„Manau, neturėtų būti daroma jokių išimčių nei politikams, nei prezidentei, tikiu, kad sugebėsiu atsispirti, jeigu toks kišimasis bus“, – interviu DELFI pareiškė E. Pašilis.

Pirmąją savo darbo dieną generalinis prokuroras, pastaruosius metus dirbęs Ukmergės rajono apylinkės teisme, prisipažino, kad kol kas dar negali įvardyti dviejų ar trijų pavardžių asmenų, galinčių eiti pavaduotojo pareigas – E. Pašilis kandidatų dar tik ieškos.

– Ne vienerius metus dirbote teisėju, vėliau – ir teismo pirmininku, buvote užtikrintas dėl savo ateities, bet priėmėte prezidentės pasiūlymą ir sutikote vadovauti visai Lietuvos prokuratūros sistemai. Kodėl ryžotės – juk kol kas nėra garantijų, kad laisvai galėsite vėl užsivilkti teisėjo mantiją, kai pasibaigs generalinio prokuroro kadencija?

– Į teisėjo pareigas laisvai galėčiau grįžti, bet per 5 metus, tada nereikėtų perlaikyti egzamino. Prisipažinsiu, kad didelis įvertinimas buvo tuomet, kai mane labai gerai išreitingavo į Lietuvos apeliacinio teismo teisėjus – karjeros prasme, tai būtų labai didelis dalykas apylinkės teismo teisėjui. Juk buvo vertinti ne vieneri darbo metai. Tai man buvo geriausias įvertinimas.

Ir atrankos metu iš prezidentės gavau šį pasiūlymą. Aišku, reikėjo laiko apmąstyti, tai nebuvo spontaniškas, neapgalvotas sprendimas – juk tai yra labai atsakinga sritis, atsakingos pareigos.

Bet manau, kad ta patirtis, įgytos žinios ir visa, kas sukaupta, prisidės prie teigiamų dalykų.

Nesu abejingas šiai sistemai, turiu, manau, valstybinį požiūrį į atsakingumą ir kaip teisėjas, ir kaip pilietis. Nesu abejingas, kas darosi šalia mūsų, mane visą laiką jaudino kalbos, kad prokuratūra yra susiskaldžiusi, o prokurorai – kišeniniai. Džiaugiuosi, kad dabar galėsiu tiesiogiai prisidėti prie šios sistemos tobulinimo.

– O abejonių, kad Seime galite būti nepaskirtas ir pramestas, kaip ir anksčiau teikti kandidatai, nekilo?

– Ne, tiesiog to nesureikšminau. Visų pirma, ta atsakomybė ir pasitikėjimas mane labai įkvėpė. Galų gale, tai yra Seimo darbas, kiekvienas turime dirbti savo darbą. Iš tiesų, sulaukiau daug ir panašių klausimų, bet, manau, reikėtų juos atskirti – aš turiu dirbti savo darbą.

Juk dar 2007 m. buvau laimėjęs atranką į Apygardos teismo teisėjus, bet tuo pačiu – ir į apylinkės teismo pirmininko pareigas, todėl nutariau likti Ukmergėje. Todėl šis karjeros šuolis, tas įvertinimas ir įkvėpė.

– Tai esate karjeristas?

– Ne, tikrai ne, nenorėčiau būti sausas karjeristas. Nenorėčiau būti linksniuojamas tik dėl to, kad man yra svarbios pareigos, tikrai patikėkite, euforijos yra mažai. Mažai to garsaus pavadinimo, mintyse ir vizijose – tiktai darbas, atsakomybė. O apie karjerą visiškai negalvoju, nes tai būtų ir tuštybė.

– Kadangi savo darbe Jums tekdavo tiesiogiai susidurti su Ukmergės prokurorais, esate užsiminęs, kad Jūsų kartais netenkindavo ne tik prokurorų surašyti procesiniai dokumentai ar ne tik netinkamai proceso metu ištartas žodis. Ar jiems yra dėl ko bijoti?

