ACTA priešininkai teigia, kad, siekiant apsaugoti intelektinės nuosavybės teises, gali būti pradėta ypatingai sustiprinta prieigos prie interneto ir naudojimosi juo kontrolė. Kartu iškeliami net ir klausimai dėl vartotojų teisių suvaržymo ar net asmens teisių į informaciją.
Užsienio reikalų ministerijos teigimu, ACTA-oje nėra nė vieno straipsnio, kuris pagrįstų šiuos teiginius. Ministerijos puslapyje nurodoma, kad šis susitarimas nesusijęs su kasdieniu interneto naudojimu - interneto naudotojai gali toliau dalytis nepiratine medžiaga ir informacija internete.
Tačiau internetas - vienas iš nelegalios prekybos ir sklaidos kanalų. Todėl ACTA siekiama užkirsti kelią nelegaliai prekybai produktais pažeidžiant esamas teisines normas dėl intelektinės nuosavybės apsaugos.
Kokias priemones numato ACTA kaip įpareigojimus interneto tiekėjams?
Visų pirma reikėtų pabrėžti, kad ACTA nėra tiesiogiai taikomas teisės aktas ir nenumato jokių konkrečių priemonių, kurios galėtų ar turėtų būti tiesiogiai įgyvendinamos konkrečioje sutartį pasirašiusioje valstybėje. Ši Sutartis numato priemones, kurias pasirašiusios valstybės turi įgyvendinti pačios (jei dar nėra įgyvendinusios) pagal savo nacionalinės teisės reikalavimus. Be to, ACTA-oje nėra nuostatų, kuriomis būtų nustatytas įsipareigojimas taikyti priemones, jei intelektinės nuosavybės teisės pagal jos įstatymus ir kitus teisės aktus nesaugomos.
ACTA numato, kad, nepažeisdama savo nacionalinės teisės pirmenybės, informacijos šaltinių konfidencialumo apsaugos arba asmens duomenų tvarkymo tvarkos, kiekviena Šalis nustato, kad civiliniuose teismo procesuose dėl intelektinės nuosavybės teisių užtikrinimo jos teisminės institucijos būtų įgaliotos, teisių turėtojui pagrįstai paprašius, nurodyti, kad pažeidėjas (arba kitais atvejais – įtariamas pažeidėjas) teisių turėtojui arba teisminėms institucijoms bent jau įrodymų rinkimo tikslais pateiktų atitinkamą informaciją, kurią turi arba kontroliuoja pažeidėjas ar įtariamas pažeidėjas, kaip nustatyta jos galiojančiuose įstatymuose ir kituose teisės aktuose.
Tokia informacija gali apimti informaciją apie bet kokį asmenį, bet kokiu būdu susijusį su pažeidimu arba įtariamu pažeidimu, ir apie gamybos priemones arba neteisėtų ar įtariamų neteisėtų prekių ar paslaugų platinimo kanalus, įskaitant trečiųjų asmenų, kurie įtariami dalyvavę gaminant ir platinant tokias prekes ar paslaugas, tapatybę ir jų naudojamus platinimo kanalus.
Sutartyje taip pat numatomos ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymas, nustatant, kad teisminės institucijos yra įgaliotos reikalauti, kad atsižvelgdamas į laikinąsias priemones pareiškėjas (teisių turėtojas) pateiktų bet kokį pagrįstai jam prieinamą įrodymą, kuris būtų pakankamai įtikinamas, kad pareiškėjo teisė yra pažeidžiama arba kad toks pažeidimas neišvengiamas, ir nurodyti, kad pareiškėjas pateiktų užstatą ar lygiavertę garantiją, kurios pakaktų apginti atsakovui ir užkirsti kelią piktnaudžiavimui. Kai laikinosios priemonės atšaukiamos arba kai jos nustoja galioti dėl kokios nors pareiškėjo (teisių turėtojo) veiklos ar neveikimo, arba jei vėliau paaiškėja, kad intelektinės nuosavybės teisės nebuvo pažeistos, teisminės institucijos yra įgaliotos nurodyti, kad gavus atsakovo prašymą, pareiškėjas suteiktų atsakovui atitinkamą kompensaciją už bet kokią šiomis priemonėmis sukeltą žalą.
