Gyvenimiški atvejai, kai tėvai nebegyvena kartu ir vienas iš tėvų išvyko iš Lietuvos nuolat gyventi į užsienį su nepilnamečiu vaiku, daugeliui turbūt yra žinomi iš asmeninės patirties. Dėl to, kad tėvai gyvena atskirai ir juo labiau skirtingose valstybėse, tėvų ir vaikų teisės bei pareigos vienas kito atžvilgiu nesikeičia. Tačiau jų įgyvendinimas neabejotinai tampa sudėtingesnis.

Viena iš tėvų pareigų yra išlaikyti savo nepilnamečius vaikus. Būtent šios pareigos įgyvendinimo specifiką, kai tėvai gyvena skirtingose valstybėse, norėčiau aptarti išsamiau, atkreipdamas dėmesį į naują Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 8 d. nutartį civilinėje byloje. Šioje byloje suformuluota teisės aiškinimo taisyklė yra ypač aktuali su nepilnamečiais vaikais užsienyje gyvenantiems tėvams, kai antrasis iš tėvų liko gyventi Lietuvoje.

Lietuvos teismai nagrinėjo bylą pagal mamos, su vaiku gyvenančios užsienio valstybėje, reikalavimą iš vaiko tėvo, nevykdančio pareigos, priteisti išlaikymą vaikui. Nepilnametis vaikas su mama gyvena užsienio valstybėje, kurioje tam tikros paslaugos yra brangesnės negu Lietuvoje. Vaiko mama pagal aukštesnį pragyvenimo lygį užsienio valstybėje gauna ir didesnį, negu Lietuvoje, atlyginimą. Iniciatyva išvažiuoti gyventi į užsienio valstybę su nepilnamečiu vaiku buvo mamos, vaiko tėvas tokiam mamos sprendimui nepritarė.

Nagrinėjamoje byloje buvo keliamas klausimas ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pasisakė, kuriam iš tėvų (ar abiems tėvams) turėtų tekti didesnė vaiko išlaikymo našta, atsiradusi dėl to, kad vaikas išvežtas gyventi į kitą valstybę, kurioje vaiko poreikiams patenkinti būtina skirti daugiau lėšų dėl aukštesnio nei Lietuvoje pragyvenimo lygio.

Prieš atskleidžiant naują Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotą teisės aiškinimo taisyklę, verta pakartoti bendruosius principus, kuriais remiantis pagal Lietuvos įstatymus yra nustatomas išlaikymo nepilnamečiui vaikui dydis.

LR CK 3.192 str. 2 d. nustatyta, kad išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Materialinį išlaikymą savo nepilnamečiams tėvams privalo teikti abu tėvai proporcingai savo turtinei padėčiai.

Mindaugas Vaičiūnas
Įstatyme nustatyti, taip pat teismų praktikoje suformuluoti tam tikri orientaciniai kriterijai, kuriais remiantis kiekvienu konkrečiu atveju individualiai yra nustatomas išlaikymo nepilnamečiui vaikui dydis. Vienas tokių kriterijų – protingi vaiko poreikiai, kuriuos lemia jo gabumai, polinkiai, taip pat amžius (vaikui augant jo poreikiai didėja ir pan.). Nustatant nepilnamečio vaiko išlaikymo dydį turi būti atsižvelgiama į tai, kad nustatytas išlaikymas užtikrintų būtinas vaiko raidos sąlygas, kuriomis sudaryti turi būti patenkinti vaiko poreikiai maistui, aprangai, būstui, sveikatai, mokslui, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui. Vaikui, atsižvelgiant į jo gebėjimus ir norus, taip pat turi būti sudarytos materialinės sąlygos dalyvauti įvairiuose papildomuose užsiėmimuose, sporto, kultūros renginiuose, lankyti teatrus, koncertus, vaikų atostogų stovyklas, įgyti reikiamų priemonių jo gabumams lavinti, taip pat žaidimams ir pan.

Teismas nustatęs vaiko poreikių dydį, sprendžia, kaip tarp tėvų jį paskirstyti ir nustatyti iš išlaikymo neteikiančio tėvo (motinos) priteistiną išlaikymo sumą.

