Žinia, ikiteisminio tyrimo vedlys yra prokuroras. Prokuroras privalo kontroliuoti ne tik tyrimo efektyvumą, bet ir jo trukmę. Kita vertus, asmuo, kurio atžvilgiu pareikšti įtarimai ir pradėtas ikiteisminis tyrimas, nebūtinai turi būti vien pasyvus stebėtojas. Vykstant ikiteisminiam tyrimui įtariamasis neretai pamiršta ar tiesiog nežino, kad ir jis gali kontroliuoti prokuroro darbą, ir jis turi baudžiamajame procese numatytus procesinius įrankius, suteiktus tam, kad būtų apgintos galimai pažeidžiamos jo teisės.

Baudžiamojo proceso kodekso (BPK) 215 str. 5 d. aiškiai įvardyta, kad per ikiteisminio tyrimo teisėjo nustatytą terminą prokuroras privalo užbaigti ikiteisminį tyrimą ir surašyti kaltinamąjį aktą arba nutarimą dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo.

Ikiteisminio tyrimo trukmė priklauso nuo baudžiamosios bylos sudėtingumo, tiriamų nusikalstamų veikų, teisinės pagalbos prašymų skaičiaus, ekspertų atliekamų tyrimų trukmės, bendradarbiavimo su pareigūnais fakto ir kt. Bet kuriame ikiteisminiame tyrime suėjus nustatytam terminui privalo būti priimtas vienas iš procesinių sprendimų. Vis dėlto prokuroras, matydamas, kad dėl tam tikrų priežasčių nespės to padaryti, gali kreiptis į ikiteisminio tyrimo teisėją su prašymu pratęsti ikiteisminiam tyrimui užbaigti nustatytą terminą.

Kaip tai veikia praktikoje? BPK 176 str. 1 d. numato, kad ikiteisminį tyrimą būtina užbaigti per kuo trumpesnius terminus. Maksimalus terminas – 6 mėnesiai, kurie pradedami skaičiuoti nuo pirmosios įtariamojo apklausos. Tačiau net ir jau suėjus imperatyviajam terminui, pasitaiko atvejų, kai prokuroras kreipiasi į ikiteisminio teisėją, kad šis pratęstų nustatytą terminą.

Tokių atvejų išskirčiau tris. Pirma, prokuroras kreipiasi į ikiteisminio tyrimo teisėją ir, turėdamas pagrįstą motyvą (negauta eksperto išvada, išsiųsti teisinės pagalbos prašymai ir kt.), terminą prasitęsia. Šiuo atveju viskas gerai, nes prokuroras negali daryti įtakos kai kuriems dalykams, o BPK numato, kad baudžiamasis procesas turi būti ne tik greitas, bet ir savo turiniu siekiantis nustatyti objektyvią tiesą.

Rasa Vaičekauskytė
Antra, pasibaigus 6 mėnesių terminui prokuroras kreipiasi į ikiteisminio tyrimo teisėją su prašymu atnaujinti terminą ir jį pratęsti, kaip priežastį įvardydamas neapsižiūrėjimą. Kitaip tariant, prokuroras užmiršo savo kontroliuojamą bylą. Tokia priežastis yra subjektyvi ir negali būti pripažinta svarbia pateisinama priežastimi, sutrukdžiusia pabaigti ikiteisminį tyrimą iki nustatyto termino. Teismas paprastai tokį prašymą atmeta, nes Baudžiamojo proceso įstatymu nustatyti terminai negali būti laisvai interpretuojami ir pažeidžiami.

Trečia, prokuroras tiesiog pamiršta apie terminų egzistavimą, o po kurio laiko (kartais net kelių mėnesių) kreipiasi į vyr. prokurorą ir, lyg nieko nė nebūtų įvykę, BPK 176 str. 2 d. pagrindu prašo pratęsti terminą. Kitaip tariant, prašo pratęsti terminą, kai jo pratęsti nebegalima, nes 6 mėn. terminas yra naikinamasis. Deja, praktikoje būna kitaip: vyr. prokuroras terminą pratęsia ir tyrimas vyksta toliau. Suprask – kam gi rūpi tos įtariamojo teisės, gausi nacionalinė ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika šiuo klausimu?

Pastarasis atvejis baudžiamajame procese yra ypač įdomus. Vadovaudamasis BPK įtariamasis (ar jo gynėjas) gali paduoti skundą ikiteisminio tyrimo teisėjui dėl ikiteisminio tyrimo vilkinimo prašydamas jį nedelsiant nutraukti. Kitaip tariant, procesas numato teisę įtariamajam prašyti ne prokuroro, o ikiteisminio tyrimo teisėjo įpareigoti prokurorą nutraukti ikiteisminį tyrimą dėl vilkinimo. Paprastai tokia situacija susiklosto tada, kai prokuroras, gavęs skundą, nesutinka priimti sprendimo nutraukti tyrimą dėl savo paties padarytų šiurkščių procesinių klaidų.

Taigi, pora akcentų įtariamojo pozicijai sustiprinti: pirma, ikiteisminio tyrimo terminas, kuris yra jau suėjęs, negali būti pratęstas, nes šis veiksmas leidžiamas tik tada, kai iki termino pabaigos dar yra laiko (ne diena ir ne dvi, o tiek, kad prokuroras spėtų kreiptis į teismą su prašymu ir teismas spėtų jį išnagrinėti); antra, nuo tos datos, kuria fiksuojamas 6 mėn. suėjimas, termino nepratęsus ir neatnaujinus teisme, itin šiurkščiai pažeidžiamos įtariamojo teisės į teisingą ir neuždelstą procesą. Todėl, vadovaujantis baudžiamojo proceso kodekso normomis ikiteisminis tyrimas privalo būti nutrauktas.

Išvada: jau suėjęs ikiteisminiam tyrimui skirtas terminas negali būti pratęstas, nes toks sprendimas paneigtų pamatinius baudžiamojo proceso principus. Tinkamai neatnaujintas ir/ar nepratęstas terminas suponuoja teisę pripažinti ikiteisminį tyrimą vilkinamu ir, be abejo, tęsiamu neteisėtai. Dėl nepakankamai intensyvaus ikiteisminio tyrimo įtariamasis procese išgyvena netikrumo dėl baudžiamojo proceso jo atžvilgiu baigties būseną. Todėl kiekvienu tokiu atveju būtina itin kruopščiai analizuoti visus ikiteisminio tyrimo pareigūnų atliekamus veiksmus, atlikti išsamią bylos analizę ir aptikti joje galimai esančius pažeidimus.

Taip, Lietuvoje kol kas mažai pavyzdžių, kai ikiteisminis tyrimas nutraukiamas dėl mano minėtosios priežasties. Neretai esminį pažeidimą, kurį padarė prokuroras, pavyksta įrodyti tik aukštesnės instancijos teisme, tačiau galiu patvirtinti, kad tokia praktika tikrai egzistuoja. Nuolat pratęsiamas ikiteisminio tyrimo terminas reiškia, kad prokuroras arba intensyviai atlieka ikiteisminį tyrimą, arba tik imituoja darbą. Žinoma, blogiausia tai, kad jis tyrimą gali ir pamiršti. Tad būtina nuolat sekti savo bylą ir ją analizuoti. Baudžiamasis procesas numato pakankamai įrankių gynybai. Reikia tik apie juos žinoti ir tinkamai, laiku bei vietoje pritaikyti.

Atkreipiame dėmesį, jog straipsnio autorės nuomonė negali būti naudojama individualiame teisminiame ginče be atskiros teisinės analizės.