Kodėl laisvės atėmimas iki gyvos galvos vertinamas kaip žmogaus kankinimas? Ko Lietuvai trūksta ir kaip mes turėtume reaguoti į šį sprendimą? Teisinį komentarą pateikia Nusikalstamumo prevencijos Lietuvoje centro teisininkė Monika Naujalė.
Kankinimas – ne pati bausmė, o vilties atėmimas
Visų pirma, reikėtų pabrėžti, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) ne kartą savo sprendimuose yra akcentavęs, kad ne pats laisvės atėmimas iki gyvos galvos, o galimybės išeiti į laisvę nebuvimas yra vertintinas kaip žmogaus kankinimas. Laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę taiko daugelis Europos šalių, ji skirta apsaugoti visuomenę nuo pačių pavojingiausių asmenų. Nors tokių asmenų dalis kiekvienoje visuomenėje yra itin maža ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė turėtų būti taikoma labai retai, EŽTT neneigia tokios bausmės reikalingumo ir pagrįstumo.
Tačiau, kaip minėta, EŽTT visiškai kitaip vertina išėjimo į laisvę neatlikus visos bausmės galimybės nebuvimą. Būtent tai, kad įkalintas asmuo nuo pat pradžių žino, jog nėra jokios vilties išeiti į laisvę, sukuria situaciją, kai asmuo patiria nežmoniškas vidines kančias, netenka prasmės gyventi bei stengtis pakeisti savo elgesį, kad galėtų integruotis į visuomenę. Vieną ar kelias dideles klaidas gyvenime padariusiam žmogui atimama bet kokia šviesesnės ateities vizija.
Prezidento malonės ir kitų galimybių Lietuvoje nepakanka
Lietuvoje nuteistiesiems laisvės atėmimu iki gyvos galvos gali būti suteikiama Prezidento malonė, amnestija, be to, jie gali būti išleidžiami, jeigu suserga nepagydoma liga. Tačiau EŽTT konstatavo, kad tokių institutų Lietuvoje nepakanka.
Kodėl? Visų pirma, kiekviena Europos Sąjungos valstybė narė privalo užtikrinti žmogui galimybę išeiti į laisvę tiek de jure, tiek de facto. De jure aspektas reiškia, kad valstybėje turi būti nustatyti mechanizmai, kurie tai leistų padaryti, t. y., tam tikruose teisės aktuose numatytos taisyklės, kokiomis sąlygomis asmuo turi būti išleidžiamas į laisvę.
Lietuvoje tokios taisyklės suformuluotos Prezidento malonės, amnestijos ir nepagydomos ligos atvejais, tačiau jas EŽTT įvertino kaip pernelyg miglotas. Ypač dėmesys atkreiptas į Prezidento malonės institutą, nes taisyklės suformuluotos taip, kad nuteistieji negali aiškiai suvokti, kodėl jų prašymai atmetami, ką jiems reikėtų daryti kitaip, be to, suteikiama itin didelė diskrecija Prezidentui, kuris tarsi turėtų vykdyti teisminės valdžios funkcijas, bet dėl suprantamų priežasčių to profesionaliai atlikti negali.
EŽTT vertina Prezidento malonę kaip išimtinę galimybę, kuri neturėtų tapti pagrindine. Kalbant apie de facto aspektą, Lietuvoje nuteistiesiems iki gyvos galvos dar nei karto nėra taikyta amnestija ar paleidimas dėl nepagydomos ligos, o Prezidento malonė – tik kartą. Vertinant tiek teisines kliūtis (pernelyg griežtus reikalavimus), tiek realaus rezultato nebuvimą, EŽTT nusprendė, kad Lietuvoje trūksta instituto, kuris realiai užtikrintų nuteistųjų iki gyvos galvos išėjimo į laisvę galimybę.
Nuteistųjų iki gyvos galvos lygtinis paleidimas - įprasta praktika užsienio šalyse
Tai, kad EŽTT priimtas sprendimas yra Lietuvos nenaudai, daugelio, besidominčių šia tema, visiškai nenustebino. Lietuva yra viena iš dviejų šalių Europos Sąjungoje, kuri netaiko lygtinio paleidimo nuteistiesiems iki gyvos galvos.
Kita valstybė yra Nyderlandai, tačiau pažymėtina, kad šioje šalyje laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė skiriama itin retai, be to, Nyderlanduose karalius dažnai suteikia malonę, vadinasi, ten šis institutas iš tiesų veikia ir gali būti lygtinio paleidimo alternatyva. Taigi, lygtinis paleidimas nuteistiesiems iki gyvos galvos taikomas daugelyje šalių ir tai laikoma savaime suprantamu dalyku. Būtent nuteistųjų iki gyvos galvos išskyrimas iš tų, kuriems gali būti taikomas lygtinis paleidimas, yra neigiamas fenomenas, sunkiai suvokiamas kitose Europos valstybėse.
Kaip Lietuva turėtų reaguoti į šį EŽTT sprendimą?
Nors EŽTT Lietuvai nenurodė, kad išspręsti šią problemą galima tik vienu būdu (leidžiama rinktis, kokiais mechanizmais bus užtikrinama nuteistųjų iki gyvos galvos galimybė išeiti į laisvę), sakyčiau, kad protingiausias kelias – įteisinti lygtinį paleidimą ir nuteistiesiems iki gyvos galvos. Kodėl lygtinis paleidimas yra tinkamas sprendimas šioje situacijoje?
Todėl, kad jis puikiai užtikrina tai, kad visi nuteistieji turėtų viltį, bandytų keisti savo elgesį ir ruoštųsi integracijai. Be to, lygtinio paleidimo atvejus svarsto kompetentingi asmenys (Lietuvoje – Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisija), galiausiai sprendimą priima teismas.
Taigi, teismas įvertina, ar asmuo pasirengęs išeiti į laisvę, ar jis galės tinkamai integruotis į visuomenę. Be to, daugelyje šalių nuteistieji iki gyvos galvos turi atlikti didelę dalį savo bausmės, kad jų prašymai apskritai būtų svarstomi.
Todėl neišmintinga manyti, kad kiekvienas nuteistasis iki gyvos galvos „lengva ranka“ bus paleidžiamas iš įkalinimo įstaigos. Visuomenei dėl to tikrai nėra ko baimintis, ypač prisimenant, kad daugybė tyrimų įvairiose šalyse parodė, kad asmens integravimas, o ne besaikis izoliavimas didina visuomenės saugumą. Galiausiai tai suteiktų mūsų šaliai prie modernesnį, humaniškesnį ir žmogaus teises gerbiantį veidą. To Lietuvai ir linkiu.