Po sekso skandalo – Bažnyčios atkirtis: ne kiekviena nuodėmė yra nusikaltimas

 (183)
Įskaudintas, pažemintas ir iki šiol negalintis atleisti, nes Bažnyčia ne tik nenori pripažinti tai, kas vyko už jos sienų, bet ir gina esą nuodėmingai susitepusį dvasininką. Taip šiandien jaučiasi iš Lietuvos į Daniją emigravęs panevėžietis, viešai prabilęs apie prieš 25 metus patirtą seksualinę prievartą.
Dainius Černas
Dainius Černas
© DELFI (A.Ufarto nuotr.)

„Tada jaučiausi kaip vaikas, dar ėjau į mokyklą, stengiausi gyventi krikščionišką ir dorą gyvenimą, iki to laiko nebuvau bučiavęsis netgi su mergaite – tokia patirtis, kokią mane privertė patirti kunigas Juozapas Antanavičius, vienareikšmiškai buvo pedofilija“, – antradienį pareiškė 42 metų Dainius Černas.

Iš Danijos, kurioje gyvena ir dirba, vyras specialiai atvyko į Vilniaus miesto apylinkės teismą, kur toliau buvo nagrinėjama jo iškelta civilinė byla dėl žalos atlyginimo – iš Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Generalinės prokuratūros, D. Černas siekia prisiteisti daugiau kaip 620 tūkst. eurų turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą.

Tokią žalą jis teigia patyręs dėl pradėto, bet vėliau nutraukto ikiteisminio tyrimo – į pareigūnus dar 2010 m. kreipėsi Panevėžio arkivyskupijos monsinjoras J. Antanavičius, pareiškęs, kad D. Černas iš jo elektroniniuose laiškuose reikalauja beveik dviejų milijonų eurų ir gyvenamojo namo, nes esą jo buvo seksualiai išnaudojamas.

Antradienio posėdyje vyko tikras emocijų mūšis – teisėja Regina Eltermanienė bandė išsiaiškinti Kanonų teisės, kuria vadovaujasi dvasininkai, subtilybes, o D. Černas reikalavo, kad būtinai teismas apklaustų buvusį Panevėžio vyskupą Joną Kaunecką, kuris net 5 metus nepradėjo tyrimo dėl galimos seksualinės prievartos panaudojimo.

Anksčiau nutarusi vyskupą apklausti, bet šiam dėl išvykos į užsienį neatvykus, šįkart teisėja suabejojo, ar šis liudytojas tebėra svarbus, nes už jį visas aplinkybe gali paaiškinti arkivyskupijai atstovaujantis kunigas Romualdas Zdanys, atlikęs tyrimą dėl vadinamosios seksualinės prievartos, be to, į teismą atvyko Kanonų teisės ekspertas, Vilniaus arkivyskupijos bažnytinio tribunolo teisėjas Vytautas Brilius.

Net ir teismui paskelbus, kad J. Kauneckas vis tiek privalo atvykti į kitą posėdį, kuriame visus atsakymus į kylančius klausimus apie bažnytinės teisės subtilybes pateiks kononistas, emocijų karas persikėlė į teismo koridorių, kuriame žurnalistai kalbino Panevėžio arkivyskupijai atstovaujantį kunigą R. Zdanį – jis teismo posėdyje prisipažino, kad atlikęs tyrimą dėl galimo seksualinės prievartos panaudojimo prieš D. Černą visą medžiagą perrdavė Apaštalų sostui Vatikane, tačiau čia kunigų kongreacija nutarė, jog jau yra suėjęs senaties terminas.

„Žinau, kad tai nėra pedofilijos atvejis, bet kadangi tariamai buvo panaudota prievarta, dėl viešo gėrio Vatikanas perdavė sprendimą priimti vietos valdžiai“, – R. Zdanys sakė, kad vyskupas J. Kauneckas išleido dekretą, kuriuo monsinjorui J. Antanavičiui buvo taikomi tam tikri apribojimai (kokie, jis neatskleidė), kuriuos vėliau Apaštalų sostas sušvelnino.

