Kita vertus, ginčo sprendimo perkėlimas į teismo posėdžių sales kainuoja daug, ginčo sprendimo trukmė pirmosios instancijos teisme užtrunka ilgai, patiriamos išlaidos teisinei pagalbai, priklausomai nuo ginčo baigties, gali reikėti kompensuoti ir kitos šalies patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Pažymėtina, kad konfliktas tai yra šalių pozicijų nesuderinamumo pasekmė. Šalys nesutaria dėl daug ko, skiriasi šalių supratimas, požiūriai į tam tikras situacijas. Tačiau vien tam, kad suderinti priešingas šalių pozicijas ir sužinoti tikrąjį savo požiūrį į konfliktinę situaciją, tikrai neverta minti teismų slenksčių. Mediacija, kaip alternatyvus ginčų sprendimo būdas gali padėti išvengti visų aukščiau minėtų pasekmių.
Svarbiausia yra tai, kad mediacijos pagalba šalys suvoks dėl ko ginčijasi (ko dažnai šalys net nežino, nes dėl emocinės būsenos negeba atriboti ginčo šalies nuo problemos), o kartu turi puikią galimybę išsaugoti gerus tarpusavio santykius. Mediacijos tikslas – padėti šalims atskleisti kilusio ginčo esmę bei suvokti, jog kilęs ginčas gali būti išsprendžiamas abiejų šalių bendru sutarimu atkuriant šalių tarpusavio santykius.
Pavyzdžiui, verslininkai žino, kad ginčo sprendimas teismuose trunka labai ilgai. Dėl ilgo proceso auga finansiniai ištekliai ginčų sprendimui, kas verslo sektoriui yra nenaudinga. Dėl to reikia ieškoti kitų alternatyvų, kurios gali padėti efektyviai išspręsti kilusį konfliktą patiriant minimalias laiko ir lėšų sąnaudas. Analogiškai situacija yra suvokiama šeimos, darbo ginčuose, ginčuose tarp sveikatos priežiūros įstaigų ir pacientų. Esmė yra tame, kad konfliktas mums sukelia neigiamas emocijas, nemalonius išgyvenimus, sukelia įtampą. O mes visi juk norime gyventi ramiai ir taikiai.
Siekiant pagrįsti mediacijos naudą prieš teisminį procesą, o kartu ir skleisti žinią visuomenei apie galimybę ginčus spręsti taikiai, žemiau pateiksiu pagrindinius mediacijos privalomus.
- Savanoriškas procesas – mums dažniausiai nepatinka, kai esame verčiami daryti tai, kas mums nepatinka, nėra priimtina ar neatitinka mūsų poreikių ar pažiūrų. Dėl to ir mediacijos procesas yra savanoriškas. Mažai kainuojantis mediacijos procesas, kaip pirmas ginčo sprendimo etapas, vietoj tiesioginio kreipimosi į teismą yra įmanomas tik tada, kai visos ginčo šalys savanoriškai bendru susitarimu nusprendžia pasinaudoti mediacija. Šalys mediaciją renkasi tik savo noru, laisva valia, nieko neverčiamos. Tai kartu reiškia ir tai, jog mediacijos procesas bet kuriuo metu ir bet kurioje stadijoje gali būti nutrauktas esant vienos iš ginčo šalių pageidavimui. Tokiu atveju šalys gali rinktis kitus, jų manymu, priimtiniausius ginčų sprendimo būdus.
Tiesa, kai kuriose valstybėse, siekiant skatinti mediaciją buvo nustatyta privaloma mediacija. Tokia tvarka galioja Italijoje, JAV. Šiai tvarkai pritaria ir Europos Komisija, nurodydama, kad privaloma mediacija yra vienas iš įrankių plėtoti mediaciją. Tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad yra ribojamas savanoriškumo principas. Pavyzdžiui, Italijoje, šalys tam tikruose ginčuose, prieš kreipiantis į teismą privalo išbandyti mediacijos procesą. Šis procesas būna nemokamas ir užtrunka neilgai. Jeigu šalys, pasibaigus nemokamai mediacijos sesijai toliau nepageidauja spręsti ginčo šiuo būdu, gali rinktis kitus šalims priimtinus ginčo sprendimo būdus. Taip yra užtikrinimas mediacijos savanoriškumas, o kartu šalys yra supažindinamos su mediacijos procesu ir jo teikiama nauda.
