Civiliniame kodekse taip pat reglamentuojami atskirų paslaugų teikimo sutarčių rūšių ypatumai: tai asmens sveikatos priežiūros sutartys, bei turizmo paslaugos.

Atsižvelgdamas į tai, kad paslaugų teikimo sutartys savo prigimtimi panašios į daugelį kitų sutarčių, įstatymų leidėjas atlygintinų paslaugų sutarčių dalyku įvardina išimtinai tik atlygintinas nematerialaus pobūdžio arba kitas paslaugas, nesusijusias su materialaus objekto sukūrimu. Civilinio kodekso 6.716 straipsnio 3 dalyje konkrečiai nurodoma, kas laikytina paslaugų teikimo sutarties dalyku („Šio skyriaus normų nustatytos taisyklės taikomos teikiant audito, konsultacinių, asmens sveikatos priežiūros, veterinarijos, informacijos, mokymo, turizmo ar kitokias atlygintinas paslaugas, išskyrus paslaugas, teikiamas pagal šios knygos XXXIII, XXXIV, XXXVI, XXXVIII, XL, XLI, XLII, XLIV, XLVI, XLVII, L skyriuose nustatytas taisykles.“).

Paslaugų teikimo sutartys yra atlygintinės, konsensualinės ir dvišalės. Specialūs sutarties formos reikalavimai šioms sutartims nenumatyti, todėl turi būti taikomos bendrosios sandorių sudarymo taisyklės. Sutarties sąlygos nustatomos šalių susitarimu, atskirais atvejai (pvz.: kai sutartis sudaroma prisijungimo būdu) įstatymų leidėjas numato papildomas kliento teisių apsaugos garantijas.

Paslaugų teikimo sutarties šalys – paslaugų teikėjas ir klientas. Atskirų paslaugų teikimo sutarčių rūšių atveju gali būti taikomi specialūs reikalavimai teikėjui: asmens sveikatos priežiūros paslaugas gali teikti tik asmuo, kuris „savo profesinės ar verslo veiklos dėka“ turi teisę teikti sveikatos priežiūros paslaugas. Atitinkamas paslaugas gali teikti tik asmenys, turintys tai veiklai išduotą valstybės licenciją. Paslaugų teikimo sutartys pasižymi tam tikra specifika – jas paprastai privalo įvykdyti pats teikėjas, net jei ir yra įstatymu numatyta galimybė paslaugas suteikti pasitelkiant atstovą, už jas atsakingas lieka sutartį pasirašęs ir tokiu būdu įsipareigojimus prisiėmęs asmuo.

Be paties sutarties dalyko (nematerialaus pobūdžio paslaugų), kitas paslaugų teikimo sutarčių specifinis požymis – teikėjo negalėjimas garantuoti, kad paslaugų sutartis bus įvykdyta (sveikatos priežiūros atveju negarantuojamas pasveikimas, mokymo, konsultavimo – egzaminų išlaikymas ar pan.). Šis požymis yra sąlygotas to, kad dažnai paslaugų teikimo rezultatas priklauso ne tik nuo paslaugų teikėjo, bet ir nuo paties užsakovo psichofizinių savybių, jo suinteresuotumo rezultatų pasiekimu. Atskirais atvejais, šalys gali susitarti ir dėl paties rezultato, bet už tam tikrą rezultatą paslaugų tiekėjui paprastai mokamas papildomas atlyginimas.

Sutarties turinys: šalių teisės ir pareigos. Pagrindinė kliento pareiga – atlyginimo sumokėjimas, o teikėjo – paslaugų suteikimas. Sutarties pabaiga – tinkamas jos įvykdymas. Atsitiktinio žuvimo rizikos klausimas nekeliamas, nes paprasčiausiai nėra kam žūti. Sutartis laikoma įvykdyta, jei įgyvendintas maksimalaus rūpestingumo ir pastangų reikalavimas.

Paslaugų teikimo sutarčių ir darbo sutarčių atribojimas

Civilinio kodekso 6.176 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta taisyklė, kad normos, taikytinos paslaugų teikimo sutartims netaikomos, jei tarp paslaugų teikėjo ir kliento atsiranda darbo ar kitokių pavaldumo (subordinacijos) santykių.

Norint atriboti darbo ir paslaugų teikimo sutartis būtina atsižvelgti į kelis atskirus sutarties aspektus. Visų pirma, tai sutarties objektas. Kaip jau minėta, paslaugų teikimo sutartimi paslaugų teikėjas įsipareigoja suteikti klientui tam tikras nematerialaus pobūdžio paslaugas. Darbo sutartyje darbuotojas įsipareigoja dirbti tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbą arba eiti tam tikras pareigas. Tai panašios sąvokos. Remiantis šiuo požymiu darbo ir paslaugų teikimo sutartys gali būti atskirtos tik pagal laiko aspektą: paslaugų teikėjas įsipareigoja suteikti paslaugas (tai vienkartinis, baigtinis veiksmas), o darbuotojas – dirbti (tai tęstinis, nuolatinis veikimas).

Kitas aspektas – pavaldumo santykiai tarp sutarties subjektų. Paslaugų teikimo atveju, kaip ir rangos, skirtingai nei esant darbo santykiams, teikėjas nėra tiesiogiai valdomas užsakovo, vykdo savo įsipareigojimus savo pasirinktu ir sutarties nustatytu būdu.

Paslaugų teikimo sutartys yra gan asmeninio pobūdžio – jos dažniausiai priklauso nuo teikėjo asmeninių savybių, gebėjimų ir dažnai gali būti suteiktos tik to asmens, su kuriuos sudaryta sutartis. Šiuo požiūriu jos labai panašios į darbo sutartis. Tačiau reikia atkreipti dėmesį ir į tai, kad paslaugų teikimo sutarties šalimi gali būti ne tik fiziniai, bet ir juridiniai asmenys.

Civilinio kodekso 6.718 straipsnis nustato kliento interesų prioriteto taisyklę: „Teikdamas paslaugas paslaugų teikėjas privalo veikti sąžiningai ir protingai, kad tai labiausiai atitiktų kliento interesus.“. Toks reikalavimas labai panašus į reikalavimus keliamus darbuotojams santykiuose su darbdaviu. Tik paslaugų teikimo atveju jis yra griežčiau apibrėžtas laiku ir sąsajomis su vykdomomis funkcijomis.

Paslaugų teikimui nėra numatyti jokie specialūs formos reikalavimai. Tai leidžia teigti, kad turėtų būti taikomos bendrosios sandorių formą reglamentuojančios nuostatos, kurios yra daug liberalesnės, nei keliami reikalavimai darbo sutartims: galimas žodinis susitarimas, netgi konkliudentiniai veiksmai, o pavyzdinės formos reikalavimas, registracijos ir išviešinimo galimybės net nesvarstomos.

Straipsnyje išdėstyta nuomonė nepretenduoja į absoliučią tiesą. Tai autoriaus nuomonė aktualiu klausimu, grindžiama LR civiliniu bei darbo kodeksais, kuriai pritarti ar ne, yra kiekvieno asmens teisė.

Konsultacijas rengia VšĮ “Vilniaus universiteto Teisės klinika” – nemokamos teisinės konsultacijos, Vilnius, Vilniaus g. 25; tel: 8 (5) 231 28 00; el.paštas: teises.klinika@tf.vu.lt ; www.teisesklinika.lt