„Kiek žinau, nukentėjusysis tuo metu jau buvo pilnametis arba iki pilnametystės jam trūko kelių savaičių, o pagal tuo metu Lietuvos bažnyčioje galiojančius įstatymus pedofilija yra su asmeniu, kuriam – mažiau nei šešiolika metų, – po teismo posėdžio aiškino R. Zdanys. – Paskui šis amžius buvo pakeistas – su asmeniu, kuriam mažiau nei aštuoniolika metų. Jeigu pats suinteresuotasis sako, kad tuo metu man buvo septyniolika su puse metų, žiūrint teisiškai, kaip apmaudu, kaip skaudu šis atvejis bebūtų, ir kaip neteisingas, kurio visai neturėjo būti, bet jeigu jau vertiname teisinėmis kategorijomis, tai pedofilija yra vertinama tais atvejais, kai asmeniui yra mažiau nei šešiolika metų.“

Nesuvaidintos emocijos: ką jūs kliedite?

Toks dvasinininko pasisakymas papiktino D. Černą – vaizdo įraše galite pamatyti tarp vyrų įsiplieskusį ginčą.

„Šešiolika ar aštuoniolika? Iki 1993 m. galiojo Lietuvoje galiojo Baudžiamasis kodeksas, pagal kurį buvo baudžiama už pederastiją, ir ką jūs dabar kliedite, kad trūko ar netrūko? – emocingai kalbėjo D. Černas. – Aišku, buvo septyniolika metų, aišku, kad tai buvo ne tik pederastija, bet ir grynai pedofilija, ir jūs dabar bandote išsukti tą pedofilą J. Antanavičių? Ar jums negėda, kunige? Kaip Jūs galėsite lipti į klausyklą, kaip jūs galėsite klausyti išpažinčių? Ir tai, ką išklausiau teisme, yra veidmainiška, jūs išverčiate viską atvirkščiai. Jūs bandote išsukti pedofilą.“

R. Zdanys savo žodžių neišsižadėjo – jis kalbėjo ne apie Baudžiamąjį, o apie bažnyčioje galiojantį Kanonų teisės kodeksą: „Aš už savo žodžius prisiimu atsakomybę ir už savo žodžius galiu stoti prieš teismą, prašau mane apkaltinti, kad meluoju, ar Jus šmeižiu, ar sakau ir liudiju netiesą. Yra teismai, yra įstatymai, ir tikrai tai nėra žemo lygio turgus, kur aiškinamės neprofesionaliai. Jeigu jaučiatės, kad esu pasakęs, paliudijęs netiesą, prašau kreipkitės į teismą ir apginkite teisėtu keliu savo teises. Aš žinau, kad tuo metu, kai įvyko tie negražūs dalykai, pedofilija buvo laikomi neteisėti lytiniai santykiai su asmeniu iki 16 metų, šitą dalyką aš žinau, daug dalykų nežinau, bet tai žinau.

Ir jeigu asmeniui buvo daugiau kaip 16 metų, tai nekvalifikuojama teisiškai kaip pedofilija. Ne teisinu, tik bandau žiūrėti į faktus. Kaip skaudu bebūtų, kaip bjauriai Jūs jaučiatės ir esate nuskriaustas, pažemintas, aš šito nekvestionuoju, bet vis tiek reikia remtis faktais, įstatymais ir teise, priešingu atveju einame į kažkokias interpretacijas ir labai lengva tada kaltinti visus viskuo. Stenkimės būti objektyvūs. Ir aš stengiuosi būti objektyvus.“

Kunigas: ne kiekviena nuodėmė yra nusikaltimas

Pakalbėjęs kunigas jau norėjo atsisveikinti, bet D. Černas pareiškė, kad jam rankos niekada nepaduos, nes Bažnyčia iki šiol esą taip ir nepripažino, jog monsinjoras nepadarė jokio nusikaltimo, o J. Antanavičiaus elgesys esą galėtų būti traktuojamas tik kaip nuodėmė.

„Tai čia jūsų interpretacija, kad čia nebuvo nusikaltimas, jog tai – nuodėmė, – kalbėjo D. Černas. – Tai, vadinasi galima šmeižti žmogų, vadinti jį k**va, kitaip žeminti – ir visa tai yra tik nuodėmė, o ne nusikaltimas? Aš manau, kad tai bet kokiu atveju yra ir nuodėmė, ir nusikaltimas.“

„Vienintelį dalyką, kurį galiu pakomentuoti, tai skirtumą tarp nusikaltimo ir nuodėmės: kiekvienas neteisėtas, neleistinas, blogas elgesys yra nuodėmė, bet ne kiekviena nuodėmė yra nusikaltimas, – sakė R. Zdanys. – Ta nuodėmė, kuri yra saugoma įstatymo valia – baudžiama sankcija, taip pat yra ne nusikaltimas. Kaip bebūtų, yra teismas, yra teisinės priemonės, aš pasitikiu Lietuvos teismais, bus priimtas sprendimas pagal šį ieškinį, jeigus bus kitų kaltinimų, taip pat pasitikėsiu teismine sistema ir dalyvausime kiekviename procese, kuris bus iškeltas, ir anksčiau ar vėliau bus sudėlioti taškai ir bus atsakyta į šiuos klausimus.“

R. Zdanys taip pat pabrėžė, kad viena didžiausių dvasininkų nuodėmių – atskleisti išpažinties paslaptį, o dėl to joks kunigas nerizikuotų, nes iš karto prarastų teisę užimti pareigas. Tuo metu J. Antanavičius, pateikęs D. Černo rašytus laiškus prokuratūrai, neatskleidė išpažinties, nes jos negalima atlikti elektroniniu paštu, būtina atlikti sakramentą.

Abejoja, ar Bažnyčia galėjo pateikti laiškus

Tuo metu D.Černui atstovaujantis advokatas Jonas Butkus sako, kad Bažnyčia nusižengė, kai esą net 10 metų „nieko nedarė“ ir vilkino tyrimą dėl seksualinės prievartos panaudojimo prieš panevėžietį, o galop nutarė kreiptis į prokuratūrą dėl galimo turto prievartavimo, bet pareigūnams pateikė tik keletą D. Černo rašytų laiškų.

„Mes turime išsiaiškinti, kas vyko kurijoje, kodėl prokuratūrai buvo pateikta tik tam tikra dalis medžiagos, – sakė advokatas. – Kurija turėtų turėti apie 80 D. Černo laiškų, bet buvo atrinkti tik keli, kad iš jų konteksto būtų galima apkaltinti. Ir labai svarbu išsiaiškinti, ar šie laiškai nebuvo bažnytinio tyrimo medžiaga. Prokuratūra turėjo išsiaiškinti, ar dvasininkai galėjo tokią medžiagą pateikti, ar ji nesikerta su Lietuvos tarptautiniais įsipareigojimais. Bet prokurorai nusprendė, kad reikia gelbėti J. Antanavičių ir pradėti baudžiamąjį persekiojimą D. Černo atžvilgiu. O kuo tai baigėsi, žinome – dėl turto prievartavimo nėra nusikaltimo įvykio, o dėl savavaldžiavimo – nėra nusikaltimo sudėties.“

Advokatas sako, kad D. Černas ieškinį pareiškė tik valstybei – dėl neteisėto baudžiamojo persekiojimo, kai buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas dėl tariamo turto prievartavimo iš monsinjoro J. Antanavičiaus.

„Jeigu būtų bylinėjamasi su Panevėžio arkivyskupijos kurija ir pačiu J. Antanavičiumi, tai būtų siejama su dideliais žyminiais mokesčiais ir finansiškai būtų labai sudėtinga“, – J. Butkus pažymėjo, kad prašydamas priteisti daugiau kaip pusę milijono eurų neturtinės žalos atlyginimą D. Černas nori parodyti, kokius patyrė sunkius išgyvenimus.

„Ieškinio suma žymi mano išgyvenimus – tai, ką mane privertė patirti J. Antanavičius, – sakė D. Černas. – Manau, kad tai yra reali suma, kurios galėčiau tikėtis, panašios sumos buvo priteistos Amerikoje, Anglijoje, Airijoje. Kodėl Lietuva turėtų būti išimtis, kodėl Lietuvos žmonės turėtų tenkintis pašalpinėmis kompensacijomis? Manau, priteisiamos tokios sumos galėtų būti kaip prevencinė priemonė, kad tokie nusikaltimai ateityje nepasikartotų.“

Nenori, kad istorija pasikartotų su kitais vaikais

„Mane visą laiką bandė nutildyti, sakė, kad tai, ką darau, yra konfliktas su Dievu, bet iš tikrųjų bažnyčioje esantys pedofilai tuo labai naudojasi ir sako, kaip tu taip kalbėdamas gali eiti prieš Dievą, bet aš drąsiai sakau – Lietuvos vaikai nėra tokie, kaip paršiukai“, – prisipažino D. Černas.