- Mediacijos procesas yra konfidencialus – tai ne tik mediacijos proceso privalumas, bet ir vienas svarbiausių ir pagrindinių mediacijos principų, kuris turi būti privalomai taikomas mediacijos procese. Nors susiduriame su didelėmis problemomis ir nagrinėjami ginčai mums yra labai svarbūs, tačiau afišuoti šių problemų viešai nesinori. Dėl to, pažymėtina tai, jog mediacijos procesas visais atvejais yra uždaras ir skirtingai nuo teisminio proceso, ginčas niekada nėra nagrinėjamas viešai.
Tuo tarpu siekiant jog teismo procesas būtų uždaras, teismui reikia pateikti motyvuotą prašymą dėl uždaro teismo proceso. Konfidencialumas verslo ginčuose, šeimos ginčuose, ginčuose tarp pacientų ir sveikatos priežiūros įstaigų yra ypatingai aktualus ir reikšmingas ginčo šalims. Dažnai ginčo metu yra atskleidžiama informacija, kurios išviešinimas gali turėti neigiamas pasekmes vienai iš ginčo šalių. Siekiant išvengti informacijos atskleidimo tretiesiems asmenims mediacijos procesas tam yra tinkamiausias.
Išnagrinėjus bylą teisme, nors ir uždarame procese, išlieka galimybė atskleisti konfidencialią informaciją susipažinimo su bylos medžiaga metu. Mediacijos procese asmenys, nesusiję su nagrinėjamu ginču iš viso neturi galimybės susipažinti su medžiaga ar informacija, kuri buvo atskleista mediacijos proceso metu. Proceso konfidencialumas sukuria mediacijos proceso šalims saugią aplinką, garantuoja, kad viskas, ką jie pasakys mediacijos proceso metu liks tik tarp šalių, kurios dalyvavo mediacijos procese. Dėl to konfidencialumas yra vienas iš svarbiausių mediacijos proceso privalumų lyginant su bylos nagrinėjimu teisme.
- Mediacijos procesas yra trumpesnis, reikalaujantis mažiau išlaidų. Bet kokio ginčo išsprendimo trukmė turi esminės reikšmės ginčo šalims. Ginčas yra emociškai nemalonus procesas, kuris tam tikrais atvejais atitinkamai kainuoja ne tik finansine prasme, bet ir laiko prasme. Dėl to yra svarbu rasti ginčo sprendimo būdą, kuris padėtų taupyti ir laiką ir pinigus. Ilgi ginčai stabdo atitinkamus procesus, riboja ginčo šalių galimybes spręsti ginčus taikiai.
Atlikti tyrimai JAV, Olandijoje ir kitose valstybėse rodo, kad priklausomai nuo ginčo sudėtingumo, ginčas gali būti išsprendžiamas ir per kelias valandas, kai tuo tarpu teisminis procesas trunka nepalyginamai ilgiau. Pavyzdžiui JAV, vidutinė šeimos ginčo sprendimo trukmė yra 10 val., ginčuose tarp pacientų sveikatos priežiūros įstaigų ginčas vidutiniškai išsprendžiamas per 5-6 val. Tai yra akivaizdus mediacijos pranašumas prieš teisminį procesą. Be to, yra patiriamos ženkliai mažesnės išlaidos.
