Legenda byloja, kad anksčiau aplink miestelį tyvuliavo pelkės, o dirbamos ir derlingos žemės buvo labai nedaug. ėmonės, negalėdami turėti karvių, augino mažus arkliukus, vadinamus žemaitukais.
Būdami labai stiprūs, arkliukai iš pelkių ištraukdavo žolės, atveždavo malkų vežimus. Esą tuos arkliukus gyventojai dar vadino ožkomis, mat ožkas auginti būdavo pigiau. Pasak Ramygalos vidurinės mokyklos mokytojos, kraštotyros muziejaus vadovės Irenos Zubauskienės, Ramygalos nepavadinsi ožkų augintojų miestu, tačiau kas kelintame kieme auga nors po vieną ožką.
Herbas
Ramygalos seniūnui Valdui Chirvai, iš Ramygalos kilusiam Seimo nariui Virmantui Velikoniui ir kitiems ramygaliečiams nepavyko ožkos įamžinti miestelio herbe: Heraldikos komisijoje ramygaliečiams paaiškino, kad herbe negali būti moteriškosios giminės atstovo. Dabartiniame Ramygalos herbe ir vėliavoje, kurią miestelėnai išvys šiais metais, bus įamžintas gandras.
Pasak Chirvo, Ramygala - ramus kraštas ir jį mėgsta tokie pat ramūs paukščiai gandrai. Miestelyje yra net keli gandralizdžiai, o vieną jų gandrai susuko ant vaikų darželio katilinės kamino.
Lepina
Taigi metų simbolis - ožka mekena daugelyje ramygaliečių tvartų. Nesvarbu, kad ožka laikoma užsispyrusiu gyvuliu, tačiau Ramygalos žmonės jas labai myli ir lepina. Viena mokytoja ožką ypač globojanti, įvairiausius skanėstus jai perkanti, pasivaikščioti su ja einanti.
Janinos ir Juozapo Leščinskų šeima, anksčiau auginusi tris ožkas, patyrė, ką reiškia jų užsispyrimas. Jei šeimininkė ožkas nubausdavo, jos ilgam prisimindavo ir vis tiek atkeršydavo nugrauždamos vaismedžius. Ožkos nemėgsta vienatvės, joms būtinai reikia draugės. Tuomet jos daugiau pieno duoda ir ramesnės būna.
Paprastos, lietuviškos ožkos dabar kainuoja 200 litų, o jei norėtum įsigyti geros čekų veislės, reikės mokėti apie 700 litų. Leščinskas yra turėjęs įvairiausių veislių ožkų, tačiau dabar teturi tik vieną, Mekekene vadinamą.
Prasigyvenimas?
Ponia Janina prisiminė, kad anksčiau Ramygaloje gyvenęs Smetonos pusbrolis, kuris pasikinkęs ožkas vietoj arklių lakstydavo po miestelį. "Mes jo bijodavome ir skubėdavome uždaryti kiemo vartus", - prisimena ponia Janina. "Ožka yra ir prasigyvenimas, ir nusigyvenimas", - sako Leščinskas. Anksčiau lietuviui buvo negarbinga laikyti ožkas, o dabar ožkos tampa nesunkiai ir nebrangiai išlaikomu gyvuliu.
Tik įsukus į Vlados ir Jono Genčiauskų kiemą, mane sustabdė piktokas vyriškas balsas. "Ko reikia?" - paklausė šeimininkas. - "Noriu ožkų pasižiūrėti", - atsakiau. "Nėra čia ko svetimiems vaikščioti", - neatlyžo Genčiauskas ir vėliau niekaip nenorėjo fotografuotis. Net glostydamas keturias savo augintines jis sukosi nuo fotoaparato.
Auginti ožkas Genčiauskai pradėjo neseniai. Daug ožkų laikyti nesiruošė, tačiau tvarte nuolat po keturias šieną kramsnodavo. Neišrankiems gyvulėliams Genčiauskienė ąžuolo žievelių paskuta, miltų sumaišo.
"Kuo daugiau pašaro duosi, tuo jos daugiau pieno duos", - sako Vlada, primelžianti iš kiekvienos ožkos per dieną po 4,5 litro pieno. Dabar jos ožkos užtrūkusios, visos drauge "pasilaksčiusios" vasarį atsives po ožkytę. Genčiauskai nekviečia veterinarijos gydytojo pr Šimti ožkytes. Pas Šima žirkles, šilto vandens ir skuba į tvartą.