Teisininko komentaras. Darbuotojų komandiravimas į užsienįTeisininkas Mantas Valatka

 (13)
Mantas Valatka
Mantas Valatka,
© Nuotr. iš asmeninio albumo

Verslui plečiantis už nacionalinių sienų ribų, ieškant kontaktų kitose šalyse bei siekiant ugdyti kvalifikuotus darbuotojus, neišvengiamai tenka susidurti su darbuotojų komandiravimu į užsienį, kadangi vietinė rinka ir sąlygos ne visada atitinka verslininkų (darbdavių) keliamus reikalavimus.

Kaip žinia, Europos Sąjungos (toliau – ES) pagrindas yra keturios laisvės – laisvas žmonių, prekių, kapitalo ir paslaugų judėjimas. Naudodamiesi šiomis laisvėmis vienos ES valstybės narės darbuotojai gali išvykti dirbti į kitą ES valstybę narę neturėdami specialaus darbo leidimo, o darbdaviai savo ruožtu nevaržomai teikti paslaugas.

Būtent laisvė teikti paslaugas, įtvirtinta ES teisės aktuose, taip pat leidžia kalbėti apie poreikį komandiruoti darbuotojus į užsienį teikti paslaugų.

Pagrindiniai teisės šaltiniai, reglamentuojantys darbuotojų komandiravimo į užsienį teisinius santykius, yra Lietuvos Respublikos darbo kodeksas (toliau – DK), 2004 m. lapkričio 3 d. Vyriausybės nutarimas „Dėl išlaidų, susijusių su tarnybinėmis komandiruotėmis, dydžio ir mokėjimo tvarkos” (toliau – Vyriausybės nutarimas), 1996 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 96/71/EB dėl darbuotojų komandiravimo paslaugų teikimo sistemoje (toliau – Darbuotojų komandiravimo direktyva) ir šios direktyvos pagrindu 2005 m. gegužės 12 d. priimtas Garantijų komandiruotiems darbuotojams įstatymas.

Šiame straipsnyje aptariama darbuotojų komandiravimo samprata, rūšys ir būdai, komandiruotų į užsienį darbuotojų garantijos, apmokėjimo už tarnybinę komandiruotę sąlygos bei tvarka.

Darbuotojų komandiravimo samprata

Vyrai nužiūrinėja moterį
Vyrai nužiūrinėja moterį
© Corbis

Tarnybinę komandiruotę galima apibrėžti kaip darbuotojo išvykimą tam tikram laikui iš nuolatinės darbo vietos darbdavio siuntimu, kuris paprastai yra įforminamas darbdavio arba jo įgalioto asmens įsakymu, atlikti darbo funkcijas, vykdyti tarnybinį pavedimą ar kelti kvalifikaciją.

ES teisės aktai nustato labai panašų tarnybinės komandiruotės apibrėžimą. Pagal Darbuotojų komandiravimo direktyvą komandiruotu darbuotoju laikomas toks darbuotojas, kuris ribotą laiką dirba kitos valstybės narės nei tos, kurioje jis paprastai dirba, teritorijoje.

Vis dėlto atkreiptinas dėmesys, kad ne bet koks darbuotojo darbas užsienio valstybės teritorijoje gali būti laikomas tarnybine komandiruote. Vienas iš tokių atvejų gali būti tada, kai šalys darbo sutartyje nustato, kad darbuotojas darbo funkcijas atlieka kitoje vietovėje, negu įsikūręs ar nuolat veikia darbdavys.

Pavyzdžiui, darbuotojas sudaro darbo sutartį su Lietuvos įmone, tačiau sutartyje numatoma, kad darbuotojas dirbs ne Lietuvoje, o įmonės padalinyje ar atstovybėje užsienyje, ir tai darys ne laikinai, o nuolatos.

Tarnybinės komandiruotės nereikėtų painioti ir su darbu, kuris pagal savo pobūdį yra atliekamas kelionėje, susijęs su važiavimu ar yra kilnojamojo pobūdžio, pavyzdžiui, prekybos agento, kuris pristato įmonės produktus vis kitose šalyse. Kilnojamojo darbo pobūdis, kaip specifinis ir neretai nuolat išliekantis darbo santykiuose, turi būti nustatytas darbo sutartimi.

