Nors visuomenė informuojama apie dažniausiai pasitaikančius sukčiavimo atvejus, aukų skaičius nemažėja nusikaltėliams vis keičiant savo nusikaltimų schemas, bandant jas padaryti neatpažįstamas lyginant su prieš tai buvusiomis. Nustebtumėte, kiek skirtingų situacijų atkeliauja iki teismų.

Su keliomis iš jų norėtume supažindinti ir TEISMAI.LT skaitytojus – Kauno apylinkės teismo teisėja pateikia kelias istorijas iš teismų kasdienybės, kaip iš sąžiningų piliečių nusikalstamu būdu buvo pasisavinti jų branginami daiktai ar tūkstančiai (o kartais ir keliasdešimt tūkstančių) litų.

Pinigai be vertės?

Atėjus lito keitimo į eurus metui gana įdomus toks baudžiamosios bylos pavyzdys. Šioje situacijoje ant sukčiaus „kabliuko“ pakliuvo sėkmingi verslininkai, kurie nenutuokė, jog yra sukčių aukos. Ko gero, ir šiandien ne vienas net nesuvoktų patekęs į apsukraus sukčiaus pinkles, atsidūręs analogiškoje situacijoje, nes nusikaltimo schema buvo gana gerai parengta.

Vaikinas, viešėdamas pas savo verslo draugus Rusijoje, už gana menką sumą įsigijo iš jų visą lagaminą Argentinos pesų ir Brazilijos kruzeirų. Grįžęs į Lietuvą nusipirko keletą dienraščių, kuriuose buvo skelbiamas šių valiutų kursas. Tada internete ir per skelbimus laikraščiuose ėmė ieškoti asmenų, parduodančių prabangius automobilius.

Susitikęs su pardavėjais „pirkėjas“ dėl prašomos sumos ilgai nesiderėjo, tik pareiškė, jog jis neturi litų ar dolerių, nes yra grįžęs iš kelionės ir gali atsiskaityti pagal kursą tik Argentinos ar Brazilijos valiuta. Parodė laikraštį, kuriame aiškiai nurodytas valiutos kursas. Kadangi sandoriai vykdavo savaitgalį, kai bankai nedirba, jis kartu su pardavėjais, netgi pats pasiūlydamas, nuvykdavo į artimiausias valiutos keityklas (tai vyko tuo metu, kai valiutos keityklos veikė kiekviename automobilių turguje) ir užduodavo vienintelį klausimą: „Prašau patikrinti ir pasakyti klientui, ar pinigai tikri?“

Valiutos keityklų darbuotojai, patikrinę būtinus specialiuosius pinigų požymius, patvirtindavo, kad pinigai tikri, deja, jie negalintys pakeisti, nes neturi tam įgaliojimų – šių valiutų keitimu užsiima tik bankai.

Taigi pardavėjas pagal kursą laikraštyje pasiskaičiuodavo prabangaus automobilio kainą ir automobilį parduodavo. Apsukrus pirkėjas šiam automobiliui greitai rasdavo kitą savininką ir dairydavosi naujos aukos.

Kai pardavėjai norėdavo banke pasikeisti už automobilį gautus pinigus, pasirodydavo, kad šie „tikri“ pinigai jau seniai išimti iš apyvartos, yra nebegaliojantys. Tinkantys nebent kolekcionierių kolekcijoms papildyti.

Kaimynų giminaitė

Išradingumu buvo pagarsėjusi ir jauna simpatiška moteris, kuri prisistatydama į bėdą patekusia kaimynų giminaite apgavo gana nemažai garbingo amžiaus žmonių. Teismo salėje į ją sutrikę žiūrėjo net šešiasdešimt keturi nukentėjusieji.

Dienos metu, kai dauguma vidutinio amžiaus žmonių yra išvykę į darbą, o vaikai mokyklose, į ramiai savo dieneles leidžiančių pensininkų duris pasibelsdavo aukšta daili šviesiaplaukė. Ji pasiguosdavo, kad atvyko į Kauno klinikas, tačiau paliko automobilį neleistinoje vietoje, todėl grįžusi rado užblokuotą automobilio ratą ir nuorodą, kur susimokėti baudą. Deja, pinigų baudai susimokėti neturi. Todėl atvyko pasiskolinti pinigų iš artimų giminaičių, bet, deja, jų nerado namie, o laukti nėra kada.

Kad istorija būtų pakankamai patikima, įvardydavo kaimynų buto numerį, vardą, pavardę. O kad pinigų „paskolinę“ žmonės nesijaustų nuskriausti, kaip užstatą palikdavo čia pat nuo kaklo nusiimtą „auksinę“ grandinėlę ar žiedelį, sakydama, kad kai kaimynui ją perduos, šie jiems pinigus grąžins.

Kaip nepatikėti ir nepadėti į bėdą patekusiam žmogui? Kas šimtą, kas penkiasdešimt litų į delną įbrukdavo.

Tik kai vakare aplankydavo iš darbo grįžusius kaimynus, šie pareikšdavo, kad tokios giminaitės neturi, o įkeitimui palikti papuošalai – tik trijų litų vertės bižuterija...

Teismo posėdžio metu vikrioji „giminaitė“ prisipažino, kad informaciją apie nukentėjusiųjų kaimynus sužinodavo iš pašto dėžutėse esančių mokėjimo pranešimų.

Pavyzdingas darbuotojas

Išradingumu pasižymėjo ir didžiuosiuose prekybos centruose ilgą laiką dirbęs ir, beje, teisės mokslus studijavęs vaikinas.