ACTA taip pat numato, kad valstybės užtikrina, kad jos teisėje būtų nustatyta atitinkamų civilinių ir baudžiamųjų procedūrų užtikrinimo tvarka, pagal kurią būtų galima imtis efektyvių veiksmų kovojant su intelektinės nuosavybės teisių pažeidimais skaitmeninėje erdvėje, įskaitant skubias teisių gynimo priemones pažeidimams išvengti ir teisių gynimo priemones, kurios atgrasytų nuo tolesnių pažeidimų. Be to, susitarimo Šalys susitarė taikyti teisių užtikrinimo tvarką kovojant su autorių teisių arba gretutinių teisių pažeidimais skaitmeniniuose tinkluose, pvz., didelio masto platinimo priemonių naudojimu neteisėtais tikslais. Kartu numatoma, kad šia tvarka neturi būti kuriama kliūčių teisėtai veiklai, įskaitant elektroninę prekybą, ir, atsižvelgiant į nacionalinės teisės reikalavimus, būtų užtikrintos pagrindinės teises, kaip antai žodžio laisvė, teisė į nešališką procesą ir privatumo apsauga (Pavyzdžiui, nepažeidžiant Šalies teisės aktų priimti arba toliau taikyti interneto paslaugų teikėjų atsakomybės apribojimus nustatančias arba teisių gynimo priemones, apsaugant teisėtus teisių turėtojo interesus).
Šalis pagal joje galiojančius įstatymus ir kitus teisės aktus gali įgalioti kompetentingas
institucijas nurodyti interneto paslaugų teikėjui skubiai pateikti informaciją teisės turėtojui, pagal kurią būtų galima nustatyti tariamai pažeidimą padariusį abonentą, jeigu teisės turėtojas pateikė teisiškai galiojantį skundą dėl prekės ženklo, autoriaus teisių arba gretutinių teisių pažeidimo ir jeigu tokios informacijos reikia, kad tos teisės būtų apsaugotos ar užtikrintos. Ši tvarka taikoma taip, kad nebūtų kuriama kliūčių teisėtai veiklai, įskaitant elektroninę prekybą, ir kad pagal tos Šalies teisę būtų užtikrintos pagrindinės teises, kaip antai žodžio laisvė, teisė į nešališką procesą ir privatumo apsauga. Susitarimu nereikalaujama, kad interneto paslaugų teikėjai kontroliuotų arba filtruotų jų naudotojų informacijos turinį.
Kaip dabar Lietuvos teisės aktai reglamentuoja interneto tiekėjų atsakomybę?
Interneto paslaugų teikėjų atsakomybė už internete skelbiamą informaciją bei pareiga pateikti su pažeidimu susijusią informaciją Lietuvoje numatyta jau ne vienerius metus.
Interneto paslaugų teikėjai, teikdami prieigą prie interneto ir apjungdami internetinius tinklus, internetines svetaines bei serverius yra tarpininkai tarp visų interneto naudotojų bei išimtinių teisių į intelektinės nuosavybės objektus turėtojų. Tokiu būdu jie dažnai atsiduria nevienareikšmiškoje padėtyje dėl interneto vartotojų veiksmų. Todėl teisės aktai, viena vertus, numato tam tikrus interneto paslaugų teikėjų atsakomybės apribojimo pagrindus. Tačiau kita vertus – būtent per interneto paslaugų teikėją išimtinių intelektinės nuosavybės teisių turėtojas gali pasiekti galimą jo teisių pažeidėją. Todėl natūralu, kad teisės aktai numato ir pareigas interneto paslaugų teikėjams pateikti tariamai neteisėtą informaciją paskleidusių asmenų duomenis.
Galimybės pasiekti neteisėtu būdu įgytą, sukurtą, pakeistą ar naudojamą informaciją panaikinimo tvarkos aprašas, patvirtintas 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 881, reglamentuoja galimybės pasiekti neteisėtu būdu įgytą, sukurtą, pakeistą ar naudojamą informaciją panaikinimo procedūrą, nustato kriterijus, kada informacinės visuomenės paslaugos teikėjas laikomas sužinojusiu apie neteisėtą informacinės visuomenės paslaugos gavėjo veiklą arba apie tai, kad paslaugos gavėjo pateikta informacija įgyta, sukurta, pakeista ar naudojama neteisėtu būdu.
Visų pirma svarbu pažymėti, kad interneto paslaugų teikėjas nėra įpareigotas atlikti nuolatinę perduodamos ar saugomos informacijos kontrolę ir neatsako už perduodamos informacijos turinį (jei pats neinicijuoja šios informacijos perdavimo, neparenka ir nekeičia šios informacijos bei nenustato konkretaus perduodamos informacijos gavėjo). Internetu (elektroniniu būdu) perduodamos informacijos stebėjimu dėl galimų išimtinių teisių pažeidimų yra suinteresuotas ir šią priežiūrą vykdo pats informacijos (intelektinės nuosavybės teisių) turėtojas. Pastebėjęs tariamą neteisėtą informacijos paskelbimą, teisių turėtojas gali kreiptis į interneto paslaugų teikėją, nurodydamas konkrečią neteisėtą informaciją bei patvirtindamas tokio pranešimo teisingumą.