Būtent tai, jog dėl kilnojamojo darbo jau yra sulygta darbo sutartyje, ir skiria kilnojamojo pobūdžio darbą nuo tarnybinės komandiruotės, nes komandiruotė yra įforminama atskiru darbdavio įsakymu, ir neturi būti atskirai aptariama darbo sutartyje.

Be to, tarnybinės komandiruotės atveju prie darbo užmokesčio papildomai mokami dienpinigiai ir kompensuojamos kitos su kelione susijusios išlaidos. Tuo tarpu darbuotojams, kurių darbas yra kilnojamojo pobūdžio, dienpinigiai nemokami, jiems kompensuojamos tik su tokiu darbo pobūdžiu susijusios padidėjusios išlaidos.

Nepaisant to, net jei darbo sutartyje ir nėra aiškiai nurodyta, kad darbas yra kilnojamojo pobūdžio, tai ne visada gali būti kliūtis jį tokiu pripažinti.

Kilus ginčui dėl tarnybinės komandiruotės atribojimo nuo kilnojamojo darbo pobūdžio, teismas konkretaus ginčo kontekste turi atsižvelgti į darbo teisinių santykių subjektų specifiškumą, sulygtų darbo funkcijų pobūdį, kitas aplinkybes ir gali nuspręsti, kad darbuotojo atliekamas darbas yra kilnojamojo pobūdžio, nors tai ir nėra nurodyta darbo sutartyje.

Labai svarbu turėti omenyje ir tai, kad tarnybinė komandiruotė į užsienį negali trukti neribotą laiką. Pagal Vyriausybės nutarimą komandiruote į užsienį nelaikomas darbuotojo išvykimas už Lietuvos Respublikos ribų į užsienį, jeigu jis vienoje vietoje užsienyje būna ilgiau kaip 183 dienas.

Tai reiškia, kad darbdavio pavedimu darbuotojas į vieną tarnybinę komandiruotę vienoje užsienio valstybėje negali būti pasiųstas ilgesniam nei 183 kalendorinių dienų laikotarpiui.

Jei darbuotoją ketinama pasiųsti į vieną užsienio valstybę ilgesniam nei 183 dienų laikotarpiui, tuomet reikėtų keisti tokio darbuotojo darbo sutartį ir joje nurodyti, kad darbas yra atliekamas kelionėje, susijęs su važiavimu ar yra kilnojamojo pobūdžio arba nurodyti, kad darbuotojo nuolatinė darbo vieta yra užsienyje.

Vis dėlto galimas ir kitas variantas, kuris padėtų išvengti darbo sutarties keitimo. Pavyzdžiui, darbuotojas yra komandiruojamas 183 dienoms į Lenkiją.

Pasibaigus 183 dienų laikotarpiui, jis gali būti siunčiamas į trumpalaikę komandiruotę, tarkime, Vokietijoje, o tada vėl galėtų būti pasiųstas į ilgesnę komandiruotę Lenkijoje. Svarbu, kad kiekviena iš šių komandiruočių būtų įforminta atskiru darbdavio įsakymu.
Darbuotojų komandiravimo rūšys

Atsižvelgiant į ES ir Lietuvos Respublikos teisės aktus, teismų praktiką ir apibendrinant tai, kas išdėstyta aukščiau, galima išskirti dvi komandiravimo į užsienį rūšis: 1) paprastąjį komandiravimą; ir 2) komandiravimą pagal paslaugų teikimo sutartį.

Paprastasis komandiravimas apima tuos atvejus, kai darbuotojas siunčiamas į bet kurią užsienio valstybę ne tik vykdyti savo darbo funkcijų, bet ir kelti kvalifikaciją, mokytis.

Paprastojo komandiravimo metu darbuotojui mokamas jo darbo užmokestis, dienpinigiai ir kompensuojamos su komandiruote susijusios išlaidos. Tuo tarpu kalbant apie komandiravimą pagal paslaugų teikimo sutartį turimas omenyje darbuotojo komandiravimas į ES ir Europos ekonominei erdvei (toliau – EEE) priklausančias valstybes atlikti darbo funkcijų (teikti paslaugų).

Atkreiptinas dėmesys, kad esant paprastajam komandiravimui į valstybę, kuri nepriklauso nei ES, nei EEE, negalioja ES teisėje įtvirtinti minimalūs komandiruojamo darbuotojo apsaugos standartai, o tai reiškia, jog, pavyzdžiui, į Rusiją komandiruotam darbuotojui darbdavys galės mokėti lietuvišką minimalų darbo užmokestį, tuo tarpu komandiruotės į ES valstybę narę atveju to padaryti jis jau nebegalėtų.

