Valstybės vardu veikiančių valdžios institucijų ir pareigūnų neteisėti sprendimai – tai valstybės klaidos, kurių taisymo padariniai dažnai susiję su individo turimų teisių ar teisėtų interesų pažeidimu.
Ne vienerius metus teismų praktikos kryptį brėžiančiam skyriui vadovaujanti teisėja, apžvelgdama praėjusių metų veiklą, atkreipė dėmesį į tai, kad dažniausiai valstybės klaidų pasitaiko būtent nagrinėjant nuosavybės atkūrimo klausimus.
Pasak S. Rudėnaitės, šiuo metu Europos Žmogaus Teisių Teisme yra 16 su Lietuva susijusių vadinamųjų žemės bylų, o tai sudaro 23 proc. visų nagrinėjamų bylų.
„18 šio teismo sprendimų yra susiję su nuosavybės atkūrimo procesais ir daugelyje jų konstatuoti pažeidimai“, – sakė teisininkė.
Ar reikia griauti Kuršių nerijoje pastatytą viešbutį, jeigu jis pastatytas gavus visus reikiamus valdžios institucijų ir pareigūnų leidimus ir pritarimus, kurie pripažįstami neteisėtais pagal prokuroro ieškinį, nes statyti toje vietoje draudžiama?
Ar reikia grąžinti valstybės išimtinėn nuosavybėn valstybinio miško sklypą, kuris valdžios institucijų žmogui suteiktas atkuriant nuosavybės teises?
Ar reikia panaikinti neteisėtą valstybinės žemės nuomos sutartį? Gal visus valstybės institucijų sprendimus reikia palikti galioti, nes „jeigu jau valdžia davė – žmogus negali nukentėti“?
Ar gali sprendimą nulemti vengimas situacijos, kai „turės mokėti visi mokesčių mokėtojai“, vadinasi, kiekvienas iš mūsų savaip nukentės? Gal viešąjį interesą galima paaukoti, kad to būtų išvengta?
Ar už neteisėtus valdžios sprendimus gali būti atsakingas pats asmuo ir kiek? Kokią kompensaciją turi gauti asmuo, kai, viena ranka davusi, kita ranka valstybė iš jo turėtą teisę atima?
Ar galima išvengti valstybės pralaimėjimų Strasbūro teisme?
Šiuos opius klausimus kėlė teisėja pristatydama problemą. O labiausiai visiems rūpi sužinoti, ar tikrai į šiuos klausimus turi atsakyti teismas ir kaip?
„Atsakymai į šiuos klausimus, deja, dar nėra akivaizdūs ir lengvai randami, tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, kaip bendros praktikos formuotojo, principinė pozicija yra ta, kad galutiniai sprendimai „valstybės klaidų taisymo“ bylose būtų priimami nacionaliniuose teismuose, o ne Strasbūre, kai susvyruoja mūsų tarptautinis autoritetas“, – pažymėjo S. Rudėnaitė ir savo pranešime pradėjo dėstyti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų praktikos kryptis nuosavybės teisės pažeidimų kontekste.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkė pabrėžė, kad valstybės klaidos turi būti taisomos, jeigu:
• tai nustatyta įstatyme;
• būtina visuomenės interesams;
• šiame procese būtina užtikrinti teisingą savininko ir visuomenės interesų pusiausvyrą.
Viešasis interesas išsaugoti išimtinę valstybės nuosavybę – miesto miškus, neužstatytą ežero ar marių pakrantę – yra svarbesnis už privataus asmens nuosavybės teisę ir turi būti ginamas. Tačiau nereikia griauti gyvenamojo namo, pastatyto neturint teisės į žemės sklypą, jeigu tokį statybos neteisėtumą galima ištaisyti – įteisinti sklypo statybai suteikimą.
Valstybė negali perkelti asmeniui savo institucijų ar pareigūnų neteisėtų sprendimų padarinių naštos. Valstybės atsakomybė nesiejama su konkretaus tarnautojo ar pareigūno kalte – valstybė kalta, jeigu jos sprendimas neteisėtas.
Asmens kaltė negali būti prilyginta valstybės kaltei, bet išimtinėse situacijose asmeniui gali būti priskirta tam tikra padarinių rizika – jeigu pats asmuo buvo nesąžiningas.
Už paimtą nuosavybę turi būti sumokėta tikrąją turto rinkos vertę atitinkanti kompensacija, kurios dydis nustatytinas nuosavybės paėmimo laiku, neužtenka formalios restitucijos, pvz., grąžinti sumokėtą investicinių čekių sumą. Gali būti, kad paimamo turto rinkos vertės sumokėjimas nėra pakankama kompensacija.
Asmeniui, nukentėjusiam dėl valstybės klaidos, visa patirta žala turi būti atlyginta toje pačioje byloje, bylą nagrinėjančiam teismui tiesiogiai taikant Lietuvos Respublikos Konstituciją ir Europos Žmogaus Teisių Konvenciją, net ir nesant paties asmens prašymo.
Asmeniui turi būti priteista kompensacija už per ilgą valstybės klaidų taisymo procesą: už per ilgą valstybės institucijų delsimą pastebėti ir panaikinti neteisėto sprendimo padarinius; už per ilgą teisminį ginčo nagrinėjimą (pvz., 12 metų įvairiose institucijose spręsti neteisėtos žemės nuomos sutarties nuginčijimo ir žalos atlyginimo klausimai); už valstybės delsimą sumokėti kompensaciją. Už paimamą turtą priteisiamos palūkanos, procesinės palūkanos, kai valstybė delsia įvykdyti sprendimą dėl restitucijos.
Apibendrindama nors ir siaurą, tačiau gana jautrią ir šiuo metu nepaprastai aktualią teismų praktikos skiltį, S. Rudėnaitė pabrėžė, kad valstybės gebėjimas pašalinti asmens teisių pažeidimo padarinius savo vidaus priemonėmis visų pirma yra brandžios teisinės valstybės požymis.
„Svarbu valstybės klaidas ne tik pripažinti, bet ir tinkamai jas ištaisyti bei mokytis jų išvengti“, – kolegoms, visuomenei ir valstybės institucijoms sakė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėja.