„Mano sūnaus kraujas“, – net nebando neapykantos slėpti žinoma aktorė ir režisierė Angelė Šakalienė, šiuos žodžius skirianti šešiems jauniems vyrams, kurie, įtariama, iš jos atėmė daugiau nei sūnų.
Moteris šį kraujo dėmėmis paženklintą šešetuką galėtų pavadinti ir žudikais, bet kol kas susilaikys – įtariamaisiais tapę „gerų tėvelių vaikai“ pasisamdė brangius advokatus ir labai kovoja dėl nekaltumo prezumpcijos bei deda visas pastangas, kad tik išvengtų baudžiamosios atsakomybės.
O jau praėjo metai, kai T. Dobrovolskio nėra. Nėra ir nubaustų už šį baisų nusikaltimą, nėra ir atsakingų už tai, kad iš mylimos motinos buvo atimtas sūnus, iš žmonos – vyras, o vaikų – tėvas. Ir dar nežinia, kada bus tie kaltieji. Ar – išvis bus.
Šie liūdesiu pertvinkę metai kompozitoriaus šeimai slinko taip lėtai, kad jiems atrodo, jog tie baisiausi įvykiai nutiko vos vakar. Ir visa tai, kas kelia tik beribį skausmą, dar nesibaigė. O juk taip norėtųsi, kad šio košmaro net nebūtų buvę ar bent būtų įvykdytas teisingumas. Bet apie tai dar per anksti svajoti – skausmo vinys vis giliau kalami į T. Dobrovolskio artimųjų širdis.
Nesupranta, kodėl įtariamieji vaikšto laisvėje
T. Dobrovolskis, išvedęs pavedžioti šunį ir trumpam užsukęs išgerti alaus į vadinamąjį „Psichbarį“, esantį sostinės Vingrių g., buvo žiauriai sumuštas naktį iš 2014 m. gruodžio 23-osios į 24-ąją. Ne tik sumuštas – jam skėčiu buvo išdurta akis. Taip ir neatsigavęs po beveik dviejų savaičių jis ligoninėje mirė – būdamas komoje jis sulaukė ir 48-ojo gimtadienio.
Tuo metu policijos ir prokuratūros pareigūnai jau buvo sulaikę būrį įtariamųjų, galimai susijusių su žiauriu kompozitoriaus nužudymu. Ir vienas jų per apklausą pareiškė, kad T. Dobrovolskiui tą vakarą tiesiog nepasisekė, nes jis „atsidūrė ne laiku ir ne vietoje“. O kitas, bandydamas pateisinti protu nesuvokiamą nusikaltimą, tikino, kad su šunimi buvęs vyras buvo sumuštas, nes esą paminėjo Rusijos prezidento Vladimiro Putino vardą.
Kaip bebūtų, visi įtariamieji tokiu baisiu nusikaltimu šiandien linksmi vaikšto laisvėje ir jau rytoj vakare kartu su savo šeimomis sės prie šventinio Kūčių stalo. O T. Dobrovolskio namuose ir toliau viešpataus gedulas – jo vieta prie mylimos šeimos stalo bus tuščia. Tačiau nuo jo kapo ir toliau neges žvakutės, simbolizuojančios amžinąją gyvybę.
Kad tyčiniu nužudymu įtariamas šešetukas kuo ramiausiai gali mėgautis laisve, iki šiol niekaip negali suvokti tragediją iki šiol išgyvenantys T. Dobrovolskio artimieji.
„Be galo skaudu žinoti, kad įtariamieji vaikšto laisvi, manau, jog jų vieta – tikrai ne tarp mūsų, bet ką mes galime padaryti, tokia sistema – vienas įtariamųjų sakė, kad Tomas tą vakarą tiesiog atsirado ne laiku ir ne vietoje, bet asmeniškai manau, jog ne laiku ir ne vietoje atsirado tie, kurie taip jam padarė“, – tragiškų metinių išvakarėse DELFI liūdnai kalbėjo našlė Akvilė Dobrovolskė.