– Nemanau, kad turėtų bijoti, neturiu mintyse tik Ukmergės prokurorus. Ir štai vakar Advokatų tarybos pirmininkas iškėlė mintį dėl prokurorų etikos – tie dalykai svarbūs ir žmonėms, ir patiems prokurorams. Manau, turi būti kreipiamas dėmesys net ir į smulkesnius dalykus, nekalbu apie griežtesnes ir grubesnes klaidas – net ir dėl smulkmenų turėtume jausti atsakomybę, reikia įvertinti ir kalbėjimo manieras, išsakytą toną. Kartais tai būna labai svarbu.

– Kokių galime tikėtis permainų prokuratūros sistemoje – kokią viziją matote?

– Kiekvienas prokuroras turėtų tikėtis, kad teigiamos permainos įvyks, bet jų negalima daryti skubotai – sprendimai turi būti gerai apgalvoti. Jeigu prokuroras žinos, kad jis tikrai gali padaryti karjerą, jeigu dirbs sąžiningai, manau, jau čia bus didelis dalykas.

Esu įsitikinęs, kad atrankos kriterijai turėtų būti ne tušti vieno pokalbio ar kitais aspektais, tai visų pirma turėtų būto pačio prokuroro investicija į save, žinių gilinimą, kalbų mokėjimą, darbo kokybę. Visi tie dalykai turėtų atsispindėti jo karjeroje.

– Jūsų pirmtakai anksčiau buvo sakę, kad kiekvienas prokuroras yra savo bylos šeimininkas ir į bylų tyrimą, kontrolę žadėjo nesikišti, taip jiems suteikdami nepriklausomumo jausmą. Kaip Jūs elgsitės?

– Taip, procesine prasme yra įstatymo sureguliuota, kad prokuroras – lyg ir šeimininkas, bet jo veiklą kontroliuoja aukštesnysis prokuroras. Todėl vienareikšmiai negalima pasakyti, kad bylą kontroliuojantis prokuroras yra šeimininkas visais atvejais. Visi turėtų žinoti, ir prokuroras taip pat, kiek tai susiję su byla, kiek susiję su jo funkcijomis, – jis turi tą darbą atlikti, o jeigu yra kažkokios procesinės klaidos, jas turėtų pastebėti ir taisyti aukštesnysis prokuroras.

– Kartais prokurorai užsimena, kad dalis ikiteisminių tyrimų ilgai užsitęsia, nes proceso šalys ilgai ir nuobodžiai gali skųsti įvairius prokuroro sprendimus iš pradžių aukštesniajam prokurorui, paskui – ikiteisminio tyrimo teisėjui, o galop – ir Apygardos teismui. Ar pritariate tokiai tvarkai?

– Taip, buvau susitikęs su prokurorų bendruomene ir taip pat girdėjau tokių priekaištų. Išties, galbūt reikėtų kažką keisti ir galbūt atsisakyti kažkokios grandies – gal iš karto būtų galima skųsti teisėjui. Bet nenoriu dar skubėti – manau, reikėtų padiskutuoti, pasižiūrėti, ar tikrai šioje situacijoje įneštume daugiau ekonomiškumo principo.

– Kalbėdamas apie prokuratūros darbo tobulinimą prezidentei užsiminėte apie ikiteisminių tyrimų spartinimą. Kaip įsivaizduojate tai padaryti?

– Taip, šie klausimai visada išlieka aktualūs tiek teisėjams, tiek prokurorams, prižiūrintiems savo kontroliuojamas bylas. Manau, aukštesnieji prokurorai turėtų labiau kontroliuoti tyrimus, bet dar apie tai mes kalbėsime ir ieškosime būdų, kaip juos būtų galima padaryti spartesnius. Bet, kita vertus, tas greitumas negalėtų nulemti tai, kad dėl to bus prarasta kokybė. Vadinamasis greitas teisingumas, aišku, yra gerai, bet tuo pačiu jis turi būti proporcingas – kad nenukentėtų kokybė. Todėl kiekviena situacija yra individuali – negalima pasakyti, kad bet kuriuo atveju greitai yra gerai.

– Didžiųjų teismų teisėjai skųsdavosi dideliais darbo krūviais, o prokurorai Jums tokių priekaištų dar nepažėrė?

