Tebevykstant diskusijoms apie vieną garsiausių bylų Lietuvos teisinėje praktikoje, girdime įvairių pasisakymų. Vienas šviežiausių – Seimo pirmininkės Loretos Graužinienės, šįkart gana švelniai išsakyta abejonė dėl teismo sprendimo priimtinumo moraliniu požiūriu ir kvietimas teisininkams diskutuoti tais klausimais, kurie suprantami tik jiems patiems.
© Vida Press

„Jeigu žiūrėtume gryna teisine kalba, tai iš esmės turbūt priimtas (...) teisinis sprendimas, bet man, kaip piliečiui, tas teisinis sprendimas nėra priimtinas, nes aš galvoju kitaip. Bet ar galėjo teisėjas pasielgti ir priimti kitokį sprendimą – čia jau turėtų atsakyti teisininkų bendruomenė, nes teisė ir mūsų moraliniai įsitikinimai kartais prasilenkia, (...) kartais teisės aktuose ne viskas būna sureglamentuota ar surašyta taip, kaip mums norisi ar atrodo“, – trečiadienio rytą interviu „Žinių radijui“ sakė parlamento vadovė.

Reaguojant į Seimo pirmininkės kvietimą ir prieš pasisakant gyvosios teisės klausimu, nori nenori, peršasi iškilaus kolegos – prof. habil. dr. V. Mikelėno – prieš trejus metus taip pat šiame portale išsakytos įžvalgos: „Jeigu teisė nėra grindžiama morale, sunku tikėtis, kad tokios teisės bus laikomasi ir kad ji bus gerbiama. Teisė, neturinti moralinio pagrindo, yra visuomenės svetimkūnis. <…> Sunku suvokti ir susitaikyti, tačiau tiek teisės kūrimo, tiek jos taikymo procesuose vis dažniau pasigirsta siūlymų ar raginimų teisę atriboti nuo moralės. Pagrindinis argumentas – vienaip ar kitaip elgtis nemoralu, nepadoru, tačiau teisė taip nustato ar bent jau to nedraudžia.”

Profesorius apgailestaudamas pastebėjo vyraujančią tendenciją atskirti teisę nuo moralės, kas tampa iškreipto teisingumo suvokimo priežastimi. Tai, jo nuomone, tik formalus teisingumas, kurį kritikuoja ir Konstitucinis Teismas: Konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne tik formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne tik išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet – svarbiausia – tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius teismo aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi; vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija“.

Tokia pozicija reiškia gana paprastą, nors tikrai ne visada lengvai įgyvendinamą, dalyką – negali būti jokių formalių ir pozityviojoje teisėje nustatytų teisinių kliūčių, kurios teismui galėtų trukdyti priimti tokį sprendimą, koks, jo nuomone, yra teisingas.

Kas gi nutiko šioje visuomenei ir Lietuvai labai svarbioje byloje?

Didelės pagarbos už atvirumą ir drąsą nusipelnęs viešai paaiškinti savo sprendimą išdrįsęs teisėjas nedviprasmiškai leido suprasti, jog susidūrė su tokia kliūtimi ir tokiu tyrimo stadijoje padarytu broku, dėl kurio negalėjo pasielgti niekaip kitaip, kaip tik priimti tokį sprendimą, koks yra priimtas.

Ernestas Rimšelis
Ernestas Rimšelis
© DELFI / Šarūnas Mažeika

Dar daugiau – iš jo patarimų prokurorams, kaip reikėtų rašyti apeliacinį skundą, akivaizdu, kad teisėjas mato problemą jo ir kolegų sprendime – įžvelgdami nuolatinius OMON ginkluotus užpuolimus, draudžiamą elgesį su žmonėmis, sužalojimus ir kt., netaikėme jokios atsakomybės už šiuos veiksmus ir priėmėme išteisinamąjį nuosprendį, kurio galėjo nebūti.

