Vilniaus apygardos administracinis teismas ketvirtadienį paskelbė, kad Vaiko išlaikymo fondo administracija taip pat nepagrįstai iš motinos reikalavo grąžinti visas išmokas, kurias Lietuva buvo sumokėjusi nuo to momento, kai buvo užfiksuotas išvykimas iš šalies.

Nepilnamečio vaiko ir jo motinos interesams atstovavęs advokatų kontoros Baranauskas ir partneriai Hansa Law Offices advokatas Vidas Vilkas sakė, kad šioje byloje susiklostė situacija, kad Vaiko išlaikymo fondo administracija nuo 2009 m. mokėjo vaikui, Lietuvos Respublikos piliečiui, vaiko išlaikymo lėšas, kadangi pagal galiojantį Vaiko išlaikymo fondo įstatymą šią pareigą vykdo valstybę, jeigu vienas iš išsiskyrusių tėvų vengia tai daryti.

Viskas vyko kaip numatyta įstatyme – vaiko išlaikymo pinigai buvo mokami, kol vaiko motina praėjusių metų pabaigoje gavo Vaiko išlaikymo fondo administracijos raštą, jog vaiko išlaikymo mokėjimas ne tik nutraukiamas, tačiau prašoma net sugrąžinti jau išmokėtą daugiau kaip 4 300 eurų sumą.

Priežastis paprasta – vaikas kartu su mama daugiau nei prieš 6 metus išvyko gyventi į Jungtinę Karalystę ir ten deklaravo savo gyvenamąją vietą.

Fondo atstovai aiškino, kad Lietuvoje galiojantys teisės aktai numato, jog vaiko išlaikymo pinigai mokami tik tuo atveju, jeigu vaikas gyvena Lietuvoje.

Tačiau su tuo nesutinkantis advokatas V. Vilkas pažymėjo, kad Europos Sąjungos (ES) veikimo sutartis (SESV) numato ES piliečių teisę laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje, o pasinaudojimas šia teise – negali suvaržyti ja pasinaudojusių asmenų teisių ir (ar) pareigų.

Tokiai pozicijai pritarė ir skundą išnagrinėjęs teismas, kuris nutarė panaikinti fondo sprendimą. Anot teismo, įstatyme nėra numatytas toks išmokų nutraukimo pagrindas, kaip išvykimas gyventi į užsienį.

Kol kas dar neįsiteisėjusiame sprendime teismas pabrėžė, kad Vaiko išlaikymo fondo administracija, aiškindama teisinį reguliavimą, neatsižvelgia į tai, kad įstatymo tikslas yra užtikrinti vaiko teisę į socialinę apsaugą ir garantuoti valstybės įsipareigojimą esant šiame įstatyme nustatytiems pagrindams suteikti vaikui nustatyto dydžio išlaikymą.

„Visų pirma turi būti vadovaujamasi vaiko interesais ir siekiama, kad valstybės parama pasiektų adresatą – konkretų vaiką, kuriam ši parama skiriama.“, – pabrėžė bylą išnagrinėję teisėjai.

Anot jų, jei įstatyme nėra nustatyti pagrindai sustabdyti arba nutraukti išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimą, įstatymų leidėjo nustatyta materialinė parama neturėtų būti atimta dėl to, jog pasikeitė besikreipusio dėl lėšų vaikui išlaikyti gavimo asmens ar vaiko gyvenamoji vieta.

„Įstatymų leidėjas nėra įtvirtinęs tokio išlaikymo nutraukimo pagrindo, kaip vaiko ar pareiškėjo išvykimas gyventi į užsienį, – rašoma teismo sprendime. – Nepilnamečių vaikų interesai yra prioritetiniai, o šiuo atveju išmokos iš Vaikų išlaikymo fondo yra skiriamos būtent jam ir negali būti nutraukiamos nesant tam konkrečiame teisės akte nurodyto teisinio ir faktinio pagrindo. Taip būtų paneigta vaiko teisė į valstybės paramą ir išlaikymą.“