– Taip, sutinku, darbo krūviai yra nevienodi, bet dar bijau pasakyti, nes nesu su jais išsamiai susipažinęs. Tai – labai svarbi tema, todėl tikiuosi, kad prokurorai pasidalins gera praktika ir nuomonėmis, tikiuosi, šią problemą bus galima spręsti. Juk tai yra labai aktualu ir teismuose – neseniai buvo priimta nauja darbo krūvių skaičiavimo metodika, tai yra labai aktuali ir ilgai nesibaigianti tema, bet, manau, tikrai galima rasti kažkokių sprendimų.

– Dar nedidelių miestelių prokurorai skundžiasi, kad dažnai turi važinėti į kituose miestuose esančius teismus ir palaikyti valstybinį kaltinimą bylose, taip netaupomas nei laikas, nei išlaidos. Pritariate tokiai taikomai praktikai?

– Išties, panašių klausimų gavau ir susitikimų su prokurorais metu, bet, manau, turėtų būti diskutuojama, ką šioje padarytoje reformoje būtų galima patobulinti, kad pasiektume kuo efektyvesnių rezultatų. Kai kuriais atvejais, matyt, yra pagrįstos abejonės, kad, galbūt, tikrai ne viskas yra gerai. Manau, padiskutavę ir realiai susipažinę su situacija, priimsime sprendimą, bet tokį, kad visi principai – operatyvumas, ekonomiškumas – nenukentėtų. Ir tuo pačiu – teisingumas.

Prokurorų bendruomenė taip pat kėlė klausimą, kad galbūt reikalingi struktūros pakeitimai dėl kvalifikacijos pasikeitimų ir pan., kad prokurorai galėtų specializuotis tam tikrose bylų kategorijose. Manau, apie tai reikėtų nevengti diskutuoti ir ieškoti geriausių sprendimų.

– Suprantu, kad reformų prokuratūroje bus?

– Manau, taip. Bus pakeitimų, bet viską gerai apsvarstysime. Nenorėčiau būti šalininkas vien reformos dėl reformos, mes turime žiūrėti, kas slypi už tos reformos, kokius tikslus turime pasiekti. Sistema negali gyvuoti vien dėl sistemos, turime nepamiršti, kad turi būti ginamos ir žmogaus teisės, taip pat – ir to pačio prokuroro. Tas balansas, proporcijos turi išlikti, o kad reformą padaryti vien dėl reformos...

Kai kurios reformos yra neišvengiamos, panašiai buvo einama ir policijoje, ir dalyje teismų tai jau atlikta – reformomis siekiama gerų rezultatų, nemanau, kad jomis turėta blogų ketinimų. Galbūt ir reikalinga apsvarstyti sprendimus, padaryti korekcijų, galbūt kai kur turėtų būti patobulinta, kas negerai buvo padaryta. Bet buvusių vadovų darbų tikrai nenorėčiau vertinti, pasmerkti ar pagirti.

Šiandien reikėtų galvoti ir apie naujas proceso formas. Atkuriamasis teisingumas yra labai senokai taikomas tokiose šalyse kaip Kanada, Australija, Anglija, Airija. Kalbu apie taikinamąsias formas smurto šeimose, nepilnamečių bylose – tose bylose, kuriose siekiame atkurti taiką, atlyginti žalą, sutaikyti nusikaltėlį su nukentėjusiuoju.

Keičiasi visuomenė, keičiasi ir baudžiamoji politika, negalime vien tik nuteisti, nubausti. Turime aukštą įkalintų asmenų skaičių – apie 10 tūkst., o žiūrint į skaičius, 100 tūkst. žmonių tenka 300 įkalintųjų asmenų. Tai yra pakankamai daug. O ir nuo nusikaltimo nukentėjęs žmogus negali daugiau nukentėti procese, nei jau yra nukentėjęs.

– Iš Jūsų žodžių suprantu, kad teismai nusikaltėliams neturėtų taikyti griežčiausių bausmių ir nusikaltusių asmenų nesodinti į įkalinimo įstaigas?