Juozapas Antanavičius (kairėje) ir Romualdas Zdanys
Juozapas Antanavičius (kairėje) ir Romualdas Zdanys
© DELFI (D.Sinkevičiaus nuotr.)

Jis teigia, kad pirmą kartą seksualinę prievartą iš dvasininko patyrė būdamas septyniolikos metų, kai iki pilnametystės tebuvo likęs vos mėnuo, o dar kartą monsinjoras jį esą apsvaigino neaiškiais skysčiais, kuriuos įpylė į arbatą, ir seksualiai prievartavo jau po gimtadienio, kai jau buvo sukakę aštuoniolika metų.

Daugybę metų tylėjęs D. Černas šiandien drąsiai jau kalba garsiai ir net neslėpdamas nei savo vardo, nei pavardės, nei veido – esą po to, ką patyrė, baisiau ir blogiau jau būti negali. Ir čia pat dar priduria, kad daugiau gyvenime nekels kojos į bažnyčią ir padarys viską, kad čia nevaikščiotų jo vaikai.

„Noriu, kad tokie dalykai daugiau neįvyktų kitų Lietuvos vaikų gyvenime, tikiuosi, jog mano skaudi patirtis bus naudinga kitiems Lietuvos vaikams ir jie nestos į Kunigų seminariją, suvoks, kad neverta eiti į pedofilų klaną“, – sakė jis ir čia pat pripažino, kad „galbūt ne visi kunigai yra tokie kaip J. Antanavičius.“

Nors po įvykio, kai esą prieš jį monsinjoras J. Antanavičius panaudojo seksualinę prievartą, praėjo daugiau kaip 20 metų, tačiau D. Černas iki šiol nežada nusileisti ir bet kokia kaina sieks įrodyti savo teisybę.

Lietuvos prokurorai D. Černui buvo pareiškę įtarimus dėl to, kad jis esą reketavo monsinjorą, kai savo elektroniniuose laiškuose iš dvasininko galimai reikalavo beveik 2 mln. eurų už panaudotą seksualinę prievartą. Dėl šio įvykio 10 mėnesių vyko ikiteisminis tyrimas, tačiau galop D. Černui įtarimai buvo panaikinti.

Teismui įteiktame ieškinyje D. Černas teigia, kad monsinjoras J. Antanavičius dar 2010 m. kovą teisėsaugai pateikė „neteisėtą, nepagrįstą ir tikrovės neatitinkantį“ pareiškimą, kuriuo jis buvo apkaltintas dėl turto prievartavimo. Ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas Panevėžio policijos komisariate – čia, kaip ir moterų pataisos namuose, J. Antanavičius dirbo kapelionu.

Policija tyrimą dėl seksualinės prievartos nutraukė

O tuo metu jau į Daniją emigravęs ir ten statybos inžineriją studijavęs D. Černas buvo priverstas grįžti į Lietuvą: pradėjus ikiteisminį tyrimą jam buvo pritaikytos kardomosios priemonės – įpareigojimas registruotis policijos įstaigoje, rašytinis pasižadėjimas neišvykti iš gyvenamosios vietos, nurodymas gyventi motinos namuose ir dokumentų paėmimas. Be to, taip pat buvo buvo renkama medžiaga apie jo psichikos būklę.

„Tuo buvo skleidžiamos abejonės, kad aš galiu būti psichiškai nesveikas, bet gydytojai nustatė, kad esu sveikas, aš taip pat pateikiau Danijos medikų išvadą“, – D. Černas teigė, kad buvo pažemintas, o tyrimo trukmė buvo nepagrįstai ilga, sprendimo priėmimas buvo vilkinamas dėl policijos ir prokuratūros pareigūnų kaltės.

Savo ieškinyje D. Černas taip pat nurodė, kad pagal jo pareiškimą Panevėžyje buvo atliekamas tyrimas – jis kunigą J. Antanavičių apkaltino seksualinio pobūdžio nusikaltimais, įvykdytais praeityje, kai jam tebuvo 17 metų.