Kadangi Lietuva yra ES narė ir joje veikiantys darbo teisės subjektai gali pasinaudoti laisvu darbuotojų bei paslaugų judėjimu, pastaroji darbuotojų komandiravimo į užsienį rūšis reikalauja detalesnio aptarimo.

Darbuotojų komandiravimas į užsienį teikti paslaugų

Kai darbuotojas komandiruojamas į ES ar EEE valstybę narę atlikti paslaugų, darbuotojo atžvilgiu galioja imperatyvusis (privalomas) ES teisės aktų nustatytas minimalus komandiruoto darbuotojo apsaugos standartas, įtvirtintas Darbuotojų komandiravimo direktyvoje.

Šios direktyvos tikslas – nustatyti pagrindines minimalią apsaugą darbuotojams užtikrinančias teisės normas, kurių privalo laikytis darbdaviai, kai darbuotojas į kitą valstybę narę siunčiamas teikti toje valstybėje narėje paslaugas.

Darbuotojų komandiravimo direktyva ir ją įgyvendinantis Garantijų komandiruotiems darbuotojams įstatymas nustato minimalius reikalavimus darbo sąlygoms (minimalus darbo užmokestis, darbo ir poilsio laikas, saugos darbe reikalavimai ir pan.) į kitas valstybes nares komandiruojamiems darbuotojams.

Tokiu būdu užtikrinama komandiruojamų darbuotojų apsauga, kurie dėl savo, kaip silpnesnės darbo santykių šalies, padėties (menkesnės galimybės apginti savo teises užsienio šalyje, kalbos nemokėjimas, žinių apie nacionalinius darbo įstatymus trūkumas ir pan.) gali būti lengvai pažeidžiami.

Be to, direktyva siekiama sukurti sąžiningas konkurencijos sąlygas visiems paslaugų teikėjams, t. y. užtikrinti, kad už ES ribų įsisteigusios įmonės neturėtų palankesnių sąlygų, nei tos, kurios taikomos valstybės narės teritorijoje įsisteigusioms įmonėms.

Direktyva taip pat numato, kad valstybės narės, kurios teritorijoje yra paslaugų gavėjas, turi užtikrinti, kad nepriklausomai nuo to, kokia teisė taikoma darbo santykiams, paslaugų teikėjas (darbdavys) turi garantuoti komandiruotiems darbuotojams minimalias darbo sutarties sąlygas.

Tai reiškia, kad iš Lietuvos, pavyzdžiui, į Švediją komandiruotiems darbuotojams turės būti mokamas ne mažesnis nei Švedijos minimalus darbo užmokestis ir teikiamos kitos Darbuotojų komandiravimo direktyvoje nustatytos socialinės garantijos.

Be to, tokiu atveju galios ne tik įstatymuose ar kituose teisės aktuose, bet ir, pavyzdžiui, kolektyvinėse sutartyse nustatyti minimalūs darbo standartai. Vadinasi, darbdaviai, kurie komandiruoja savo darbuotojus į kitas valstybes nares, negali tikėtis, jog tokiems darbuotojams galės mokėti lietuviškus atlyginimus.

Tiesa, Garantijų komandiruotiems darbuotojams įstatyme nustatyta, kad į ES ar EEE valstybę narę komandiruoto darbuotojo garantijos, susijusios su minimaliu darbo užmokesčiu, taikytinos tik tais atvejais, kai komandiruotės trukmė viršija 30 dienų.

Tai reiškia, kad, jei komandiruotė į užsienį trunka ne ilgiau kaip mėnesį, komandiruoto darbuotojo teisių apsaugai taikytinos tik bendrosios nacionalinės darbo teisės normos, nustatančios šias komandiruojamų į užsienį darbuotųjų garantijas: komandiruotam darbuotojui per visą komandiruotės laiką paliekama darbo vieta (pareigos) ir darbo užmokestis, komandiruotam darbuotojui garantuojama darbo laiko apskaita, komandiruojamam darbuotojui mokami dienpinigiai ir kompensuojamos su komandiruote susijusios išlaidos.

Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog tiek Darbuotojų komandiravimo direktyva, tiek ją įgyvendinantis Garantijų komandiruotiems darbuotojams įstatymas įtvirtina tris darbuotojų komandiravimo į užsienį teikti paslaugų būdus:

1) Darbdavys yra sudaręs sutartį dėl paslaugų teikimo ar darbų atlikimo su ES arba EEE valstybėje narėje veikiančia įmone. Šiuo atveju darbdavys savo sąskaita komandiruoja darbuotojus į kitos valstybės narės teritoriją ir duoda jiems nurodymus, vadovaudamasis sutartimi, sudaryta tarp darbuotojus komandiruojančios įmonės ir toje valstybėje narėje veikiančio ūkio subjekto, kuriam bus teikiamos paslaugos ar atliekamas darbas.

2) Darbuotojas yra komandiruojamas į darbdavio įmonės filialą, atstovybę ar grupės įmonę, veikiančią kitos ES arba EEE valstybės narės teritorijoje.

3) Darbuotojas yra komandiruojamas į kitą ES arba EEE valstybę narę kaip laikino įdarbinimo įmonės darbuotojas. Šiuo atveju darbdavys kaip laikino įdarbinimo įmonė ar įdarbinimo agentūra samdo darbuotoją įmonei, kuri yra įsisteigusi ar veikia kitos valstybės narės teritorijoje. Kitaip tariant, darbuotojas yra „išnuomojamas“. Esant tokiam komandiravimo būdui, dienpinigius darbuotojui paprastai moka laikino įdarbinimo įmonė (darbdavys). Tokia taisyklė yra numatyta ir Laikino įdarbinimo įstatymo projekte.

Pažymėtina, kad visais aukščiau nurodytais atvejais komandiruotės metu komandiruojančioji įmonė ir darbuotojas turi būti saistomi darbo santykiais, t. y. darbuotojas negali nutraukti darbo sutarties su jį komandiruojančiu darbdaviu ir sudaryti sutartį su ta įmone, į kurią yra komandiruojamas. Toks darbo santykių pasikeitimas nebegalės būti laikomas tarnybine komandiruote.

Komandiruotės apmokėjimas

Darbo kodeksas numato, kad darbuotojams, išsiųstiems į tarnybines komandiruotes, ne tik garantuojama, kad per visą komandiruotės laiką jiems bus paliekama darbo vieta (pareigos) ir darbo užmokestis, bet ir bus mokami dienpinigiai bei kompensuojamos kitos su komandiruote susijusios išlaidos.

Darbuotojui mokamų dienpinigių tikslas – padengti padidėjusias darbuotojo išlaidas, atsirandančias dėl išvykimo į komandiruotę, kai darbuotojas tam tikram laikui iš nuolatinės darbo vietos išvyksta darbdavio pavedimu, darbdavio nurodomai užduočiai atlikti.

Labai svarbu atkreipti dėmesį į tai, jog darbdavys privalo mokėti dienpinigius ne tik už komandiruotėje išbūtas darbo dienas, bet ir už poilsio bei švenčių dienas.

Darbo kodekse nustatytų garantijų dėl dienpinigių mokėjimo turinys atskleidžiamas ir poįstatyminių teisės aktų normose. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 28 d. nutarimu Nr. 99 „Dėl komandiruočių sąnaudų atskaitymo iš pajamų taisyklių patvirtinimo“ patvirtintose Komandiruočių sąnaudų atskaitymo iš pajamų taisyklėse nustatyta, kad dienpinigių išlaidos apskaičiuojamos už faktiškai išbūtą užsienyje laiką (įskaitant išvykimo iš Lietuvos Respublikos ir parvykimo į ją dienos), taikant Lietuvos Respublikos finansų ministro nustatytas dienpinigių vykstantiems į užsienio komandiruotes normas. Dienpinigių normas reglamentuoja Lietuvos Respublikos finansų ministro 1996 m. lapkričio 21 d. įsakymas „Dėl dienpinigių ir gyvenamojo ploto nuomos normų, vykstantiems į užsienio komandiruotes, patvirtinimo“.

Nepaisant to, kad dienpinigių normas reglamentuoja aukščiau nurodytas finansų ministro įsakymas, teisės aktai įtvirtina teisę darbo sutarties šalims keisti nustatytą dienpinigių dydį, esant vienam iš šių atvejų: jeigu tai numatyta kolektyvinėje sutartyje, o jeigu tokia sutartis nesudaryta – darbo sutartyje. Bet kuriuo atveju dienpinigių suma negali būti mažinama daugiau nei 50 procentų.

