Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, jog priverstinis turto realizavimo procesas būtų organizuojamas taip, kad kreditorius gautų savo reikalavimų patenkinimą, kartu užtikrinant skolininko interesus tuo aspektu, jog turtas nebūtų parduotas už per mažą kainą.

Vykdymo procese privalo būti aktyvus ir pats skolininkas, domėtis vykdymo eiga ir sąžiningai naudotis įstatymo suteiktomis teisėmis bei pareigomis, bendradarbiauti su antstoliu ir aktyviai padėti jam greitai ir tinkamai įvykdyti sprendimą. Viena iš skolininko teisių yra iki varžytinių paskelbimo pasiūlyti savo surastą pirkėją – natūralu, kad turtas tokiu būdu gali būti parduotas už didesnę kainą, nei jį parduodant iš varžytinių. Pradinė turto kaina pirmosiose varžytinėse nustatoma 80 proc., o šioms neįvykus antrosiose – 60 proc. įvertinto turto kainos.

Antstoliui turtą pardavus iš varžytinių surašomas turto pardavimo iš varžytinių aktas – pagrindas kuriuo nuosavybės teisė į turtą pereina didžiausią kainą varžytinėse pasiūliusiam dalyviui. Ginčo teisenos tvarka pareiškus ieškinį teisme, toks aktas gali būti pripažintas negaliojančiu, jei pažeidė esmines suinteresuotų asmenų teises.

Areštuoto turto įkainojimas yra ypač svarbi (esminė) parduodamo iš varžytynių turto proceso stadija. Proporcingumo ir interesų derinimo principų laikymąsi turto vertės nustatymo stadijoje užtikrina ir galimybė skolininkui išsakyti savo nuomonę dėl įkainojamo turto vertės bei antstolio pareiga į ją atsižvelgti.

Be to, skolininkui suteikta teisė prieštarauti antstolio atliktam įkainojimui, todėl skolininkas turėtų pasinaudoti tokia teise, kad galėtų motyvuotai pagrįsti savo nuomonę, jog turtas įvertintas per pigiai. Jeigu skolininkas ar išieškotojas prieštarauja antstolio atliktam įkainojimui arba jei antstoliui kyla abejonių dėl turto vertės, antstolis turto vertei nustatyti skiria ekspertizę.

Advokatas Karolis Rugys
Vis dėlto teisingas, įstatymo reikalavimus atitinkantis skolininko turto įkainojimas – visų pirma antstolio pareiga, kurią vykdyti jis privalo nepaisant to, kaip vykdymo proceso šalys naudojasi savo procesinėmis teisėmis. Įstatymas antstoliui nustato pareigą ir suteikia realias galimybes taip įkainoti areštuotą turtą, kad įkainojimas atitiktų galimas realias rinkos kainas ir optimaliai atitiktų tiek išieškotojo, tiek skolininko interesus.

Skolininkas, gindamas savo interesus dėl parduoto turto, teisme gali ginčyti turto pardavimo iš varžytinių aktą. Pagrindas pripažinti varžytynių aktą negaliojančiu yra tada, kai turto pardavimo iš varžytynių kaina yra esmingai mažesnė už kainą, kuri turėjo būti nustatyta pagal įstatymą, gauta už turtą suma neproporcinga to turto rinkos vertei ir tokiu būdu yra neproporcingai apribotos skolininko nuosavybės teisės.

Koks konkrečiai kainų skirtumo dydis laikomas pagrindu pripažinti varžytynių aktą negaliojančiu vienareikšmiškai reglamentuota nėra, tai yra vertinamasis kriterijus. Tai, ar kaina yra „esmingai mažesnė“, taip pat ir kitas svarbias aplinkybes, kuriomis grindžiamas ieškinys dėl teisių pažeidimo, turi įrodyti pats skolininkas.

Aukščiau pateiktoje informacijoje yra pateikti advokato Karolio Rugio komentarai, pagrįsti teisės aktų ir teismų praktikos analize. Šis straipsnis negali būti laikomas asmenine ar oficialia teisine konsultacija, išvada. Dėl teisinės konsultacijos konkrečiu atveju rekomenduojame kreiptis į straipsnio autorių.

Lietuvos teisininkų komentarus įvairiomis temomis publikuojantis pagrindinis naujienų portalas DELFI savo skaitytojams siūlo užduoti klausimus Jums aktualiais ir svarbiais klausimais – tikimės, kad profesionalių teisės ekspertų požiūris padės ne tik pasirinkti tinkamą problemos sprendimo variantą, bet ir suteiks žinių, kaip ateityje išvengti nemalonių rūpesčių.

Savo klausimus „Klausk teisininko“ prašome siųsti elektroniniu paštu: teise@delfi.lt. Į aktualiausius klausimus bus atsakyta DELFI.