1564–1566 m. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK) įvykdyta svarbi administracinė ir teismų reforma, kurios rezultatas – sukurta visą bajorijos luomą apimanti teismų sistema.

Reformos metu įkurti pirmosios instancijos teismai – civilinėms byloms (pavietų žemės teismai), baudžiamosioms (pilies teismai) ir byloms dėl žemės ribų (pakamario teismai), o 1581 m. ir apeliacinė instancija – Vyriausiasis Tribunolas.

Tuo metu įstatymuose įtvirtinti teismų organizacijos ir kompetencijos principai veikė beveik du amžius, iki pat bendros Lietuvos ir Lenkijos valstybės žlugimo 1795 m. Per tą laikotarpį visose gyvenimo srityse, taip pat ir vykdant teisingumą, įvyko svarbių pokyčių.

XVIII a. LDK teismai susidūrė su daugybe iššūkių, apie kuriuos šįkart ir pakalbėsime.

Teismai – teisės kūrėjai

1588 m. patvirtintas Trečiasis Lietuvos Statutas gana smulkiai apibrėžė LDK teismų kompetencijos ir teismo proceso principus, tačiau XVII a. Lietuvos teisei įtaką darė unifikacinės ir modernėjimo tendencijos. Jos turėjo ir neigiamų pasekmių: atsirado daugiau galimybių vilkinti teismo procesą, išaugo teismo sprendimo vykdymo stadijų skaičius.

Tai nebuvo įtvirtinta įstatymuose, o Seime daugiausia dėmesio sulaukdavo su karo reikalais susiję klausimai, todėl kai kurie teismai patys priimdavo nuostatus, kuriais vadovavosi organizuodami savo veiklą.

Dažniausiai šie nuostatai vadinti Bylų nagrinėjimo teisme taisyklėmis. Nuo 1698 iki 1726 m. Vyriausiasis Tribunolas, kaip aukščiausioji teisminė instancija, iš viso patvirtino dešimt tokių tvarkos aprašų, kuriuose ne tik apibrėžta bylų nagrinėjimo tvarka, bet ir teismo procesas, reglamentuotas raštinės darbas, bylininkų elgesys teisme, advokatų ir įgaliotinių darbo etikos principai.

1724 m. bylų nagrinėjimo LDK Vyriausiajame Tribunole tvarka
1726 m. Seimas daugumą šių nuostatų pavertė įstatymais. Tokiu būdu teismai prisidėjo prie teisės kūrimo.

Daugybė pareigų

Naujųjų amžių LDK teisėjo pareigos turėjo bene didžiausią reikšmę, o garbingiausiu laikytas Vyriausiojo Tribunolo teisėjo darbas. Deja, teisėjo pareigos nebuvo tapatinamos su profesionaliu teisiniu išsilavinimu – tai laikyta visuomenine pareiga.

Vyravo požiūris, jog valstybės pilietis – bajoras – nepriklausomai nuo turimų žinių ir įgūdžių gali imtis bet kokios veiklos valstybės labui. Tiesa, teismuose dirbo daugybė iš praktikos teisinių žinių įgijusių asmenų, nemažai jų buvo studijavę įvairius mokslus Vilniaus akademijoje. Kai kurie iš jų tapdavo išties gerais teisės žinovais.

Štai Tadas Korsakas aštuoniolika metų vertėsi advokato praktika, o 1787 m. buvo išrinktas Vilniaus žemės teismo teisėju. Netrukus tapo pasiuntiniu į Seimą, kur kalbėdamas „lietuvišku akcentu“ akcentavo krašto gynybos ir iždo klausimus, taip pat vadovavo komisijai, rengusiai LDK Vyriausiojo Tribunolo pertvarkos projektą. Jo pastangomis šiam teismui buvo grąžintas prarastas apeliacinės instancijos statusas, užkardytos galimybės bylininkų piktnaudžiavimams.

XVIII a. bylininkai dažnai skundėsi dėl nedirbančių žemesniųjų teismų. Trečiasis Lietuvos Statutas numatė vos kelis pateisinamus teismo nedarbo atvejus (valdovui paskelbus apie visuotinį šaukimą į kariuomenę, maro atveju ir mirus vienam iš teismo pareigūnų), tačiau praktikoje teismų nedarbą lėmė visiškai kitos priežastys.