Vis dėlto praktikoje gana dažnai pasitaiko atvejų, kuomet darbdaviai bando sumažinti įmonės sąnaudas komandiruojamų darbuotojų sąskaita, t. y. nori pasinaudoti teisės aktų suteikta galimybe sumažinti dienpinigių normą, tačiau tokį sumažinimą įformina įmonės lokaliniuose teisės aktuose, pavyzdžiui, darbo tvarkos taisyklėse ar darbdavio įsakyme. Pabrėžtina, kad toks dienpinigių sumos sumažinimas yra neteisėtas.

Pagal teismų praktiką darbdavys ir darbuotojas neturi teisės susitarti dėl dienpinigių mažinimo darbdavio įsakymu ir darbuotojui jį pasirašant, kadangi įsakymuose yra išreiškiama darbdavio valia, bet ne darbo sutarties šalių susitarimas.

Toks įsakymas negali būti laikomas darbo sutarties pakeitimu, o darbuotojo parašas tokiame įsakyme negali būti prilyginamas pasirašymui rašytiniame darbo sutarties tekste.

Kitas atvejis, kai darbdavys gali mažinti dienpinigių normą, yra tada, jeigu komandiruojamam darbuotojui dienpinigius moka kitas asmuo, t. y. kai dienpinigiai bus išmokėti komandiruotės vietoje priimančiojo asmens ar panašiai ir yra tai patvirtinantys dokumentai.

Šiuo atveju komandiruojamam darbuotojui gali būti mokamos dienpinigių sumos, apskaičiuotos pagal Komandiruočių sąnaudų atskaitymo iš pajamų tvarkos nuostatas, ir dienpinigių sumos, išmokėtos jam kito asmens, skirtumas.

Paminėtina, kad dienpinigiams apskaičiuoti nereikalingi juos pagrindžiantys dokumentai. Tuo tarpu darbuotojas, norėdamas, kad jam būtų kompensuotos kitos komandiruotės išlaidos, privalo pateikti faktines išlaidas patvirtinančius dokumentus (sąskaitas, kvitus ir pan.).

Advokatų kontora J. Judickienė ir partneriai JUREX
 
13
Vardas
Komentavimo taisyklės ir atsakomybė

Teisė

VK atskleidė nepagrįstus Generalinės prokuratūros išlaidavimus (8)

2014 rugsėjo mėn. 2 d. 10:20
Valstybės kontrolė (VK) baigė Generalinės prokuratūros 2013 metų finansinį (teisėtumo) auditą.

Teisme – permainos: teisėja nori pakeisti teismų įvaizdį (5)

2014 rugsėjo mėn. 1 d. 17:49
Prezidentė Dalia Grybauskaitė pasirašė dekretą, kuriuo paskyrė Vilniaus rajono apylinkės teismo pirmininkę. Šios pareigos patikėtos teisėjai Jolantai Bagdonienei.

Klausk teisininko: ar priklauso vaikui gimimo pašalpa, jei jis gimė ne Lietuvoje? (25)

2014 rugpjūčio mėn. 31 d. 19:00
Ar užsienyje gimusiam vaikui (ar jo motinai) priklauso gimdymo pašalpa/išmoka? Vaiko motina yra lietuvė, bet apie 10 m. gyvena ir mokosi (vakarinėje mokykloje) Ispanijoje. Tėvo nėra. Gimusiam vaikui suteikta Lietuvos pilietybė.

Eksperimentas su lavonais Klaipėdos garaže: teisėjai tarė savo žodį (8)

2014 rugpjūčio mėn. 30 d. 15:00
Klaipėdos savivaldybės paskelbtą konkursą dėl mirusiųjų laikymo laimėjusi laidojimo paslaugų bendrovė „Amžiaus vartai“ neturėjo higienos paso, todėl lavonus šaldytuvuose laikė nelegaliai.

Klausk teisininko: kaip priimti palikimą, jei miręs asmuo turėjo skolų? (14)

2014 rugpjūčio mėn. 30 d. 10:00
Mano miręs tėvas turėjo butą, tačiau buvo prisiėmęs įvairių kreditų iš bankų ir greitųjų kreditų bendrovių, buvo didelių skolų už šildymą. Dabar galėčiau paveldėti jo butą, tačiau girdėjau, kad paveldėsiu ir jo skolas. Ar galiu paveldėti tik jo butą? Kur galėčiau gauti informaciją apie mirusio tėvo skolas?