Teismas negali priteisti vaiko išlaikymui daugiau, negu objektyviai leidžia jo tėvų turtinė padėtis, todėl, nagrinėdamas bylą dėl išlaikymo priteisimo, teismas privalo nustatyti tėvo (motinos) turtinę padėtį. Tėvų turtinė padėtis vertintina atsižvelgiant į faktinių aplinkybių visumą: tėvų gaunamas pajamas, turimą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, investicijas, sveikatą, išlaikytinių skaičių, taip pat į tėvų elgesį, siekiant uždirbti, gauti pajamas vaikams išlaikyti. Be to, vertindamas tėvų turtinę padėtį, teismas turi atsižvelgti į prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą, lemiantį, kad visos abejonės dėl išlaikymo priteisimo, jo dydžio, formos nustatymo ir pan. turi būti vertinamos vaiko interesų naudai. Jei yra pagrįstų abejonių dėl tikrosios tėvų turtinės padėties, jų gaunamų pajamų ir pan., teismas turi ją vertinti vaiko interesų naudai, t.y. laikyti, kad padėtis leidžia priteisti vaiko poreikius atitinkantį išlaikymo dydį. Sąžiningo ir rūpestingo asmens, kuris turi pareigą išlaikyti savo nepilnametį vaiką, elgesio standartai reikalauja imtis visų jam prieinamų priemonių, kad gautų pajamas, pakankamas vaikui išlaikyti.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi išnagrinėtos bylos specifika yra ta, kad vaikui išlaikyti skiriamų lėšų poreikis iš dalies buvo nulemtas aplinkybės, kad vaikas su mama gyvena užsienio valstybėje, kurioje kainos aukštesnės, nei Lietuvoje. Tokiu atveju sprendžiant dėl priteistino iš tėvo (motinos), gyvenančio Lietuvoje, išlaikymo dydžio, greta LR CK 3.192 str. 2 d. nurodytų išlaikymo dydžio kriterijų (vaiko poreikių ir tėvų turtinė padėties), atsižvelgtina į aplinkybę, kieno iniciatyva vaikas gyvena užsienio valstybėje.

Tais atvejais, kai vaikas išvežamas gyventi į užsienio valstybę abiejų tėvų sutarimu, tai abu tėvai sąmoningai prisiima padidėjusių išlaidų, tenkinant nepilnamečio vaiko poreikius, naštą, priklausomai nuo užsienio valstybės, kurioje jis gyvena, aukštesnio pragyvenimo lygio. Tačiau jeigu vienas iš tėvų nepritaria vaiko gyvenamajai vietai užsienio valstybėje, tai tas iš tėvų, dėl kurio iniciatyvos vaikas išvyksta gyventi į užsienio valstybę, turi prisiimti tam tikra dalimi padidėjusias išlaidas tenkinant vaiko poreikius. Taigi tokiu atveju konstatuotina, kad yra pagrindas nukrypti nuo lygių dalių teikiant išlaikymą vaikui principo, nes likęs gyventi Lietuvoje ir privalantis teikti išlaikymą vaikui tėvas (motina) gali neturėti tokių nuolatinių pajamų, kurios teiktų galimybę atlyginti užsienio valstybėje gyvenančio vaiko poreikių tenkinimo išlaidas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija nutartimi civilinėje byloje suformulavo šią naują teismų praktikai aktualią teisės aiškinimo taisyklę:

„Tokiu atveju, kai vaikas išvyksta gyventi į užsienio valstybę, kurioje pragyvenimo lygis yra aukštesnis nei Lietuvoje, vieno iš tėvų iniciatyva, tai likusiam gyventi Lietuvoje vaiko tėvui neturėtų kilti pareiga prisiimti dėl šios priežasties padidėjusių išlaidų tenkinant vaiko poreikius. Dėl vaiko išvykimo gyventi į užsienio valstybę padidėjusio jo poreikių tenkinimo išlaidos atitinkama dalimi turi tekti tam iš tėvų, kurio iniciatyva vaikas išvyko gyventi iš Lietuvos, nebent tėvų turtinės padėties kriterijus pateisintų kitokį sprendimą.“

Kadangi byloje nustatyti vaiko poreikiai jam gyvenant Lietuvoje galėtų būti tenkinami tėvams patiriant mažesnes išlaidas nei vaikui gyvenant užsienio valstybėje, kurioje pragyvenimo lygis yra aukštesnis, tai vaiko tėvas, gaunantis pajamas Lietuvoje, neturi pareigos prisiimti visų šių išlaidų, nes vaikas išvyko gyventi į užsienio valstybę mamos iniciatyva, todėl ji ir turi prisiimti dėl nurodytos priežasties atitinkama dalimi padidėjusias vaiko poreikių tenkinimo išlaidas.

Komentaro autorius yra advokatų profesinė bendrijos „Vaičiūnas ir Vaičiūnas“ šeimos teisės advokatas.