Moteriai teko nelengva našta – liko viena su trimis vaikais, iš kurių du dar yra nepilnamečiai. „Tenka susitaikyti su tokia realybe, juk yra vaikai, yra dėl ko stengtis, bet, supraskite, ir jiems yra labai sunku – taip pat labai trūksta tėčio, dažnai apie jį klausinėja, – sunkiai rinko žodžius našlė. – O pamiršti tai, kas, rodos, ką tik įvyko, neįmanoma – juk ir bendri namai, ir bendri daiktai, netgi jo asmeniniai daiktai stovi iki šiol išdėlioti... Juk tai buvo mano antroji pusė – pusė manęs.“
Bet A. Dobrovolskė dar nepraranda vilties ir tiki, kad jos mylimą vyrą be jokios dingsties užmušę nusikaltėliai sulauks atpildo. Kitaip ir būti negali.
Moteriai gal šiek tiek palengvėtų, jeigu jos vyro žudikas nuspręstų nebetylėti ir prisipažintų – gyvenimas nežinioje tik dar labiau slegia. „Man tai būtų labai svarbu, nors to, kas buvo, jau ir niekados nebus“, – sako ji.
Bijo, bet kovos: įtariamiesiems – 2 mln. eurų ieškinys
„Nesuprantu, kaip toks įvykis apskritai galėjo nutikti, nesuprasiu ir to, kaip tie įtariamieji gali sau laisvai vaikščioti – kas juos sustabdys nuo kito žingsnio? – kalbėjo našlė. – Nesuprantu, kaip nė vienas iš jų iki šiol taip ir neatsikvošėjo, juk prie baro tą vakarą jie susirinko muštis, niekas jų nepuolė, negrasino. Ir dabar jie vienas kitą gina. Nežinau, ar jie susitarę, ar jiems kas nors yra prigrasinęs – apie tai net nenoriu galvoti. Tik noriu, kad tie asmenys būtų nubausti, tikiuosi, jie nebus taip laisvai, kaip dabar, paleisti, viliuosi, jog jiems bus skirta pelnyta bausmė.“
O kokia ji turėtų būti skirta, A. Dobrovolskė nesiryžta svarstyti – tai teismo reikalas. Bet, anot jos, kokia ji bebūtų, vis tiek greičiausiai nuteistiesiems atrodys, kad jie yra per griežtai nubausti, o jai, netekusiai artimo širdies žmogaus, atvirkščiai – kad bausmė skirta per švelni.
„Bet apie tai stengiuosi kuo mažiau galvoti“, – patikina ji.
Teismo dienos A. Dobrovolskė labai laukia, nors prokurorai tyrimo dar nebaigė ir baudžiamosios bylos medžiagos dar neperdavė teisėjams. Tai galbūt bus padaryta kitų metų pirmąjį ketvirtį. „Labai norisi, kad bent šis reikalas kuo greičiau baigtųsi, jog būtų bent kažkoks aiškumas, bet, žinoma, geriau palaukti ir kokybiškai užbaigti tyrimą, o ne skubėti ir paskui gailėtis“, – sakė moteris.
Ir čia pat prisipažino, kad tos dienos, kai teismo salėje susidurs su Tomą, įtariama, nužudžiusiais asmenimis, labai bijo: „Bet būtinai stebėsiu visus posėdžius, nors ir nesijaučiu stipri, – nenoriu vėliau gailėtis ir galvoti, kad galbūt viskas būtų baigęsi vienaip ar kitaip.“
Nors tyrėjai dar nepasidalino savo prielaidomis, o teismas neįvardijo, kuris iš įtariamųjų šešetuko T. Dobrovolskiui į akį sugrūdo skėtį ir taip jį pasmerkė myriop, su tyrėjais bendravusi našlė jau įtaria, kam iš jaunų vaikinų galės rėžti į akis, jog būtent jis yra žudikas. „Bet tai – tik mano nuojauta“, – sakė ji.
Įtariamiesiems A. Dobrovolskė ir trys jos vaikai jau pareiškė ieškinį dėl žalos, kurią patyrė netekę T. Dobrovolskio. Jo suma – 2 mln. eurų. Gal bent jo dydį sužinoję įtariamieji atsikvošės ir pagaliau pradės kalbėti, kaip buvo iš tikrųjų?
„Kiekvienas normalus mąstantis žmogus už jokią pinigų sumą nesutiks paaukoti savo artimo žmogaus, todėl tikiuosi, kad šiuo nusikaltimu įtariami asmenys pagalvos apie tai, ką padarė – man atrodo, jog mes prašome priteisti adekvačią sumą, kiekvienam po 500 tūkst. Eur, o jeigu kiti su tuo nesutinka, tegul galvoja taip, kaip nori“, – pabrėžė ji.