– Baudžiamajame kodekse mes turime labai daug instrumentų, yra pakankamai daug kitų bausmių rūšių. Visų pirma, turi būti pasiekti bausmių tikslai – juk galime skirti ir laisvės apribojimą, ir areštą, viešuosius darbus ar baudą. Nebūtinai tik laisvės atėmimą. Žinoma, sunkiems ir labai sunkiems nusikaltimams negali būti jokių išlygų.

– Ar ketinate kištis į bylas ar bent jomis domėtis? Juk yra daug ir dar bus daug rezonansinių bylų – ar planuojate pasidomėti, kodėl jos vis dar tiriamos, kodėl kai kurie asmenys yra pasislėpę užsienyje ir iki šiol taip ir nepasiekiami mūsų teisėsaugai?

– Tas kišimasis į bylas turėtų būti įstatymų rėmuose, kaip minėjau, yra aukštesnieji prokurorai, kurie labiau turėtų tai kontroliuoti. Žinoma, generalinis prokuroras galbūt turėtų žinoti visą situaciją, bet kišimosi negali būti – viskas turi būti daroma teisėtai ir įstatymų rėmuose. Kitokių dalykų nesuprasčiau.

– Bet, akivaizdu, politikų spaudimo sulauksite, jie reikalaus ir pasiaiškinti dėl kai kurių bylų, deja, vis dar pasitaiko ir telefoninių skambučių. Kaip atsispirsite?

– Manau, sugebėsiu atsispirti. Kad ketinimų gali būti, galbūt, bet šioje vietoje reikėtų mokėti atsispirti, tikiuosi, man tai pavyks.

– O ar pavyks atsispirti prezidentei, jeigu ši Jus pasikviestų apie kokią nors bylą pasikalbėti?

– Manau, neturėtų būti jokių išimčių nei politikams, nei prezidentei. Manau, sugebėsiu atsilaikyti.

– Kaip vieną iš prioritetų tobulinant prokuratūros sistemą minėjote ir viešojo intereso gynimą...

– Civiliniame kodekse yra daugybė straipsnių, kai prokuroras imperatyviai turi ginti viešąjį interesą, bet visai kitas atvejis, kai yra pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės interesai. Visgi, manau, šitoje srityje turėtų būti padaroma labai didelė žala valstybei, todėl Konstitucinis Teismas patikslino šią sąvoką – ne asmens, visuomenės, valstybės, o kai yra pažeidžiamos konstitucinės vertybės. Manau, turėtų vykti komunikavimas su valstybės, savivaldybės institucijomis, kurios visų pirma atsakingos už vienos ar kitos srities reikalus. Tai – ir energetika, ir žemėtvarka, ir viešieji sandoriai, ir, galbūt, turto paveldas. Ši sritis yra labai jautri, visuomenė pagrįstai domisi tais dalykais.

– Prezidentė kalbėjo, kad prokuratūra yra uždara, prisidengdama nepriklausomumu vengia didesnės atsakomybės, efektyvesnio ir labiau žmogų ginančio darbo. Kaip ketinate visuomenei atverti prokurorus?

– Manau, turėtų vykti komunikavimas, nieko blogo nematau, jeigu prokuroras atsakingai paaiškins situaciją ar atsakys į iškylančius klausimus apie savo kontroliuojamus tyrimus. Tuomet tikrai bus mažiau kažkokių gandų – juk dėl tylos kartais istorijos perauga į konfliktines situacijas. Žinoma, visų pirma reikėtų paprastai pakalbėti, tikiuosi, prokurorai to nevengs. Komunikavimas mūsų darbe yra labai svarbus.

– Pastaraisiais metais prokuratūrą paliko daug didelę patirtį turinčių profesionalų. Kaip bandysite atnaujinti korpusą?

– Jeigu žmogus, investavęs į save, jaus, kad gali daryti karjerą, jau vien tuo sistema jam turėtų atrodyti patraukli. Nežinau konkrečių priežasčių, dėl ko išėjo daug prokurorų – taip neturėtų būti. Sistema turi būti patraukli, tikrai žinau, kad prokurorai yra ir kompetetingi, ir atsakingi, jie dirba tikrai sudėtingus darbus. Galbūt tie darbai ne visada yra matomi, ne visada apie juos žino ir visuomenė. Atsinaujinimas turėtų vykti natūraliai.