Vyras pažymėjo, kad apie patirtą seksualinę prievartą jis pirmą kartą pranešė dar 2004 m. Panevėžio arkivyskupijos kurijai. Analogišką pareiškimą jis parašė ir 2008 m., nes į ankstesnį pareiškimą tuometis vyskupas J. Kauneckas nereagavo.

„Šis kreipimasis turėjo būti nagrinėjamas pagal Kanonų teisės nuostatas, laikantis bažnyčios autonomiškumo principo, o surinkta medžiaga negalėjo būti atskleista valstybės institucijoms, tačiau Panevėžio vyskupijos kurija tyrimo pagal Kanonų teises neužtikrino, mano pareiškimus, kuriems turėjo būti taikomas slaptumas, atskleidė valstybės institucijoms“, – pabrėžė D. Černas.

Tačiau policijoje pradėtą tyrimą prokuratūra labai greitai nutraukė, nes jau seniai buvo suėjęs senaties terminas.

Norėjo tik vieno – kad kunigas būtų nubaustas

D. Černas įsitikinęs, kad Panevėžio vyskupas negynė jo teisių, pažeidė Kanonų teisės normas, kai neužtikrino, kad jo rašyti laiškai, kuriuos jis įvardijo kaip išpažintį, nebūtų viešinami.

„Vyskupas turėjo pradėti bažnytinio teismo procedūrą, tačiau to nedarė, pažeidė Kanonų Teisės Kodekso normas, mane klaidino, nuslėpė informaciją apie bažnytinį teismą, taip man atėmė galimybę pateikti bažnytinę apeliaciją“, – pabrėžė vyras.

Policijoje buvo nutrauktas ir ikiteisminis tyrimas dėl turto prievartavimo iš J. Antanavičiaus – kai D. Černas pasiskundė, kad tyrimą atlieka Panevėžio policija, kurioje kapelionu dirbo J. Antanavičius, byla buvo perduodta į Šiaulius.

Tačiau, pasak vyro, dėl to jis ne tik prarado darbą, bet ir buvo priverstas nutraukti studijas, o iki diplomo gynimo tebuvo likęs pusmetis.

Kadangi emigrantas nutraukė mokslus, Danijos vyriausybė nurodė grąžinti visus į jį investuotus pinigus.

Apie seksualinę prievartą bažnyčioje viešai prabilęs D. Černas sako, kad apie tai, ką su juo esą padarė J. Antanavičius, jis pirmiausiai papasakojo savo motinai jau būdamas pilnamečiu. „Ji buvo labai sukrėsta, bet mano mama – giliai tikinti, senovinio požiūrio, ji visą laiką idealizavo Bažnyčią ir net ne kartą man sakė, kad gal be reikalo skundžiausi, ieškojau teisybės“, – pareiškė vyras.

Apie patirtą prievartą D. Černas sakė kalbėjęs ir dabar su jau vienu mirusiu Biržų kunigu, ir vienuole, tarnavusia bažnyčioje, tačiau jie taip ir nepasiūlė jokio problemos sprendimo būdo. Tik vienuolė dėl to labai krimtosi.

Ilgą laiką tylėjęs vyras apie galimai patirtą seksualinę prievartą nutarė pranešti Panevėžio vyskupui, nes, kaip pats sakė, nebegalėjo daugiau kentėti – norėjo, kad J. Antanavičius būtų nubaustas. Ir į vyskupą kreipėsi praėjus tik 12 metų nuo įvykio pradžios.

Tačiau, kaip pats sako, nepraleido senaties terminų – popiežius Jonas Paulius II dėl kunigų seksualinių nusikaltimų buvo nustatęs 10 metų terminą, o dabar jau pasitraukęs popiežius Benediktas XVI šį terminą pratęsė iki 20 metų. Jo pradžia skaičiuojama asmeniui sulaukus 18 metų.