Nieko gero nežadanti kapų tyla
Bet ar nors centas pasieks T. Dobrovolskio artimuosius, jeigu įtariamieji ir bus nuteisti? „Ne!“ – drąsiai sako nužudytojo kompozitoriaus motina, ilgametė Vilniaus konservatorijos dėstytoja A. Šakalienė. Nes, anot jos, „jauni ir perspektyvūs“ jaunuoliai (taip jie savo portretus bandė piešti žiniasklaidoje) neturi jokio turto, o jų esą turtingi tėvai tiki savo dorų atžalų nekaltumu ir yra pasiryžę atiduoti paskutinius centus, kad tik nekaltuosius išgelbėtų nuo kalėjimo.
Iki pat mirties itin artimai su savo sūnumi bendravusi A. Šakalienė prisipažįsta, kad dar iki šiol taip ir nesusitaikė su Tomo mirtimi. Ir dar ilgai nesusitaikys, nes kitaip – ir jos jau nebebūtų šioje žemėje.
„Aš tiesiog su juo gyvenu, man neatrodo, kad jis yra išėjęs – jeigu suvokčiau, jog Tomo jau galutinai nebėra, nežinau, ar sugebėčiau pakelti tokią naštą, – neslėpdama jaudulio kalbėjo aktorė ir režisierė A. Šakalienė. – Kiekvieną rytą atidarau svetainės duris, pasisveikinu, sakau, Tomai, dabar einu gerti kavos, o paskui – į kapus. Nunešu gėlių, uždegu žvakutes ir kalbuosi. Įsivaizduoju, kad jis – šalia. Kartu. Ir taip bus visada.“
Svetainė, kurioje kalbėjomės su A. Šakaliene, nukabinta įvairiais paveikslais, o garbingiausioje vietoje šalia negęstančių žvakių – režisierės sūnaus nuotrauka. Jai Tomas buvo ne tik sūnus, bet ir pagalbininkas – grodavo jos organizuojamose parodose, šventėse, o teatro pasirodymams kurdavo ir įrašydavo muziką. Iš jos žudikai atėmė ne tik sūnų ir jo talentą – pasiglemžė ir sveikatą: vos tik sužinojusi apie sūnaus tragediją moteris pateko į ligoninę, iš jos net neklaususi gydytojų leidimo išėjo tik išgirdusi, jog Tomas taip ir neatsigavo iš komos. O po laidotuvių dar patyrė ir insultą. Antrąjį.
„Nežinau, ar daugiau išlaikysiu, o juk dar laukia teismas – privalau nueiti ir pasižiūrėti į tuos jaunuolius, nors gydytojas liepia sėdėti namuose, – prisipažino 70 metų A. Šakalienė, ir čia pat ėmė svarstyti, ar ta teismo diena apskritai išauš: – Kartais į galvą lenda baisios mintys, kad byla bus numarinta, o tie jaunuoliai – išsisuks nuo bausmės, išvengs teisingumo. Juk juos labai greitai paleido į laisvę. Ir tada stojo kapų tyla. O tokia tyla nieko gero nežada.“
Arba, kaip sako A. Šakalienė, galime sulaukti ir kito scenarijaus – įtariamieji bus išteisinti teisme.
Žmonės be sąžinės: nepasako, kas dūrė skėčiu
„Tai, ką matome, girdime, yra sveiku protu nesuvokiama – nuo pat tyrimo pradžios didėjo ne tik įtariamųjų, bet ir juos palaikančiųjų ratas, – DELFI kalbėjo sūnaus netekusi motina. – Man yra žiauru ir nesuvokiama, kaip taip buvo galima pasielgti – sumuštą Tomą jie paliko tiesiog numirti gatvėje, o patys išsilakstė, net greitosios pagalbos neiškvietė. Juk tai nebuvo vieno žmogaus darbas – tai buvo grupė žmonių.
