Vis daugiau teisėjų paskelbę sprendimus neskuba palikti teismo salės – proceso dalyviai ir visi teismo salėje esantys žmonės paprašomi atsisėsti ir išklausyti žodžiu sprendimo motyvus. Apie vis dar diskutuotiną teismo sprendimų motyvų išaiškinimą TEISMAI.LT kalbėjo su Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininku V. Kursevičiumi. Jo nuomone, tai ne tik teismo proceso, bet ir kultūros, pagarbos visiems dalis.
– Po kiekvieno teismo posėdžio stengiatės paprasta kalba žmonėms paaiškinti savo sprendimus. Kodėl tai taip svarbu, juk viskas būna surašyta juodu ant balto teismo nutartyje ar kitame dokumente, kurį visi norintys gali perskaityti?
– Jau seniai visuomenėje ir tarp teisėjų vyksta rimta diskusija – privalo teisėjas paaiškinti savo priimto sprendimo motyvus ir priežastis, lėmusias jo apsisprendimą, ar ne. Laikausi tos nuomonės ir pozicijos, kad teisėjas turi būti aktyvus ir tokiu būdu eiti arčiau visuomenės. Tačiau geriausia sprendimą paaiškinti ne kur nors teismo koridoriuje ar kabinete, o teismo salėje. Teisingumas negali būti vykdomas gatvėje ar patvoryje. Viskas – nuo teismo patalpų, teisėjo elgesio iki personalo kompetencijos ir dėmesingumo – turi dvelkti pagarba teisei, įstatymui, žmogui ir Valstybei.
Taip, teismo priimto sprendimo motyvai pateikiami sprendimo aprašomojoje ir motyvuojamojoje dalyse, taigi tarsi tuo teismo darbas konkrečioje byloje gali būti ir baigtas. Imkite ir skaitykite, ir tatai skaitydami permanykite visą gražiai sudėliotą teisinę ekvilibristiką. Tačiau dažnai žmogus, skaitydamas sprendimą, kuriame daug teisinės kalbos, nesuprantamų ir teisinių terminų, negali visko suvokti, juo labiau kai motyvai skaitomi greitakalbe, be intonacijos ir pan.
Bet... įsivaizduokite ir kitą situaciją: teisėjas, paskelbęs rezoliucinę sprendimo dalį, maloniai visus pakviečia prisėsti ir paprasta, žmogiška kalba paaiškina, kodėl jis vienos šalies argumentus priima, o kitos vertina kiek atsargiau arba iš viso atmeta. Paaiškina, kokie buvo teismo svarstymai ir apmąstymai, kai reikėjo rinktis, kurios šalies reikalavimą tenkinti arba pripažinti aplinkybes įrodytomis. Tokiu atveju teisėjas iš dalies tampa lyg ir teisės, įstatymo normų ir faktinių aplinkybių aiškintoju žmogui paprasta kalba ir priimtinesne forma.
– Tokia jau teisėjo darbo dalia, kad paskelbus jo sprendimą salėje kyla nepatenkintųjų šurmulys. Tačiau po trumpo teisėjo monologo tas triukšmas lyg ir aprimsta. Negi žmonės susitaiko su sprendimu?
– Emocijos būdingos ne tik salėje sėdintiems žmonėms. Jos paliečia ir teisėją. Juk neretam teisėjui dreba balsas, kai reikia skaityti nuosprendį ar sprendimą, susijusį su kažkuo ypač svarbiu visiems, jau nekalbant apie konkrečius žmones, kurie tiesiogiai susiję su procesiniu dokumentu: štai bausmė – įkalinimas iki gyvos galvos. Tik bejausmis tai gali priimti ramiai, be emocijų, tik nesigilinantis ir nemąstantis žmogus gali nereaguoti į tokį sprendimą.
– Toks teisėjo bendravimas su žmonėmis labai aktualus, kai byla susijusi su viešuoju interesu, visuomenėje sukėlusi didelį atgarsį. Paaiškinti bylos motyvus svarbu ne tik proceso dalyviams, bet ir žiniasklaidos atstovams, visuomenininkams. Ar tokiu atveju nebaisu perimti besiteisinančio dėl savo sprendimo teisėjo vaidmenį?
– Viešojo intereso apsaugą ir gynimą žmogus ne visuomet aiškiai supranta. Paprastam žmogui gali atrodyti, kad jo asmeniniai interesai yra mažiau svarbūs už viešuosius. Žmogui būdinga daugiau rūpintis savimi, o ne kitais. Tai normalu. Todėl teisėjo pareiga priėmus su viešuoju interesu susijusį sprendimą labai nuosekliai ir įtikinamai paaiškinti, kodėl šiuo atveju buvo labiau paisoma visų, bet ne vieno asmens interesų. Viską išaiškinus neretai galima išgirsti išvadą: „Na, ką gi, pats esu kažkiek kaltas...“ Gal ne iš karto tai įsisąmoninama, bet laikas viską sudėlioja į savo vietas.
Taip, toks bendravimas su proceso dalyviais yra betarpiškesnis, mažiau formalus, tačiau jokiu būdu teisėjo kalba negali virsti pasiaiškinimu, pasiteisinimu ar panašiai. Teisėjas turi išlikti orus, neabejojantis ir užtikrintas dėl priimto sprendimo. Tikėjimas tuo, kas buvo nuspręsta, labai svarbus šalims, nes leidžia labiau pasitikėti teismo ir teisėjo kompetencija.