- Mediacijos procesas yra kokybiškesnis – sprendžiant ginčus mediacijos pagalba, šalys gali tikėtis kokybiško proceso ir labiau kvalifikuotos pagalbos. Dėl didelių krūvių teismuose, taip pat dėl besiplečiančių ginčų kategorijų bei jų reglamentavimo, ginčo šalys teisme gali susidurti su ginčo sprendimo kokybiškumu. Tuo tarpu mediacijos procesas šalims suteikia galimybę pasirinkti mediatorių, kuris dalyvaus sprendžiant kilusį konfliktą. Šalys gali pasirinkti mediatorių kaip kompetentingą atitinkamos srities specialistą, pasidomėti mediatoriaus išnagrinėtų bylų skaičiumi, taip pat gauti kitų šalių rekomendacijas. Šios aplinkybės daro mediacijos procesą patrauklesnį ginčo šalims. Tuo tarpu, ginčą nagrinėjant teisme ginčo šalys neturi galimybės pasirinkti teisėjo, kuris specializuotųsi būtent jų ginčo srityje.
- Mediacijos procesas yra mažiau formalus ir yra lankstesnis – šis privalumas išskiria mediaciją iš kitų ginčų sprendimo būdų. Sprendžiant ginčą teisme yra taikomos iš anksto žinomos įstatymo leidėjo sukurtos griežtos proceso taisyklės, nuo kurių nukrypti galima minimaliai. Tai taisyklės su atitinkamais terminais, pasisakymo tvarkomis, klausimų atsakymų pateikimo formomis. Tuo tarpu mediacijos procesas yra mažiau formalus, pasižymi lankstumu.
Žinoma, mediacijos procesas taip pat turi atitinkamas taisykles, tačiau jos nėra taip stipriai įspraustos į rėmus. Šalys gali nuspręsti dėl proceso vietos, susitarti dėl jiems patogaus laiko, nustatyti taisykles, kuriomis jie vadovausis procese. Kai procesas yra lankstesnis, mažiau formalus ir savanoriškas, šalys išvengia streso, įtampos, nereikalingų reakcijų, kas gali įtakoti ginčo sprendimo eigą. Nors šalys turi priešingus interesus, draugiška ir komfortiška aplinka padeda efektyviau rasti galimą ginčo sprendimo būdą.
- Neįpareigojantis procesas – mediatorius nors ir padeda šalims atrasti efektyvesnius sprendimus kilusiam ginčui išspręsti, tačiau mediatorius negali priimti sprendimo, kuris įpareigotų vieną ar kitą ginčo šalį. Dėl to mediacijos procesas nėra įpareigojantis, kas gali sudaryti neigiamą nuomonę apie šį alternatyvų ginčų sprendimo būdą. Nors procesas yra ir neįpareigojantis ir mediatorius negali priimti atitinkamo sprendimo, pačios šalys gali pasirinkti, kaip užbaigs procesą ir kokiu būdu bus įforminamas jų susitarimas. Mediacijos procesas gali baigtis šalių žodiniu susitarimu.
Tačiau esama ir sudėtingesnių ginčų, kurių įforminimas vien tik žodiniu susitarimu neužtikrins tinkamo susitarimo įvykdymo. Dėl to prasidėjus mediacijos procesui mediatoriaus pareiga yra informuoti šalis apie tai, jog šalys gali ginčą išspręsti rašytiniu tarpusavio susitarimu ir, jeigu yra poreikis, susitarimą pasitvirtinti teisme. Lietuvoje toks susitarimas galėtų būti prilyginamas taikos sutarčiai iki teisminio proceso pradžios, arba tiesiog susitarimui tarp šalių. Tokiu atveju, mediacija kaip procesas, išlieka neįpareigojantis, tačiau šalių susitarimas įformintas raštu ar patvirtintas teisme tampa privalomas šalims. Pagal LR Civilinio kodekso 6.189 straipsnio 1 dalį teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią. Atsižvelgiant į tai, išsklaidomos abejonės, kad mediacijos proceso metu pasiekti susitarimai, nėra privalomi.
Daugiau informacijos apie mediacija www.mediatorius.eu.