Santuokos nutraukimas, bendravimo su vaiku tvarkos nustatymas, tėvų teisių apribojimas – štai kokius sprendimus tenka priimti šeimos bylas nagrinėjančiam teisėjui. Šios bylos yra vienos sudėtingiausių ne tik jų dalyviams, bet ir teisėjams. Neužtenka tik pasverti vienos ir kitos pusės įrodymus – būtina nustatyti tikrąją, materialiąją tiesą ir priimti kiek įmanoma teisingesnį sprendimą.

Ukmergės rajono apylinkės teismo teisėja Snieguolė Bielskienė, aštuntus metus nagrinėjanti šeimos bylas, TEISMAI.LT pasakojo, ką tenka išgyventi teisėjams, nagrinėjantiems šias bylas, ir su kokiomis situacijomis susidurti.

– Visos bylos teismuose yra svarbios ir neretai sudėtingos, tačiau kuo būtent šeimos bylos skiriasi nuo kitų bylų?

– Galima vienareikšmiškai pasakyti, kad šeimos bylos yra sudėtingiausios civilinės bylos ir ne vien tik priimant byloje sprendimą, bet ir nagrinėjant pačią bylą, nes paliečiamos pačios skaudžiausios ir jautriausios sutuoktinių gyvenimo sritys: jų tarpusavio, taip pat ir intymūs santykiai, santykiai su nepilnamečiais vaikais, turto dalybos.

Šeimos bylose įstatymas suteikia teisėjui galimybę aktyviai veikti, numato didesnę laisvę rinkti įrodymus, teisėjas neprivalo tenkinti vien tik proceso šalių reikalavimus. Jis gali ir pats inicijuoti tam tikrus veiksmus. Kad teisėjas priimtų teisėtą ir pagrįstą sprendimą, pats sprendžia, kiek ir kokių įrodymų reikia byloje, tiria ir vertina ne vien tik šalių nurodomus faktus ir pateiktus įrodymus, tačiau ir pats renka įrodymus.

Be to, teisėjas turi siekti ir visokeriopai padėti, kad šalys ginčą išspręstų taikiai – tarpusavio susitarimu.

– Lietuvoje kasmet šeimos bylų teismuose išnagrinėjama apie 21 tūkst. Daug iš jų yra skyrybų bylos. Kaip manote, nuo ko priklauso tokie dideli skyrybų mastai mūsų šalyje?

– Šį pusmetį man pačiai jau teko nagrinėti 71 bylą, susijusią su santuoka ir vaikų bei tėvų pareigomis. Aiškiai matyti, kad pastarųjų bylų teismuose per kelerius paskutiniuosius metus tik daugėjo. Tai lemia ekonominiai veiksniai, vienas iš jų – Lietuvos gyventojų migracija, kuri įgavusi gana didelį pagreitį.

Teisėja Snieguolė Bielskienė
Vieno iš sutuoktinių išvykimas dirbti į kitą šalį ir likusio sutuoktinio, dažniausiai su mažamečiais ar nepilnamečiais vaikais, gyvenimas Lietuvoje tampa labai sudėtingas, dažnai jaunos šeimos neištveria šio išsiskyrimo. Tokių santuokų, kai sutuoktiniai skiriasi kartu santuokoje pagyvenę 2 ar 3 metus, nutraukiama gerokai daugiau nei prieš penkerius metus.

– Išspręsti kitų žmonių gyvenimo rebusus iš tiesų nelengva. Kada Jums sunkiausia priimti sprendimą ir kokiose situacijose emocijos ypač stiprios?

– Dažniausios ir pačios skausmingiausios santuokos nutraukimo bylos dėl vieno iš sutuoktinių kaltės. Rengdamasi nagrinėti bylą sutuoktiniams siūlau susitaikyti, išsiaiškinti tarpusavyje nesutarimo priežastis, surengiu neformalius sutuoktinių tarpusavio pokalbius, patariu pasikonsultuoti šeimos krizių įstaigose, su psichologais.