Visada paslaugus, mandagus, prekybos salėje besirūpinantis tvarka ir puikiai atliekantis savo pareigas darbuotojas per savo darbo laiką gebėjo apsirūpinti ir aprūpinti savo artimuosius kokybiškomis statybinėmis medžiagomis, prabangiais šviestuvais, gerai žinomų firmų padangomis, prestižiniais stalo įrankiais.

Tik pastabaus darbuotojo dėka buvo nustatyta, kad nuo lentynos paimta ganėtinai brangi prekė pro kasas „nepraėjo“ – neužfiksuotas tokios prekės pirkimas. Peržiūrėjus vaizdo medžiagą ir sutikrinus laiką, nustatyta, kad ši prekė buvo pažymėta kitu – daug mažesnės vertės prekės brūkšniniu kodu.

Galiausiai paaiškėjo, jog šis malonus ir paslaugus jaunuolis nuolatos keitė prekių brūkšninius kodus ir brangias prekes pirko už pačias žemiausias kainas.

Darbas nuotoliniu būdu

Jau ne kartą spaudoje buvo rašoma apie vadinamuosius „telefoninius sukčius“, kurie skambindavo atsitiktiniais telefonų numeriais, prisistatydavo policijos pareigūnais ar nukentėjusiaisiais nuo atsiliepusio į telefono skambutį asmens giminaičio veiksmų – eismo įvykio, telefono vagystės ar panašiai, ir reikalaudavo skubiai „atlyginti žalą“. Taip iš išsigandusių, sutrikusių asmenų būdavo išviliojamos gana nemažos santaupų sumos, kurios, pervedus į nurodytas sąskaitas, tiesiog „išgaruodavo“ nežinia kur.

Paskutiniuoju metu „telefoniniai sukčiai“ ėmė tobulėti ir nuotoliniu būdu valdyti laisvėje gyvenančius asmenis, įtraukdami juos į gana rimtą prekybos automobiliais „verslą“.

Teismuose jau pasirodė gana nemažai pirmųjų aukų. Ilgalaikę laisvės atėmimo bausmę atliekantys broliai ėmėsi internete ieškoti parduodamų automobilių. Paskambinę pardavėjui paaiškina, kad dirba rimtame statybų objekte ir dabar atvykti negali, bet atvyks sesuo (kai kada – žmona), kuri apie automobilius gana gerai išmano ir, jei patiks, tai nupirks. Kadangi pinigai bus sumokėti per savaitę ar dvi, kai jis grįš iš „objekto“, tai paprašydavo automobilį parduoti pasirašant vekselį.

Tuo metu laisvėje gyvenanti „sesuo“ ar „žmona“ susiranda vienišą mamą, sunkiai gyvenančią, kaip sakoma, vos suduriančią galą su galu moteriškę, kuriai ir pora šimtų litų atrodo kaip lobis. Ši įtikinama, kad turi pasirašyti sutartį, kol bus gauti ir pervesti pardavėjui pinigai.

Kai „sesuo“ („žmona“) susitinka su pardavėju, dėl kainos ilgai nesitaria, automobilis tinka, vekselis tvarkingai, panaudojant vienišos mamos dokumentus, pasirašomas ir automobilis išrieda iš Lietuvos tą patį vakarą jį perpardavus arba greitai surastiems geru automobiliu už žemą kainą susigundžiusiems pirkėjams, arba pažįstamiems perpardavėjams.

Nesulaukę per porą savaičių atsiskaitymo už automobilį, nukentėjusieji su vekseliu gali kreiptis tik į nieko neturinčią, sandorį pasirašiusią moterį. O pinigai, kurie gauti automobilį perpardavus, jau seniai išsiuntinėti idėjos autoriams ir kitiems jų nurodytiems asmenims.

Šie keli pavyzdžiai – tai tik maža dalelė sukčiavimo apraiškų, kurios atkeliauja iki teismo. Sukčiavimas dažniausiai yra kruopščiai parengtas, gana gerai apmąstytas veiksmas ir, beje, dažnai pasižymi išradingumu bei labai skausmingomis pasekmėmis nukentėjusiesiems. Prarandamas pasitikėjimas, kuris yra daug didesnė vertybė negu prarastas turtas. Pasitikėjimas prarandamas žmonėmis, ir ne tik tais, kurie sukčiavo, bet ir aplinkui esančiais.

Nemažai sukčiavimo atvejų teismo taip ir nepasiekia, nes žmonės, pakliuvę į sukčių pinkles, jaučia gėdą ar tiesiog netiki, kad jį apgavęs žmogus bus surastas ir nuteistas už padarytus nusikaltimus.

Tačiau į teisėsaugą nesikreipiantys žmonės sukčiams suteikia galimybę ir toliau ieškoti aukų tobulinant savo įgūdžius ir „darbo“ metodus, taip sėdami vis didesnį nepasitikėjimą viskuo ir visais.

Kai sukčiavimo bylos pasiekia teismus ir surenkami tinkami įrodymai, teismai priima apkaltinamuosius nuosprendžius, nuteisia sukčiavusius asmenis ir priteisia nukentėjusiesiems padarytą žalą.

Pasitaiko nemažai atvejų, kai patirta žala gali būti sunkiai išieškoma, nes nuteistieji nebeturi turto, kurį sukčiaudami gavo. Bet atsakomybės našta ir teistumas išliks.