Vilniaus miesto apylinkės teismas, išnagrinėjęs bylą dėl įpareigojimo nutraukti diskriminacinę praktiką ir platinti knygą, ketvirtadienį paskelbė, kad atmeta Lietuvos edukologijos universitetui N. Mikalauskienės pareikštą ieškinį dėl diskriminavimo, kai buvo atsisakyta platinti prieštaringai vertinamą knygą vaikams.

Sprendimą priėmęs teisėjas Visvaldas Kazakiūnas pažymėjo, universiteto veiksmuose nėra diskriminacinės terpės.

Teismo teigimu, universitetas nebuvo įsipareigojęs platinti knygos, išskyrus bibliotekoms skirti 140 egzempliorių. „Nėra sutarties, kuria atsakovas būtų prisiėmęs tokias prievoles (platinti knygą – aut. past.)“, – teisėjas pabrėžė, kad universitetas neturėjo jokių įsipareigojimų, todėl galėjo priimti savarankiškus sprendimus.

N. Mikalauskienė taip pat teismo prašė įpareigoti universitetą viešai jos atsiprašyti dėl to, kad buvo atsisakyta platinti knygą, tačiau ir šis reikalavimas buvo atmestas kaip nepagrįstas. „Ieškovė neįrodė, kad atsakovas turėjo prievolių su jos parašytos knygos „Gintarinė širdis“ platinimu“, – sprendime nurodė teisėjas V. Kazakiūnas.

Diskriminacija negali pasireikšti bet kuriame žingsnyje – kur tik žmogus eina, ką bedaro, ką begalvoja ir ką besako, – po sprendimo paskelbimo motyvus žurnalistams aiškino teisėjas V. Kazakiūnas. – Savo sprendime pažymėjau terminą „diskriminacinė terpė“, tai įsivaizduokite, žmogus eina pirkti sviesto ir nusiperka Rokiškio sviestą, tai būtų galima jį apkaltinti, kad diskriminuoja Lenkijoje pagamintą sviestą. Šioje vietoje manau, kad diskriminacinės terpės nėra, taip pat šios terpės taip pat nėra ieškovės ir atsakovo santykiuose – knygos leidėjas autoriui neprisiėmė jokių pareigų. Knygos leidėjas galėjo elgtis savo nuožiūra, kaip norėjo, todėl tokiu atveju yra pateisinamas leidėjo elgesys ir atsižvelgimas į poveikį nepilnamečiams kontroliuojančių institucijų nuomonę – kad knyga gali kažkam pakenkti, ji turi būti platinama su apribojimais. Kai knygos leidėjas autoriui neturi įsipareigojimų, jis autoriaus reikalavimų gali ir nepaisyti. Jeigu sutartis būtų sudaryta kitokia ir nebūtų paisoma reikalavimų, tokiu atveju galima būtų įžvelgti diskriminaciją.“

Šioje byloje trečiaisiais asmenimis buvo įtraukta Kultūros ministerija ir Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba, kurių pateiktais vertinimais rėmėsi teismas.

Ketvirtadienį paskelbtas teismo sprendimas dar negalutinis – rašytoja jį galės apskųsti apeliacine tvarka Vilniaus apygardos teismui.

N. Mikalauskienė žada tokia teise pasinaudoti, nes, anot jos, teismas priėmė nepagrįstą sprendimą.

„Tiesiog yra tokie įstatymai ir teisėjas vadovavosi grynai teoriniais apibrėžimais, o sveikas protas sako, kad tai vis dėlto yra diskriminacija – ši knyga yra vienintelė Lietuvoje, kuri nustota platinti būtent dėl dviejų pasakų, kurios buvo joje“, – sakė rašytoja.

Jos teigimu, knygą vertinę Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos specialistai nebuvo literatūros ekspertai. „Jie buvo teisės specialistai, manau, kad pasakų knygą turėtų vertinti literatūros specialistai“, – sakė N. Mikalauskienė, pažymėjusi, kad jos parašytos pasakos vaikams yra suprantamos ir priimtinos.

Su teismo sprendimu nesutinka ir Lietuvos žmogaus teisių centro vadovė Birutė Sabatauskaitė, pažymėjusi, kad knygos „Gintarinė širdis“ autorę žeidžia, jog jos parašyta pasaka priskiriama kaip daranti neigiamą įtaką nepilnamečiams, nors N. Mikalauskienė yra vaikų literatūros ekspertė.

„Konstititucinis Teismas ne kartą yra pasisakęs, kad šeimos samprata negali būti vertinama supaprastinamai, o bylą nagrinėjęs teismas apie tai nepasisakė“, – sakė Lietuvos žmogaus teisių centro direktorė, pažymėjusi, kad bylą laimėjęs universitetas N. Mikalauskienės pasakų knygą pavadino „angažuota homoseksualizmo propaganda.

Pasakų knyga „Gintarnė širdis“, kurioje taip pat kalbama apie homoseksualias poras, jau nuo kovo mėnesio platinama knygynuose.

„Vykstant teismo posėdžiams Edukologijos universiteto rektorius išleido įsakymą, kuriuo buvo leista platinti“, – sakė knygos autorė N. Mikalauskienė.

Lietuvos edukologijos universitetas pačių išleistą knygą anksčiau buvo pripažinęs „primityvia ir angažuota homoseksualumo propaganda“, už tai nubaudė leidyklos vadovą, nutraukė prekybą knygomis, o likučius nukišo į archyvą.

Ši istorija prasidėjo, kai universiteto leidykla „Edukologija“ išleido N. Mikalauskienės pasakų rinkinį „Gintarinė širdis”. Jame buvo dvi pasakos, kuriose kalbama apie homoseksualią meilę: „Kaip karaliaus sūnus išminties ieškojo” ir „Apie karalaitę, batsiuvio dukterį ir dvylika brolių lakštingalom giedančių”. Vienoje pasakoje vienas iš trijų brolių įsimyli juodaodį siuvėją, kitoje princesė pamilsta batsiuvio dukterį.

Žurnalistų etikos inspektorė Zita Zamžickienė yra nusprendusi, kad knyga esą gali daryti žalą vaikams iki 14 metų. Tuo metu Lygių galimybių kontrolieriaus institucija laikėsi kitokios nuomonės.