– Sprendimo motyvus aiškindamas teisėjas savais žodžiais gali pasakyti ir ne visai tai, kas išdėstyta bylos dokumentuose, o tai jau gali būti susiję ir su teisėjo nešališkumo principu. Ar Jūs iš anksto, dar prieš nuosprendžio paskelbimą, apgalvojate savo kalbą, kad vėliau ji nebūtų interpretuojama?
– Sutinku, kad tai labai svarbus momentas. Gal dėl šios priežasties teisėjai nelabai linkę aiškinti savo priimtų procesinių sprendimų. Bet teisėjas, rašęs sprendimo motyvus, nagrinėjęs bylos dokumentus ir išklausęs procese dalyvavusių asmenų paaiškinimus, gerai žino visą bylos medžiagą, todėl suklysti labai sunku.
Aš asmeniškai visada apgalvoju ir pasirašau esmines tezes, kurios man kalbant primena kryptį. Kalba ne iš rašto daug vaizdingesnė, be to, tekstas labai pririša ir kausto mintis, todėl toks kalbėjimas yra negyvas, neįdomus. Nereikia labai išsiplėsti, kalbėti apie tai, kas nebuvo nagrinėta ir tirta byloje.
– Ką Jums, teisėjui, duoda toks betarpiškas bendravimas su visuomene? Ar visada po to jaučiate palengvėjimą?
– Ko gero, visada. Tuomet atrodo, kad, tikėdamas tuo, ką darau, savo pareigą atlikau sąžiningai ir teisingai, sprendimą pagrindžiau argumentais ir motyvais, kurie visiems suprantami. Ir juos paaiškinau tiek, kiek to reikėjo konkrečioje situacijoje.
Komentarai
Justas Jaskonis, Lietuvos ryšių su visuomene specialistų sąjungos pirmininkės pavaduotojas:
„Išversti“ teismų sprendimus į visuotinai suprantamą kalbą, kad suprastų teismų veikla suinteresuotos šalys, yra kone būtina.
Žurnalistai dažniausiai yra geriausi tarpininkai bendraujant su organizacijos tikslinėmis auditorijomis. Norint suvokti, kam to reikia, visų pirma reikia supratimo, kuris dažniausiai ateina iš kompetencijos ryšių su visuomene srityje. Tad siūlymai ir kitų Europos šalių geroji praktika, kai yra apmokomi „teisėjai spaudai“ arba teismuose paskiriami asmenys šiai veiklai, yra sveikinti ryšių su visuomene specialistų bendruomenės gretose.
Ir dar vienas kone svarbiausias faktorius yra ryšių su visuomene specialisto ir vadovo tarpusavio bendradarbiavimas bei supratimas: kad ir kaip būtų gaila, kol nėra supratimo ir vadovybės palaikymo ryšių su visuomene veiklos srityje, geriausių rezultatų neverta tikėtis.
Iwaras Arnstadas, Norvegijos teismų administracijos Komunikacijos departamento vyresnysis patarėjas:
Šiuo metu Norvegijoje suburta 11 „teisėjų spaudai“ grupė. Juos parenka Teisėjų asociacija, o NTA organizuoja tokių teisėjų mokymus ir pataria jiems tam tikrose situacijose. Šie teisėjai kalba ne visos teismų sistemos, bet savo vardu, tačiau puikiai suvokia, kad jų komentaras gali turėti įtakos visos teismų sistemos įvaizdžiui. Jie komentuoja ne tik sprendimus, bet ir teikia bendrą informaciją apie teismų sistemos veiklą. Vieno iš teisėjų tinklaraštis jau susilaukė didelio visuomenės susidomėjimo.
„Teisėjų spaudai“ institutas turi keletą privalumų. Pirma, teisėjai gali paprastai paaiškinti susidariusią situaciją arba išdėstyti bendrus procesinius dalykus, dėl ko teismas veikė vienaip ar kitaip. Antra, tai didesnio atvirumo visuomenei ženklas – teismai visada teikia komentarus, nes neturi, ką slėpti. Trečia, tokie teisėjai įgyja daugiau laisvės kalbėdami nei tie, kurie priėmė konkretų sprendimą. Tačiau jų komentarai negali sukelti jokių abejonių dėl galimo poveikio bylai. Paprastai „teisėjai spaudai“ paaiškina, kaip vyks procesas, kiek ir kodėl jis gali trukti, ką nusprendė teismas ir kodėl.
Norvegijoje teisėjai, tapę „teisėjais spaudai“, šią pareigą atlieka savanoriškai ir neatlygintinai, jų darbo krūvis taip pat nemažinamas, todėl tokį darbą dirbti gali tik entuziastai, suvokiantys šio instituto reikšmę didinant teismų veiklos atvirumą ir skaidrumą.
Pavyzdžiui, Anderso Breiviko teroro byloje Oslo apygardos teisme „teisėjai spaudai“ nuolat teikė komentarus vietinei ir kitų šalių žiniasklaidai, ne kartą dalyvavo TV laidose. Tačiau įprastais atvejais su televizija bendrauti daug netenka – komentarai žiniasklaidai teikiami el. paštu arba telefonu.