XVIII a. pirmoje pusėje dėl parlamentarizmo krizės ir nesusirenkančių seimelių likdavo neišrinkti žemės teismų teisėjai (1746 m. teismų reformų projekte minėta, jog nedirba „beveik visi“ LDK žemės teismai).

1781−1782 m. Tribunolo posėdžius, kuriems pirmininkavo Adomas Čartoriskis, aprašančio dienoraščio pirmasis puslapis
Dažnai žemės ir pilies teismų teisėjai neatliko savo pareigų dėl intensyvaus dalyvavimo visuomeniniame gyvenime, dažnas jų rinktas Vyriausiojo Tribunolo teisėju, pasiuntiniu į Seimą.

Pavyzdžiui, 1772–1774 m. laikotarpiu neįvyko net septynios Trakų pilies teismo sesijos, o į LDK Vyriausiąjį Tribunolą kreipęsis Trakų stovyklininkas Pranciškus Sankovskis nuogąstavo, jog teismas nedirbs ir ateityje, mat vienas teisėjas (De Reasas) tuo metu darbavosi Edukacijos komisijoje, kitas (Jelenskis) buvo pasiuntiniu Seime.

Siekiamybė – nepertraukiamas procesas

Kadangi žemės teismo teisėjo pareigos buvo skiriamos iki gyvos galvos, o patys teisėjai posto neatsisakydavo dėl prestižo ar kitų priežasčių, kartais pareigūnas jau nebepajėgdavo dirbti dėl amžiaus ar sveikatos problemų.

Vis dėlto teisėjo pareigos reikalavo nemažos ištvermės: XVIII a. teismai dirbdavo dviejų posėdžių per dieną principu (rytinis posėdis trukdavo nuo aštuntos iki vienuoliktos valandos, o popietinis – nuo keturioliktos iki aštuonioliktos valandos). Tačiau dar daugiau jėgų pareikalaudavo kito įstatymo vykdymas, kuris numatė nepertraukiamą sprendimo priėmimą. Išklausius bylininkų kalbas, bylos šalys, jų advokatai ir kiti stebėtojai būdavo išprašomi iš teismo salės. Ji užrakinama, o viduje likę teisėjai tardavosi dėl sprendimo.

Teisėjai neturėdavo teisės posėdžių salės palikti tol, kol priims sprendimą ir jį paskelbs. Kadangi bylos dažnai būdavo didelės apimties, neretai teisėjams tekdavo posėdžių salėje ir nakvoti – tarnai į teismo rūmus atgabendavo maisto ir patalynę.

Atsiminimų autorius Julijonas Nemcevičius minėjo, jog 1781–1782 m. Tribunolo pirmininkas Adomas Čartoriskis šio reikalavimo vertė laikytis ypač stropiai.

Teisėjų darbas neapsiribodavo bylų nagrinėjimu, dažnas atlikdavo ir mediatoriaus funkciją, stengdavosi sutaikyti besibylinėjančias šalis. Pavyzdžiui, 1768 m. Tribunolo posėdžius aprašančiame dienoraštyje pažymėta, jog bylininkai žemaičiai Kersnauskis ir Daugėla buvo sutaikyti tarpininkaujant Tribunolo pirmininkui Juozapui Jurgiui Hilzenui, kuris dar ir prisidėjo savo asmeninėmis lėšomis.

Tribunolo teisėjo pareigos pareikalaudavo ne tik fizinių ar dvasinių bajoro jėgų, bet ir nemenkų finansinių išlaidų. Nors teoriškai dirbta visuomeniniais pagrindais, tačiau šio darbo metu patirtus nuostolius bent iš dalies turėjo atlyginti kaip teismo mokesčiai surinktos lėšos, kurios tapdavo teisėjų atlygiu už darbą.

Bajorija puikiai suprato, jog tokią padėtį galėtų pakeisti tik fiksuoti iš valstybės iždo mokami atlyginimai, bet kai tokia reforma 1768 m. buvo įvykdyta (tuomet nustatyta trijų tūkstančių auksinų metinė teisėjų alga ir dvidešimties tūkstančių auksinų teismo pirmininko atlyginimas), skylėtas valstybės biudžetas tokios naštos nepakėlė. Nuo 1776 m. atlyginimas mokėtas tik teismo pirmininkui, o teisėjai toliau dirbo visuomeniniais pagrindais.

Straipsnio autorius Adamas Stankevičius yra humanitarinių mokslų daktaras, Lietuvos istorijos instituto jaunesnysis mokslo darbuotojas.