Deja, mūsų krašte dar nėra įprasta naudotis tokių specialistų paslaugomis. O ir tokių specialistų nėra kiekviename rajone. Jei sutuoktiniai mano, kad negalės kartu gyventi, ir pagaliau nenori toliau kartu gyventi, siūlau nutraukti santuoką bendru sutuoktinių sutikimu ir patiems nuspręsti, kur gyvens jų vaikai, kas juos išlaikys, kokia bus bendravimo tvarka.

Nemažai atvejų, kai sutuoktiniai tiesiog pradeda gyventi atskirai ir net neišsiaiškinę išsiskyrimo priežasčių, todėl jie „verda“ norėdami viską išsakyti. Dažnai tai vyksta tiesiog teisme.

Dalis tėvų, supratę, kad jų aiškinimosi teismo posėdyje klausysis ir vaikai, nusprendžia nutraukti santuoką tiesiog bendru sutuoktinių sutikimu.

Skaudžiausia būna tada, kai teismo posėdyje nepilnamečiai vaikai sako norintys gyventi su abiem tėvais ir net neįsivaizduoja gyvenimo su vienu iš jų. Teisėjas yra toks pats eilinis žmogus, kuriam nesvetimos emocijos ir, be abejo, jas tramdyti taip pat sunku.

– Skyrybų bylose dažnai kyla nesutarimų dėl turto pasidalijimo. O kaip su vaikų išlaikymu? Ar lietuviai noriai sutinka išlaikyti savo nepilnamečius vaikus ir po skyrybų?

– Stebėtina tai, kad, sprendžiant nepilnamečių vaikų likimą, vaiko tėvas paprastai ne tik nenori prisiimti atsakomybės dėl vaikų auklėjimo, bet ir pasiūlo savo vaikui išlaikyti teikti po 50 litų per mėnesį, daugiausia – 100 litų per mėnesį, o dar baisiau, kai tėvas savo paaugliui vaikui ir jo motinai rėžia, kad tai ne jo vaikas, ir siūlo atlikti DNR tyrimą tėvystei nuginčyti.

Be abejo, buvo keletas atvejų, kai atlikus DNR tyrimą nustatyta, kad tai ne to asmens vaikas. Tokie atvejai tik padidina priešpriešą tarp atskirai gyvenančių tėvų ir vaikų. Kyla natūralus klausimas, ar po tokio tėvo pareiškimo paauglys vaikas norės toliau bendrauti su tokiu tėvu.

– Vaikams tėvų skyrybos yra viena didžiausių gyvenimo traumų. Kaip valstybė gelbsti šioje situacijoje? Kokia pagalba teikiama vaikams Lietuvoje? Ar tai gula tik ant teisėjo pečių?

– Šeimos bylose nemažą pagalbą teikia Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojai, kurie jau būna apsilankę vaiko namuose ir jį šiek tiek paruošę pokalbiui su teisėju. Pati iš pradžių su vaiku bandau kalbėti apie jam malonius dalykus, jo pomėgius, draugus, tuomet pradedu kalbėti apie jo išgyvenimus. Vis dėlto manyčiau, kad darbą su nepilnamečiais vaikais labai palengvintų teisme dirbantis psichologas.

Gal šalies didžiuosiuose miestuose nėra problemos išklausyti vaiką pasikvietus psichologą, tačiau rajone tai didelė problema, juolab kai šeimos bylų per savaitę išnagrinėjama ne viena ir ne dvi. Ir tai ne tik santuokos nutraukimo bylos, tai ir tėvų valdžios apribojimo bylos, nepilnamečių vaikų apklausos ikiteisminiame tyrime.

Štai nagrinėjant bylas dėl tėvų valdžios ribojimo ir klausiant nepilnamečio vaiko nuomonės, matyti, kad vaikas vis tiek nori gyventi būtent su tėvais, o ne globos namuose, kad ir koks tas tėvas ar motina būtų. Neseniai pasitaikė atvejis, kai pati motina atstūmė savo dukrą ir atvirai pripažino, kad jei nebūtų kam jos prižiūrėti, ji dukrą paliktų likimo valiai. Tai labiausiai liūdina.

Taigi nors ir tenka susidurti su labai skaudžiais atvejais, reikalaujančiais ne tik daug profesionalumo, bet ir emocijų, šių bylų nagrinėjimo nekeisčiau į kitas – baudžiamąsias ar administracines, nes jos labai gyvenimiškos ir pamokančios.