– Jums teks svarstyti daugelio skyrių vadovų karjeros klausimus – nuo Jūsų priimtų sprendimų priklausys net keliasdešimties aukštas pareigas užimančių prokurorų ateitis. Ar jau apmąstėte, kaip pasielgsite?

– Rotacija tikrai yra teigiamas dalykas, bet į šį klausimą šiandien dar negalėčiau atsakyti – juk kalbame apie konkrečius asmenis. Manau, visų pirma turi būti įvertinti konkretūs jų nuveikti darbai.

– O ką pasakysite apie savo pavaduotojus – kada juos pasiūlysite skirti prezidentei?

– Manyčiau, kad artimiausiu metu, bet terminais bijau dar kalbėti, nes visų pirma reikėtų su jais pabendrauti. Ką tik pradėjus darbą tikrai būtų sudėtinga įvardyti pavardėmis.

– O tas artimiausiu metu – po mėnesio jau žinosime?

– Tikėčiau, kad tai neužtruks.

– Bet ar turite nusižiūrėjęs žmones, ar dar tik bandysite bendrauti ir tik tada susidaryti įspūdį?

– Taip, bandysiu bendrauti. Betarpiškai.

– Tai pasakyti, kad jau turiu savo komandą, dar negalite?

– Taip, dar negaliu.

– Kaskart prieš įvairius rinkimus Lietuvą sudrebina politikų korupcijos skandalai – ne kartą girdėjome priekaištų, kad prokurorai ir specialiosios tarnybos vykdo užsakymus. Galbūt per Jūsų vadovavimo kadenciją tokie dalykai pagaliau išnyks?

– Man su tuo neteko susidurti, bet manau, kad tokių dalykų neturėtų būti valstybėje. Tikėkime, kad tai tebūna tik sutapimas, bet pasikartosiu – valstybėje neturėtų būti neteisėtų susitarimų ir panašiai.

– Nors šiandien dar tik pirmoji Jūsų darbo diena, bet vis tiek prieš priimdamas sprendimą užimti generalinio prokuroro kėdę pagalvojote, kiek laiko Jums gali pavykti išsilaikyti šiame poste?

– Tikiuosi, jeigu sveikata leis, išdirbsiu tiek, kiek esu paskirtas. Aišku, dar labai anksti spėlioti, sunku suplanuoti ir kadencijų skaičių, tiesiog dirbsiu šį darbą. Dabar svarbiausia yra pasirinkti komandą, komunikuoti ir diskutuoti su kolektyvu.

Manau, dirbsiu atsakingai. Stengsiuosi.

– O jau nutarėte, kur gyvensite – Vilniuje ar kasdien važinėsite į Ukmergę?

– Sunku atsakyti, kol kas važinėju, situacija padiktuos, kaip racionaliau pasielgti.

Turiu dvi dukras, žmona yra profesionali siuvėja, tautodailininkė, dizainerė, ji palaikė mano sprendimą užimti šias pareigas. Manau, būtų negeras požymis, jeigu ji įsivaizduotų, kad yra kažkieno žmona – mūsų gyvenimas nepasikeis vien dėl to, kad tapau generaliniu prokuroru.

– Jūsų dabar jau buvę kolegos iš Ukmergės rajono apylinkės teismo pareiškė milijoninį ieškinį valstybei dėl apnuodijimo gyvsidabriu darbo vietoje. Jūs atsisakėte bylinėtis su valstybe. Kodėl?

– Žinoma, kiekvienas žmogus turi konstitucinę teisę apsispręsti, ar ginti savo teises, ar kreiptis į teismą su ieškiniu. Aš tiesiog manau, kad dirbu valstybei, dirbu daugiau nei 20 metų, ir nors asmeniškai gerbiu kitų žmonių teisę ginti savo teises, bet sunkiai įsivaizduoju dirbti valstybei ir tuo pačiu su ja kovoti. Toks mano toks požiūris.