Šiandien jau praėjo metai po šios tragedijos, bet mes nieko nežinome. O jie žino, kas nužudė, kas yra pagrindinis žudikas – jie dalyvavo ir viską matė. Bet nesako. Jie – žmonės be sąžinės. Ir dabar man gali sakyti, ką nori – kokie jie geri krepšininkai, kokie fainuoliai, kokie nepaprasti žmonės ir kaip juos reikia gelbėti. Nereikia jų gelbėti, nė vieno jų širdyje nepabudo sąžinės balsas – nepasakė, kas taip padarė. Pasakykite, ir visi būsite laisvi. Bet – ne. Čia yra sąmokslų sąmokslas.“
Anot jos, lyg susitarę įtariamieji bando sumenkinti savo vaidmenį tą tragišką Kūčių išvakarių naktį – vienas teisinosi, kad tuo metu, kai kompozitoriui skėčiu buvo durta į akį, jis buvo užsidengęs veidą, kitas – tiesiog akis nuleidęs į žemę, o dar kitas – nusisukęs į kitą šoną ir pan. Net vaikinas, iš kurio rankų buvo išplėštas skėtis, nesugebėjo pasakyti, kuriam iš įtariamųjų jo staiga prireikė...
„Esu baigusi aktorinį, todėl tokie jų vaidinimai – labai pigus triukas, bet juk suprantama, niekas nenori sėstis į kalėjimą ir ten praleisti gražiausius gyvenimo metus, jiems nerūpi, kad žmogus guli kapuose, jiems nuo pat pirmos sekundės buvo visvien, jeigu jie taip padarė“, – sakė pensininkė.
Įskaudino kalbos apie V. Putiną: kovojo dėl Lietuvos laisvės
T. Dobrovolskio motiną labai įskaudino vieno įtariamųjų per suėmimą teisme pasakyti žodžiai, kad esą režisierius kalbėjo apie Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną, todėl ir buvo nužudytas.
„Visą laiką girdžiu viešai skleidžiamą melą, kad Tomas buvo putinistas, o tie jaunuoliai gynė Lietuvą, bet tai – absoliutus melas, – kalbėjo A. Šakalienė. – Esu motina ir žinau, kad jis nieko nepasakė apie V. Putiną, nes tiesiog negalėjo pasakyti – Sausio 13-ąją, kai dar tų snarglių nebuvo šiame pasaulyje, mano sūnus stovėjo prie Aukščiausiosios Tarybos – visą naktį jo laukiau, žiūrėjau televizorių ir drebėjau, ar grįš jis į namus. O kai jis padėjo savo karinį bilietą prie tos pačios Aukščiausiosios Tarybos, sakiau: „Tomai, ką tu darai, tave pasodins“. O jis pasakė: „Man – nesvarbu“. Ir paskui į namus buvo siunčiami raštai, laiškai, kad susigrąžintų bilietą ir grįžtų atgal, bet jis pasakė, kad to niekada nebus.“
Moteris taip pat pažymėjo, kad jos dukra, T. Dobrovolskio sesuo, yra ištekėjusi už gruzino ir visa šeima patyrė didžiulį košmarą, kai Rusija paskelbė karą Gruzijai.
„Mano anūkės, Tomo dukterėčios, yra pusiau gruzinės, o kai vyko karas Gruzijoje su Rusija, mano anūkės buvo Tbilisyje – su Tomu čia, namuose, ėjome iš proto, nes nežinojome, ar jos dar sugrįš pas mus, – sakė ji. – Ir dabar, kai girdžiu, kai man sako, kad mano sūnus kalbėjo apie V. Putiną ir jis yra putinistas, be galo skaudu. Jie nežino, kas tas V. Putinas – mes žinome, kas yra V. Putinas, kas yra karas. Kai mano sūnus tarnavo kariuomenėje, aštuoniolikmečiai buvo siunčiami į Afganistaną – kiekvieną dieną drebėjau, kad tik jo ten neišsiųstų. Ačiū Dievui, neišsiuntė. O kai sprogo Černobylio elektrinė, jis tarnavo Minske.
Suprantate, mes esame tiek visko patyrę ir išgyvenę, kad man šios kalbos apie V. Putiną yra neišpasakytas siaubas. Aš negaliu patikėti, kad tai vyksta pas mus, Lietuvoje. Tomas šitiek pasaulio yra apkeliavęs ir jam nuo galvos nė plaukas nenukrito, o savo tėvynėje, dėl kurios kovojo, buvo nužudytas. Nesuprantu, kaip šalia mūsų gyvena tokie veikėjai, kurie esą gina Lietuvą, o kiti – jiems pritaria, juos palaiko. Kas mes tada esame – ne lietuviai? Jeigu koks nors vyras eis gatve ir pasakys ką nors apie V. Putiną, ar turėčiau traukti peilį ir jam besti į galvą? Iki kokio absurdo, melo, neteisybės ir šlykštaus šmeižto mes esame priėję.“
A. Šakalienė norėtų savo sūnaus skriaudikus paduoti į teismą dėl šmeižto, bet geriau patylės – nenori teptis rankų. Tik ji niekaip nesupranta, kodėl žmogus, gynęs ir kovojęs dėl Lietuvos laisvės, yra apšauktas putinistu, o kiti palaiko įtariamuosius – „naujos kartos“ Lietuvos laisvės gynėjus.