„Iš pradžių šią problemą bandžiau patikėti artimiausiems žmonėms, mamai, bet mums buvo labai sunku – negi nueisi į kitą bažnyčią išpažinties ir aiškinsi, kad tavo kolega kitoje parapijoje vaikus prievartauja, – kalbėjo D. Černas. – Niekada nesiekiau apie tai kalbėti civilinėms institucijoms, norėjau, kad šią baisią istoriją išsiaiškintų Bažnyčia savo viduje. Bet niekas į mano pareiškimą nereagavo. Vėliau susipažinau su Panevėžyje tarnavusiu kunigu iš JAV – jis labai nustebo, kad nepilnamečiams tokia opi ir skaudi problema yra nesprendžiama. Jis pats kreipėsi į vyskupą J. Kaunecką, bet šis vis tiek nesiėmė jokių veiksmų. Manau, kad Bažnyčia dangsto nusikaltimus prieš nepilnamečius.“

D. Černas: persekiojo, nes norėjau įrodyti teisybę

„2004-2008 m. niekam Bažnyčioje nebuvo įdomūs mano parodymai, į juos buvo atsainiai žiūrima, jie buvo ignoruojami, nors pagal Kanonų teisę iš karto turėjo būti perduoti bažnytiniam teismui, – sakė D. Černas. – Bet J. Kauneckas šį reikalą ėmė nagrinėti administracine tvarka ir po kiek laiko man parašė laišką, kad J. Antanavičiui panaikina monsinjoro titulą, jį nušalina nuo kunigo pareigų ir palieka atgailavimui. Man tai pasirodė keista, nes monsinjoro titulą suteikia popiežius, o ne vyskupas, bet nebuvau Kanonų teisės žinovas, patikėjau J. Kaunecku ir tik vėliau sužinojau, kad buvau apgautas. O juk tikėjau, kad vyskupui rūpi tikinčiųjų sielovada ir jų gerbūvis, bet jis veikė savavališkai ir, manau, J. Antanavičiaus naudai.“

Apie seksualinę prievartą prabilęs vyras tikino, kad buvo priblokštas, kai J. Antanavičius vėliau jį apkaltino turto prievartavimu.

„Buvau gniuždomas psichologiškai, nes siekiau teisingumo, nenorėjau, kad tokie baisūs dalykai pasikartotų kitų žmonių gyvenime, o pats buvau apkaltintas nebūtais dalykais, – sakė D. Černas. – Manau, yra didžiulė nesąmonė, kad prievartautojas savo auką kaltina nusikaltimo padarymu – negalėjau suprasti, kas dedasi Lietuvoje, kodėl taip su manimi elgiamasi, kodėl esu persekiojamas.“

Ne ką mažiau jį pribloškė ir tai, kad Panevėžio vyskupija kai kurią medžiagą perdavė policijai, nors to esą negalėjo padaryti. „Aš niekada nereikalavau, kad J. Antanavičius man perduotų pinigus“, – sakė vyras, atsisakęs teisme paaiškinti, ar iš tikrųjų rašė laiškus monsinjorui ir grasino nemalonumais.

„Dėl to, kas įvyko, patyriau didžiulę traumą, maniau, kad Lietuvoje bus elgiamasi kaip JAV, tokie kunigai bus išmetami kaip šunys, bet to nebuvo padaryta, – teisme kalbėjo D. Černas. – Juk ateidami į bažnyčią mes tikime, kad mes jiems rūpime, tikrai nesitikime, kad čia sutiksime iškrypėlį, kuris tave prievartaus.“

J. Antanavičius: ne į arbatą, o į rūrą įpyliau

2010 m. kunigų lytinių nusikaltimų bylas tirianti Šventojo Sosto Tikėjimo mokymo kongregacija J. Antanavičių nušalino nuo visų pareigų ir apribojo jo kunigiškas teises. Panevėžio vyskupas J. Kauneckas tuomet 80-mečiam kunigui rekomendavo atgailos gyvenimą ir dėl šio skandalo atsiprašė tikinčiųjų.

Tačiau J. Antanavičius sako, kad niekas jo nenubaudė ir negalėjo nubausti, o tai, ką jau ne vienerius metus bando įrodinėti D. Černas, yra visiška netiesa.

„Durniau negali būti, dėl to, kas vyksta, labai nemalonu, bet durniau negali būti – nesąmonės, jeigu būčiau padaręs nusikaltimą, būtų pasodinę, bet nepasodino“, – anksčiau DELFI sakė jis.

„Jam tada buvo 18, man – 62, matote, koks jis aukštas vyras, o aš koks? Senis“, – monsinjoras kratėsi kaltės. O paklaustas, ar negalėjo į arbatą pripilti svaiginančių medžiagų ir tada pasinaudoti jaunuoliu (kaip sako D. Černas), J. Antanavičius net supyko: „Į rūrą, o ne į arbatą“.