Gavęs tokį pranešimą, paslaugų teikėjas turi apie tai informuoti paslaugų gavėją. Jei paslaugos gavėjas neatsako į paslaugų teikėjo pranešimą, pastarasis turi teisę panaikinti prieigą prie neteisėtos informacijos. Jei atsakymas į paslaugų teikėjo pranešimą pateikiamas, ir jame nesutinkama su galimu teisių pažeidimu, interneto paslaugų teikėjui yra numatyta pareiga įvertinti ar paslaugų gavėjo pateikti argumentai yra pagrįsti. Taigi, paslaugų teikėjas šiuo atveju veikia kaip ginčą nagrinėjantis arbitras. Tačiau minėtas teisės aktas kartu nurodo, kad tais atvejais, kai paslaugų teikėjui iškyla neaiškumų dėl paslaugos gavėjo nurodytų argumentų, paslaugos teikėjas turi teisę kreiptis į kompetentingą instituciją su prašymu išnagrinėti pateiktą atsakymą.
Jei paaiškėtų, kad teisių turėtojas pateikė neteisingą ar tikrovės neatitinkančią informaciją, ir paslaugų teikėjas dėl to patyrė žalą, paslaugų teikėjas turi teisę kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo.
Taigi, nei ACTA, nei dabar galiojantys Lietuvos nacionaliniai teisės aktai nenumato reikalavimo paslaugų teikėjui nuolat sekti jo valdomais telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turinio bei vertinti kiekvienos perduodamos informacijos savarankiškai dėl galimo teisių pažeidimo.
Apibendrinant: veiksmų paslaugų teikėjas imasi tik gavęs teisių turėtojo kreipimąsi, kuris turi būti pagrįstas.
ES teismų praktika
Viena paskutiniųjų Europos Teisingumo Teismo bylų, kuri buvo atidžiai sekama visuomenės, buvo internetinių aukcionų (eBay) atsakomybės klausimas dėl prekybos klastotėmis. 2011-07-12 sprendime byloje L‘Oreal/eBay byloje teismas nustatė, kad paslaugų teikėjai šiuo atveju taip pat yra atsakingi už jų administruojamose svetainėse vykdomą prekybą ir galimus teisių pažeidimus. Tačiau apibendrinant darytina išvada, kad tokia atsakomybė teismo buvo pripažinta dėl to, kad eBay pats veikia aktyviai reklamuodamas savo teikiamas paslaugas kitose interneto svetainėse, todėl ir jam tenka atsakomybės dalis dėl administruojamoje svetainėje siūlomų prekių. Tas pats buvo konstatuota ir dėl Google raktažodžių (adwords).
Lietuvos teismų praktika dėl interneto paslaugų teikėjų atsakomybės kol kas nėra gausi. Viena iš paskutiniųjų teismo sprendimų, priimtame 2012-02-08 civilinėje byloje dėl publikacijos pašalinimo iš interneto svetainės Kauno apygardos teismas konstatavo, kad interneto svetainės administratorius (valdytojas) yra tinkamas atsakovas reikalavimui dėl informacijos pašalinimo iš interneto svetainės pareikšti, kadangi ieškovas (asmuo, kurio dalykinė reputacija buvo pažeminta interneto svetainėje privataus asmens paskelbta informacija) neturi galimybių pats nustatyti publikacijos autoriaus. Tačiau kartu teismas pažymėjo, kad interneto svetainės administratorius šiuo atveju yra atsakingas už informacijos pašalinimą, tačiau ne už jos turinį.
Beje, šioje byloje teismas vertino dvi publikacijas, išsakytas kaip privataus asmens asmeninė nuomonė, ir tik viena iš jų, atsižvelgiant į turinį, buvo pripažinta neetiška, nuomonę išsakanti nepadoria, įžeidžiančia, ieškovo reputaciją žeminančia forma. Antroji, kito asmens išsakyta nuomonė, buvo pripažinta tiesiog neigiama, tačiau neturinti jokio įžeidžiančio ar neetiško turinio.
Apibendrinant, ACTA numato priemones, kurias valstybės turėtų nusistatyti savo nacionalinėje teisėje, tačiau kol nėra nutarta ar kokios nors nacionalinės teisės nuostatos bus keičiamos/griežtinamos, reikėtų susilaikyti nuo radikalių vertinimų, jog ACTA numato galimybę sekti interneto ir kitų komunikacijos tinklų vartotojus.