Vienas radijo laidos klausytojas labai taikliai suprato teisėjo mintį: teismas pamatė kelio ženklą „plyta“ ir negalėjo važiuoti toliau link to sprendimo, kurį jau matė“.

Bet ar tikrai pamačius „plytą“ reikėjo atsitraukti, ar tikrai nebuvo kelio ženklo „apylanka“? Jau minėto teisės ir moralės santykio bei Konstitucinio Teismo sprendimų kontekste „apylankos“ ženklai, esu tikras, buvo.

Teisėjas paaiškino, kad bylos nagrinėjimo metu prokurorams mažiausiai net du kartus išsakė priekaištus dėl ikiteisminio tyrimo broko ir pareikštų kaltinimų kokybės. Pastaba, jog dėl pareikšto kaltinimo formuluotės „bus komplikacijų“, bet kuriam, bent šie tiek baudžiamąjį procesą išmanančiam, teisininkui labai aiški... Ji turėjo būti aiški ir prokurorui, tai – atviras ir netgi primygtinis siūlymas pateikti teismui pakeistą kaltinimą arba nelaukti „komplikuoto“ sprendimo ir pasiprašyti bylos grąžinimo prokurorui, t. y., į pirmesnę proceso stadiją.

Esu tikras, prokurorai posėdžio metu nemiegojo – juk pastaba buvo išsakyta net kelis kartus. Neabejoju ir tuo, kad prokurorai tikrai suprato, apie ką kalba teismas, tačiau laikėsi vis dažniau įprastos taktikos – o kam? Juk teismas pats privalo ištaisyti visą broką, o teismai neturi teisės priversti prokuroro taisyti padarytas klaidas, jei yra bent menkiausia teorinė galimybė broką ištaisyti pačiame teisme. Kitaip tariant, kam dirbti, jei galima nedirbti… Taip buvo prarasta vien iš trijų pagal Baudžiamojo proceso kodeksą galimų broko taisymo galimybių – prokuroras bylos grąžinimo nepasiprašė.

Antra, įstatyme numatyta išeitis tokių klaidų taisymui yra teismo teisė perduoti bylą prokurorui, jei nustatoma, kad surašytas iš esmės įstatymo reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas, o tai trukdo nagrinėti bylą. Tokia teise teismas gali pasinaudoti savo iniciatyva, nepriklausomai nuo prokuroro užsispyrimo bylą nagrinėti toliau ar prokuroro prašymo nebuvimo. Visgi, po 2013m. lapkričio 15 d. Konstitucinio Teismo nutarimo ir teismo pareigos būti aktyviam išdėstymo, galimybės grąžinti bylą prokurorui šiuo pagrindu yra labai stipriai apribotos ir aukštesnieji teismai tokius sprendimus paprastai naikina. Iš teisėjo komentarų viešoje erdvėje ir pastebėjimų, jog anksčiau bylą nagrinėjusi kolegija jau buvo priėmusi atitinkamą sprendimą, bet jis buvo panaikintas, galima manyti, jog teismas nesiryžo priimti sprendimo, kuris, labai didelė tikimybė, ir vėl bus panaikintas, o visuomenė pasipiktins: „kiek gali tęstis šis ping pongas?“.

Beliko trečias ir paskutinis variantas – taisyti padarytą broką savo iniciatyva. Teismas suabejojo, ar gali tą daryti niekam neprašant ir juodu ant balto kodekse nesant parašytos nuostatos, kad tą daryti iš tiesų yra galima. Tačiau skaitant jau minėtą, bet įstatymų leidėjo neįgyvendintą Konstitucinio Teismo nutarimą „Dėl kaltinimo keitimo teisme“ akivaizdu, kad toks veiksmas, netgi jei to tiesiogiai nėra parašyta Kodekse (kas savaime yra rimtu priekaištu įstatymų leidėjui) tikrai galimas: „teismas savo iniciatyva kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes gali pakeisti iš esmės skirtingomis“.