Džiaugiasi, kai lyja – žudikui turėtų skaudėti
„Baisiausia, kad tokius dalykus kalba, įtariama, žudikas, o visi – juo tiki, nors nekaltas žmogus guli kapuose, kodėl niekas nesmerkia tų jaunuolių – kodėl blogai padarėte, kodėl nužudėte, – kalbėjo sūnaus netekusi motina. – Nesuprantu, kas darosi žmonėms – ar mes jau esame taip paveikti to melo ir šmeižto, kad jau visiškai neatskiriame, kur yra tiesa, kur – melas, o galbūt jau nebeturime savo nuomonės, nebemąstome. Man tai – nesuvokiami ir nesuprantami dalykai. Todėl, kai nueinu į kapus, kai pasikalbu su sūnumi, kai išgirstu tą kapų tylą, suprantu, kad nieko gero ir nesulauksiu – žmogus yra nužudytas, o kaltųjų kaip ir nėra.“
A. Šakalienė nesupranta ir įtariamųjų tėvų, kurie dėl savo vaikų yra pasiryžę padaryti bet ką, kad tik šie nesėstų už grotų.
„Žudikui reikia išsisukti, jis nenori sėstis už grotų, todėl tėvai yra pasiryžę atiduoti paskutinį centą, nes jų vaikas – toks geras, toks gražutis, jis to negalėjo padaryti, – sakė ji. – Bet, žinote, mano vaikas irgi buvo geras, bet kodėl jis turi gulėti kapuose? Dėl to, kad kažkas pasilinksmino, dėl to, kad kažkas išsitraukė skėtį, dūrė ir užmušė, o paskui visi išsilakstė? Visi tie žmonės jau yra pasmerkti – jie neturi žmogiškumo, prarado sąžinę tokiame jauname amžiuje, juk jie dar tik studentai, o jau – užkietėję melagiai, žmogžudžių palaikytojai. Taip, sakau „palaikytojai“, nes jeigu pasakysiu „žmogžudžiai“, jie mane, seną moterį, pasodins į kalėjimą už tai, kad juos šmeižiu. Ir aš sėdėsiu, o jie bus laisvėje ir toliau galės šmeižti mano nužudytą sūnų.“
Bet režisierė dar neprarado vilties, kad valanda, kai jos sūnaus žudikai bus oficialiai įvardyti ir nubausti, išauš.
„Esu motina, todėl tokiam žmogui skirčiau įkalinimą iki gyvos galvos – kad taip ir neišlįstų iš kalėjimo, – prisipažino ji. – Žinau, negaliu būti teisinga ir objektyvi, todėl nepasakysiu, ką jaučiu tiems žmonėms, kurie paliko motiną be sūnaus, žmoną – be vyro, o vaikus – be tėvo. Jie mano sūnaus negelbėjo, todėl linkiu, kad ir jų niekas teisme neišgelbėtų. Bet kaip bebūtų, žinau, kad anksčiau ar vėliau jie išėję į lauką išsitrauks skėčius. Lietus juk ir dabar vis lyja, lyja, lyja – žinau ir noriu, kad ir jie tai žinotų: jiems iš dangaus ant tų prakeiktų skėčių kris ne lietus, bet mano sūnaus kraujas. Būtent – mano sūnaus kraujas. Ir tegul jie išsitraukia tuos skėčius. O kai išsitrauks, prisimins mano sūnų.“
Trečiadienį, gruodžio 23 d., 19 val., T. Dobrovolskio bičiuliai organizuoja atminimo akciją prie „Psichbario“ ir kviečia visus žmones ateiti su žvakute ir skėčiu – taip bus parodoma, kad skėtis yra ne ginklas. O po šio renginio planuojama šešis skėčius padovanoti šešiems įtariamiesiems kompozitoriaus nužudymu.