žalos dydį.

Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvoje teismų praktikos idėjų teisinės apsaugos srityje beveik nėra, įrodinėjimo procesas, matyt, būtų gana sudėtingas. Juolab, kad ir užsienio teismų praktika nėra gausi bei nuosekli.

Verta pridurti, kad, jeigu neteisėtai pasisavinama verslo idėja ir ji panaudojama nesąžiningai konkurencijai, nukentėjęs asmuo savo teises gali ginti remdamasis ir Konkurencijos įstatymu, kurio 16 straipsnis draudžia nesąžiningos konkurencijos veiksmus.

Šis įstatymas taip pat gina nuo nesąžiningo komercinės paslapties panaudojimo, gaminio, pakuotės (net jeigu gaminys nėra apsaugotas patentu, o pakuotė – dizainu ar pan.) imitavimo bei kitų veiksmų, kurie prieštarauja ūkinės veiklos sąžiningai praktikai ir geriems papročiams, kai tokiais veiksmais gali būti pakenkta ūkio subjekto galimybėms sąžiningai konkuruoti.

Idėjos sumanytojui patartina jau nuo pat pradžių imtis priemonių, kurios pagelbėtų supaprastinti jos apsaugą ir padidinti galimybes ją apginti teismine tvarka ateityje. Idėja gali būti saugoma sudarant atitinkamas konfidencialumo sutartis. Taip pat – konfidencialumo pareiga papildant sudaromas ar jau sudarytas kitas sutartis, juose numatant, kad sutartimi kitai šaliai yra atskleidžiama atitinkama idėja, kad jos panaudojimas be idėjos autoriaus leidimo yra draudžiamas ir pan.

Pažeidus tokį susitarimą, sutarties šalis, kuri nukentėjo dėl neteisėto idėjos pasisavinimo, galėtų kreiptis į teismą bendra tvarka dėl sutarties pažeidimo ir tuo padarytos žalos atlyginimo.

Žala šiuo atveju būtų laikoma asmens turto praradimai (išleistos investicijos idėjos paieškai ir plėtrai, jos pritaikymui ir pan.) bei negautos (neuždirbtos) pajamos dėl idėjos pasisavinimo ar neteisėto atskleidimo tretiesiems asmenims.

Siekiant išvengti sudėtingo įrodinėjimo proceso šalys konfidencialumo ar kitoje analogiškoje sutartyje galėtų iš anksto numatyti baudas kaip minimalius nuostolius, kuriuos, esant sutarties pažeidimui, privalėtų atlyginti.

Minėtas sprendimas parankus tuo, kad, remiantis teismų praktika, tokia bauda išreikštų minimalių nuostolių dydžio nukentėjusi šalis nebeprivalo įrodinėti. Žinoma, su sąlyga, kad bauda nėra akivaizdžiai ir neadekvačiai per didelė, lyginant su realia žala – tokiu atveju bylą nagrinėjantis teismas galėtų baudos dydį sumažinti.