Nagrinėtoje byloje išsakyti nuosprendžio argumentai, kad „kaltinimai suformuluoti be nuorodų į jiems inkriminuojamų nusikaltimų šaltinius tarptautinėje teisėje, be to, kaltinimo struktūra tokia, kad joje bendras inkriminuojamų veikų aprašymas neatskirtas nuo konkretų turinį tarptautinėje humanitarinėje teisėje turinčių formuluočių“ nėra įtikinantys ir apribojantys teismo teisę pačiam patikslinti nurodytus kaltinimus.

Pranešime spaudai ir viešuose teisėjo pasisakymuose buvo pasakyta šiek tiek daugiau – keisti kaltinimą teismui savo iniciatyva šiuo atveju nebuvo galima ir todėl, kad byla buvo nagrinėjama kaltinamiesiems už akių. Visgi, tokio draudimo kodekse tikrai nėra. Tereikėjo išvengti Strasbūro teismo kritikuojamos ir gynybos teises varžančios „nuosprendžio – siurprizo“ situacijos, kurios nei gynyba, nei kaltinamasis negalėjo numatyti. Be abejo, kaltinamiesiems nedalyvaujant bylos nagrinėjime, tai būtų užtrukę ilgiau nei įprastai, bet tą padaryti teisinių priemonių tikrai būta.

Baigiant gera proga prisimti tai nuo ko pradėjau – jei teisingumą visuomet suvoktume kaip moralinę kategoriją, tokius teisinius niuansus suprasti ir aiškinti teisę būtų kur kas lengviau.

Autorius Ernestas Rimšelis yra Mykolo Romerio universiteto baudžiamojo proceso teisės dėstytojas ir advokatų kontoros TARK GRUNTE SUTKIENĖ advokatas.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Ispanijoje įvykdyta dar viena ataka: nušauti penki teroristai, vilkėję mirtininkų liemenes sužeisti septyni žmonės (334)

Ispanijos pajūrio kurorte Kambrilse penktadienį paryčiais automobiliui „Audi“ įsirėžus į...

E. Jakilaitis: paskutinė mano laida, kurią rekomendavau pažiūrėti šeimai, buvo su R. Karbauskiu (56)

Trečius metus iš eilės DELFI vykdomame projekte „Lietuvos įtakingiausieji 2017“...

N. Vasiliauskaitė. Daugiau nei nužudymas, mažiau nei pergalė (1)

Įvykiai Virdžinijoje daugelyje reportažų pristatomi kaip smurtingosios ultradešinės susidūrimo...

Lėktuvnešio apsauga kelia abejonių: ant jo nutūpęs dronas liko nepagautas (53)

„HMS Queen Elizabeth“ lėktuvnešis – naujas, modernus ir didelis Jungtinės Karalystės...

Apklausa: konservatoriai jau lenkia valstiečius (269)

Opoziciniai konservatoriai pagal populiarumą aplenkė valdančiąją Lietuvos valstiečių ir...

Mirė Lietuvos futbolo federacijos komunikacijos vadovė V. Zizaitė (4)

Rugpjūčio 18-ą dieną po ilgos ir sunkios ligos mirė Lietuvos futbolo federacijos (LFF) ilgametė...

Papasakojo, kaip išsirinkti skaniausius vaisius ir daržoves (2)

8 iš 10 Lietuvos gyventojų vaisių ir daržovių kokybę vertina remdamiesi vien jų išvaizda....

Keisis atliekų tvarkymas: pokyčius pajus kiekvienas gyventojas (26)

Visame pasaulyje, taip pat ir Lietuvoje, greitai augant vartojimui planuojama, kaip spręsti sparčiai...

Požymiai, kad jūsų svoris normalus ir nereikia daugiau lieknėti (9)

Kartais aklavietė lieknėjant yra ženklas, kad reikia gero postūmio toliau savo tikslui pasiekti....