Nes „Teisėjų taryba nutarė kol kas neatleisti V. Paškevičiaus iš pareigų dėl teisėjo vardo pažeminimo. Suabejojo, ar tikrai jis buvo girtas – kol kas jo byloje dėl vairavimo galimai apsvaigus nuo alkoholio teismas nėra priėmęs apkaltinamojo nutarimo. O jeigu išteisins?!“
Aš didžiuojuosi Teisėjų taryba – ypač po penktadienio nutarimo dėl teisėjo, kuris, kaip pats žurnalistas rašo, tik įtariama, kad vairavo girtas.
Tarybą sudarantys teisėjai parodė, kas yra nešališkumas ir įsigilinimas į reikalo esmę. Taip, svarstomas teisėjas sekmadienio vidurdienį pūtė į alkotesterį, ir prietaisas parodė 1,8 promilių girtumą. Buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas. Byloje yra ir kitų dokumentų, kurių nenoriu čia nagrinėti siekdama neįtakoti tolesnės bylos eigos. Administracinio teisės pažeidimo protokolas yra tik pažeidimo užfiksavimas, o galutinai faktus išnagrinėja ir nutarimą priima administracinę bylą nagirinėjantis teismas.
Teisėjų Taryba sako: leiskime teismui, kuris nagrinės teisėjui iškeltą administracinio teisės pažeidimo bylą, ramiai ir netrukdomai atlikti savo darbą – išnagrinėti faktus, įvertinti įrodymus ir surašyti nutarimą. Nutarimu bus konstatuota, kas kokius veiksmus atliko. Kai nutarimas bus priimtas, Taryba balsuos dėl patarimo prezidentei atleisti teisėją arba neatleisti. Iki tol teisėjas yra nušalintas nuo pareigų ir didesnės žalos padaryti nei sau nei kitiems jau negali.
Kiekvienas turi teisę į nešališką teismą, nesvarbu, ar yra kaltinamas nužudymu ar vairavimu būnant neblaiviu. Nesvarbu, ar tai yra krovėjas, ar teisėjas. Nesvarbu, ar tą teismą, bandantį būti nešališku, kas nors spaudžia, filmuoja, persekioja, gėdija ir kitaip nepagrįstai užpuldinėja.
Pagaliau, nėra taip svarbu, ar nešališkas teismas užtruks mėnesiu ilgiau ar trumpiau. Neatsitiktinai Europos žmogaus teisių teismo posėdžių salėje Strasbūre nėra laikrodžio. Nes teisingumas yra didesnė vertybė negu skubotumas.
Straipsnio pabaigoje žurnalistas guodžiasi, kad pavargo nepasitikėti teismais. Nuoširdžiai jį užjaučiu. Pacituosiu Liudviką Pociūnienę, kuri priminė Aleksandro Piatigorskio žodžius: „Mąstymas yra pasibjaurėtinai sunkus darbas, todėl normalūs žmonės paprastai jo vengia“. Pavargęs žurnalistas ir pavargę komentuotojai gali vengti mąstyti. Tačiau išgirsti ir suprasti gal truputį lengviau?