Todėl šiandien buvę ir esami teisėjai žurnalo skaitytojams sutiko atskleisti, kas jų darbe labiausiai įsiminė, kokios situacijos ar bylos buvo sunkiausios, rimčiausios, o gal – linksmiausios ir keisčiausios.

Buvęs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjas Stasys Gudynas, šiuo metu jau išėjęs į užtarnautą poilsį, pasidalijo savo prisiminimais, kurių per beveik keturiasdešimt darbo metų, dirbdamas Kėdainių, Utenos, Trakų, Lietuvos Aukščiausiajame ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teismuose, sukaupė gana nemažai. Šiandien sunku įsivaizduoti, jog tuomet, prieš keturiasdešimt metų, kaip pasakoja S. Gudynas, teisėjai buvo renkami penkerių metų kadencijai taip, kaip šiuo metu renkami savivaldybių tarybų nariai ar rajonų merai. Laikui bėgant, reikalavimai teisėjams keitėsi, kito ir jų skyrimo tvarka.

Ryškiausi prisiminimai teisėjui S. Gudynui yra išlikę iš pirmųjų jo, kaip teisėjo, darbo metų. Tai natūralu – naujos pareigos, nauja atsakomybė, kiekvienas žmogus svarbiausias, o kiekviena nauja byla išskirtinė ir tam tikras iššūkis, sprendžiant keliamus ginčus. Teisėjas sako, kad pirmuosius penkerius metus kiekvieną bylą atsimindavo, kiekvieną faktą nešiojosi mintyse ir tik vėliau išmoko įsigilinti į naują bylą, negalvodamas apie jau anksčiau išnagrinėtąsias. Anot S. Gudyno, „prieš kiekvieną naują bylą turėdavau iškratyti senos bylos faktus iš galvos“.

Kaip labiausiai įsiminusį atvejį, teisėjas S. Gudynas papasakojo istoriją apie vieną vyresnio amžiaus moterį, ieškojusią teisme teisybės dėl jai nesumokėtų 60 kapeikų.

Stasys Gudynas
„Tarybų Sąjungos laikais su tokiu klausimu visų pirma reikėdavo kreiptis į darbo ginčų komisiją, tuomet į profsąjungos vietos komitetą ir tik tada į teismą. O šis konkretus atvejis vyko maždaug 1972 m., kai dirbau Kėdainių r. apylinkės teismo teisėju. Tai buvo mano pirmoji teisėjo kadencija ir antrieji ar tretieji darbo metai. Tuo metu gydytojo pavaduotojas buvo profsąjungos pirmininkas ir rajone žinomas žmogus. Taigi paskambinęs jam paklausiau, kodėl seną žmogų dėl 60 kapeikų varinėja... Man atsakė, kad ji nori laimėti ir teisme įrodyti savo tiesą. Tada aš, būdamas jaunas teisėjas, išsiėmiau rublį ir sakau: „Močiute, paimkit rublį ir nevarkit, jūs kiek vargo turėsit iš to.“ O ji pakėlė galvą į mane, smerkiančiu žvilgsniu pažiūrėjo ir sako: „O aš ne ubagė, man išmaldos nereikia, aš savo ieškau.“

Teisėjo S. Gudyno darbe būta ir ne tokių spalvingų istorijų. Teisėjui teko susidurti su bandymais kištis į jo darbą, nurodymais, kaip reikėtų teisingai išspręsti ginčus, ketinimais teismą padaryti valdžios įrankiu.

„Sulaukiau skambučio telefonu. Prisistatė gana įsakmiu tonu ir pasakė: šiandien vieną tokią bylą nagrinėsit, tai jūs tą atsakovą iškelkit iš buto. Atsakiau, kad alimentų byloje negalima tokio klausimo spręsti. Norint tokį klausimą spręsti, reikia atskirai kreiptis, pateikti ieškinio pagrindą, kokiu pagrindu iškeldinti, ir nurodyti kitas reikiamas aplinkybes. Kaip negalima, sako, čia viskas galima, jūs viską galit... Tuomet aš labai trumpai atsakiau, kad čia taip negalima. Jeigu jūs galit, tai taip ir darykit, o aš taip nedarysiu. Pasirodo, tai buvo partijos komiteto trečioji sekretorė. Supratau, kad ji labai užsirūstino. Vėliau, kadencijai einant į pabaigą, netgi vyko teismo veiklos patikrinimas, ieškota kokių nors trūkumų, kad galėtų mane iškelti į kitą rajoną, tačiau nieko blogo negalėjo rasti. Tik vėliau sužinojau, kad netikau, nes nenorėjau valdžios nurodymų klausyti.

Paklausus, ar yra tekę teismo posėdžių salėje susidurti su neeiliniais atvejais, keistu teisiamųjų elgesiu, teisėjas prisiminė dar vieną įdomią istoriją: „Prisimenu vieną atvejį, kai tarybiniais laikais nagrinėjome čigonės bylą. Pagal nusikaltimų skaičių ją jau reikėjo pripažinti pavojinga recidyviste ir jai grėsė sėsti į kalėjimą, į moterų griežtojo režimo koloniją. To ji baisiai bijojo. Galų gale teismas nepripažino jos itin pavojinga, paskyrė laisvės atėmimo bausmę bendrojo režimo kolonijoje. Tuomet ta čigonė pradėjo dėkoti. Tais laikais prieš posėdį reikėdavo griežtai apieškoti žmogų, kad neturėtų kokių daiktų. Taigi posėdžiui pasibaigus ji išsitraukė didelį žiogelį ir sako: „Jei būtumėt mane pripažinę recidyviste, čia pat būčiau išsidūrusi antrą akį (vienos jau neturėjo), nes man jau gyvenimas nebūtų perspektyvus.“ Ji, manau, tikrai galėjo tai padaryti.“

Į klausimą, ar yra tekę susidurti su nepagarba teisėjui, S. Gudynas atsakė, jog atvirkščiai – visuomet jautęs pagarbą, netgi dirbdamas Kėdainiuose, kur smulkių nusikaltimų būdavo nemažai. Net ir tie asmenys, kurie buvo pagarsėję kaip nuolat teisiami už įvairias veikas, gavę nuosprendį sakydavo, kad teisėjas nesurašys to, ko teisiamasis nepadaręs. Ir gerbdavo S. Gudyną už griežtumą ir teisybę, nes teisėjas visuomet laikėsi įstatymo raidės sprendimuose ir tvarkos teismo posėdžių salėse.

Žinoma, sunkiausia teisėjui būdavo nagrinėti sunkių nusikaltimų bylas, nužudymo atvejus. Pasak S. Gudyno, tokios bylos visuomet sukrečia, įsimena, ypač jei susijusios su vaikais, jų likimu, netekus vieno ar sprendžiant kito iš tėvų likimą. Todėl šiandien belieka tik stebėtis, kad nusikaltimų skaičius Lietuvoje nemažėja, o socialinės problemos gilėja. Tai jaudina, tačiau reikia tikėtis, kad jaunieji teisėjai kolegos ir toliau tęs teismų misiją – teisingai spręsti kilusius ginčus, apginti nekaltuosius, rasti pusiausvyrą tarp tiesos ir teisingumo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjas Algis Norkūnas, dirbantis teismų sistemoje beveik dvidešimt penkerius metus, prisiminė atmintin įstrigusią nužudymo bylą, kurioje liudijo labai aukšto rango pareigūno, Lietuvoje gerai žinomo politiko, žentas.

Algis Norkūnas
„Kalba eina apie 1992-1994 metus, kai nužudymo bylas nagrinėdavo ir apylinkių teismai, – pasakoja teisėjas. – Tuo metu dirbau Ignalinos rajono apylinkės teismo teisėju. Šį nusikaltimą padaręs asmuo buvo įdomus „veikėjas“, tačiau ne ką mažiau įdomus buvo ir vienas iš nukentėjusiųjų. Jis – aukšto rango politiko žentas, kuris, kaip ir kiti nukentėjusieji, buvo pakviesti atvykti į teismą. Tačiau į posėdį jis neatvyko ir už tai jam buvo paskirta 1 000 talonų bauda. Į kitą posėdį jis atvyko, tačiau pasiaiškinti dėl baudos paskyrimo atėjo ne pats, o jo asmeninis vairuotojas. Jis, priėjęs prie protokolą rašančios ir nuo didelio darbo krūvio galvos nepakeliančios posėdžių sekretorės, paklausė, ar žino, kokiam žmogui išrašė baudą. Ši pažiūrėjo į jį pro akinių viršų ir ramiai, nenutraukdama rašymo, atsakė:

– O ką, neturi iš ko sumokėti?

Po šio posėdžių sekretorės atsakymo neliko vietos tolesniam ginčui. Į teisėją dėl baudos panaikinimo niekas nesikreipė. Teismo įpareigojimų nevykdęs žinomo politiko žentas baudą netrukus sumokėjo.“

Teisėjui A. Norkūnui toje pačioje byloje įstrigo ir dar vienas epizodas. Teisiamajame posėdyje buvo peržiūrimas teisiamojo apklausos prokuratūroje vaizdo įrašas, kuriame matyti įtariamasis, prokuroras ir advokatas. Teisiamasis posėdžio metu sako: „Teisėjau, atkreipkite dėmesį, kokią poziciją pasirinko gynyba.“ Ir ką gi. Teisėjas įdėmiau pažiūrėjęs į ekraną aiškiai pamatė, jog vyresnio amžiaus advokatas, užuot klausęsis, akivaizdžiai miega.

Buvęs Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjas Rimantas Baumilas, prieš kelerius metus baigęs teisėjo karjerą, pasidalijo, kaip jis pats sako, pamokančia istorija. Posėdyje buvo nagrinėjama civilinė byla – bendrasavininkiai negalėjo pasidalyti kiemo.

Rimantas Baumilas
„Bandžiau juos sutaikyti, kad gražiuoju pasidalytų, tačiau viena iš proceso šalių, kuri buvo aršiai nusiteikusi, siekė įrodyti, jog tik teismas turi jiems padalyti kiemą. Kai pasakiau, kad teismas gali priimti ir nepalankų sprendimą, jie atsakė, kad kreipsis į aukštesnės instancijos teismą. Pridūriau, kad ir kiti teismai gali priimti jiems nepalankų sprendimą. Tuomet viena iš atstovių pareiškė, kad „pasiims terbą ir eis elgetauti“. Aš atsakiau, jog tai yra jų valia. Kitą dieną iš jų gavome skundą, kad teisėjas posėdžio metu pasiuntė vieną iš šalių elgetauti. Moralas toks, kad šiuo atveju man verčiau reikėjo patylėti.“