Teisinosi, kad verbavo KGB

Tai jau antras kartas, kai kunigas J. Antanavičius kaltinamas dėl esą intymių santykių. Anksčiau Panevėžio spauda skelbė, kad pirmąkart iš dvasininkų luomo jis buvo priverstas trauktis 1963 m., tačiau 8 mėnesius išdirbęs fabrike J. Antanavičius vėl grįžo į bažnyčią.

Dvasininkas vėliau aiškino, kad anuomet jam mesti kaltinimai homoseksualiais santykiais tebuvo KGB susidorojimas.

„Už tai, kad sutikčiau jiems dirbti, siūlė ir studijas Romoje, ir Panevėžio Šv. Petro ir Povilo bažnyčios klebono vietą, netgi „Volgą“. Kai nepasidaviau, pusantrų metų kasdien išsikvietę į vykdomąjį komitetą po kelias valandas morališkai kankindavo, kartą net revolverį į smilkinį buvo įrėmę“, – sovietinius laikus žurnalistams prisiminė monsinjoras.

Tuo metu Generalinės prokuratūros prokuroras Vytenis Kasparavičius sako, kad D. Černo valstybei pareikštos pretenzijos dėl jo atžvilgiu pradėto ikiteisminio tyrimo dėl turto prievartavimo yra nepagrįstos.

„Mūsų nuomone, ikiteisminis tyrimas pradėtas teisėtai ir pagrįstai, nes reikia išsiaiškinti, kokie buvo elektroniai laiškai, be to, asmuo (J. Antanavičius – aut. past.) nurodė, kad jam yra grasinama galimai sutrikdyti sveikatą, ir netgi liūdnesnėmis pasekmėmis, bei reikalaujama tam tikros pinigų sumos“, – sakė prokuroras.

Anot jo, prokuratūra privalėjo reaguoti į tokį pareiškimą ir atlikti tyrimą. „Tai kad atlikus visus procesinius veiksmus nenustatomas nusikaltimas, tai dar nereiškia, kad tyrimas buvo atliktas neteisėtai“, – sakė V. Kasparavičius.

www.DELFI.lt
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Teisė

Teisėjas Z. Pocius: laisvės atėmimas nebėra efektyviausia bausmė (74)

Neretai teismų sprendimai, kuriais atidedamas bausmės vykdymas, visuomenėje vertinami gana neigiamai, dažnai jie pristatomi kaip nuteistojo „išsisukimas“ nuo atsakomybės. „Kaip gerai sukčiams. Teisėjai juos nuteisia, bet tik lygtinai. Tai reiškia, kaip ir nenuteisia“, „Vienas klasikas pasakė, kad vagys turi sėdėti kalėjime ir tai tiesa, o Lietuvoje vaidinama demokratija“, „Bausti, bausti ir dar kartą bausti!“ – tokiais komentarais palydimos interneto publikacijos.

Advokatai išėjo į gatvę: „Teisingumo liepsna“ priminė apie žmogaus teises (72)

Minėdami Lietuvos advokatūros dieną beveik 300 advokatų, jų padėjėjų ir teisės studentų iš visos Lietuvos žygiavo Vilniaus Gedimino prospektu eisenoje „Teisingumo liepsna“.

R. Pakso karjerą sugriovusiam J. Borisovui – blogos naujienos iš Vilniaus teisėjų (68)

Nuo pareigų nušalinto prezidento Rolando Pakso rėmėjas ir patarėjas Jurijus Borisovas sulaukė blogų naujienų – Vilniaus apygardos teismas ketvirtadienį paskelbė, kad verslininko skyrybos su sutuoktine Irina Borisova vyks Lietuvoje, o ne Rusijoje, kaip jis to pageidavo.

Generalinėje prokuratūroje – permainos (2)

Generalinis prokuroras Evaldas Pašilis Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo (ONKT) departamento vyriausiuoju prokuroru paskyrė Martyną Jovaišą.

Advokatų dovana – nemokamos teisinės konsultacijos (4)

Gruodžio 5-8 d. Lietuvos advokatūra drauge su Lietuvos „Caritas“ pasiūlys gyventojams nemokamas teisines konsultacijas. Jas teiks advokatai savo kontorose ir organizacijos „Caritas“ skyriuose visoje Lietuvoje.