Tačiau nevertėtų pamiršti 1610 m. gaisro ir 1655-1660 m. maskvėnų okupacijos meto nuostolių. Pakako ir mažesnių gaisrų, kaip antai 1737 06 02, kuomet, vienos miestietės name prie karališkojo malūno kilęs gaisras nusiaubė „pusę Vilniaus“, tarp kitų pastatų Šv. Jono bažnyčią su varpine, kolegijos pastatais ir aplinkiniais namais. 1740 09 14 Lenkijos karalius, Lietuvos dk Augustas III rašte Vilniaus vaivadai Mikalojui Radvilai rašė, kad Vilniaus miestas dėl dažnų gaisrų praradęs savo papuošalus („ozdoby“), kadais puikioje LDK sostinėje stovį griuvėsiai ir nurodė prisidėti visais būdais, kad miesto padėtis pagerėtų.
1748 ir 1749 gaisrų atvejais disponuojame vertingu šaltiniu – Bazilijaus Bonifaco Jachimovičiaus – burmistro Luko Jachimovičiaus giminaičio, publikuotais kūriniais, pusiau poemomis, pusiau iliustracijomis, kuriuose palyginti detaliai pagal gatves išvardyti gaisrų padaryti nuostoliai. 1753 m. abu tekstai Vilniuje buvo išleisti naujai. Pažymėtina, jog Vilniaus gaisrų aprašymai nebuvo vieninteliai B. B. Jachimovičiaus kūriniai. Pvz., jis buvo autoriumi apie 1749 05 25 parašyto proginio eiliuoto kūrinio, skirto Vilniaus vaito, karaliaus sekretoriaus Anupro Teodato ir Elžbietos iš Žuromskių vestuvėms.
1748 06 11 kilusio gaisro priežastis buvo įprasta ir proziška. Pasak B. B. Jachimovičiaus (Relacya o straszliwym upadku stołecznego miasta Wileńskiego w Wielkim Księstwie Litewskim (...) przez Bazylego Bonifaca Jachimowicza uczyniona, [Wilno, 1748]), jis kilo žydo Rubino, gyvenusio Vilniaus medžioklio [Stanislovo Domininko Daugėlos] Narbuto kiemelyje Užupyje, bravore. Gaisras apėmė ne tik priemiestį – iš viso jame sudegė 32 mūrnamiai ir moteris, bet ir persimetė į kitą Vilnelės pusę, vadinamą „rusišką“ miesto dalį ir plito toliau pietų, vakarų ir šiaurės kryptimis. Todėl ir B. B. Jachimovičius gaisro nuostolius nuosekliai aprašo pradedant Užupiu ir baigiant Trakų, Vilniaus ir kt. priemiesčiais.
Jis suskaičiavo, jog iš viso sudegė 469 mūrnamiai su kiemais, 12 bažnyčių ir cerkvių, 15 rūmų, daugybė smulkesnių pastatų – kiemų, krautuvių, vaistinių, vartų, sandėlių, midaus, degtinės ir kt. smuklių. Pvz., žydų krautuvių sudegė 125. Gaisre taip pat žuvo apie 30 žmonių – lenkų, vokiečių ir žydų, vyrų ir moterų, kilmingų ir nekilmingų, kūdikių (po gaisro „na Łotoczku, t. y. būsimoje Latako gatvėje rastas lopšyje sudegęs kūdikis), senelių (išbėgęs iš pastato gatvėje sudegė 109 metų amžiaus senelis). Po gaisro liko virš 100 tuščių sklypų ir namų. Keli tūkstančiai be pastogės ir duonos likusių žmonių išėjo iš miesto, jame naktimis vyko plėšimai. B. B. Jachimovičiaus apskaičiavimais, gaisras iš viso padarė per 50 mln. auksinų nuostolių.
Iš svarbesnių sudegusių objektų rytinėje miesto dalyje minėtini: Šv. Spaso vartai ir tiltas per Vilnelę, pasak B. B. Jachimovičiaus, „puiki“ Šv. Spaso cerkvė ir špitolė, unitų metropolito rūmai. Einant toliau į vakarus - Šv. Mikalojaus cerkvė, Pilies vartai (B. B. Jachimovičius nurodo, kad juose yra mūriniai kambariai, dabar teismo patalpos), Lietuvos Vyriausiojo Tribunolo teismo pastatas ir pilies garnizono kalėjimas, vienuolių rochitų špitolė, Šv. Jono bažnyčia, jėzuitų vienuolynas bei akademija, Voskresenskajos cerkvė, mėsininkų ir kitos krautuvės.
B. B. Jachimovičiaus nuomone, sudegęs papilys (podzamcze) buvo gražiausia miesto dalis. Vakarinėje miesto dalyje sudegė dominikonų Šv. Dvasios ir Šv. Trejybės bažnyčios, pijorų vienuolynas, dvi žydų sinagogos ir biblioteka, Švč. Marijos Magdalenos bažnyčia ir špitolė. Kaip minėta, ugnis pasiekė ir priemiesčius, kuriuose būta daugiausia medinių pastatų. Sudegė ir liuteronų bažnyčia su pagalbiniais pastatais.
Ši „Dievo rykštė”, kaip kitais metais paaiškėjo, buvo ne paskutinė...
Tai yra 2007-2008 m. programos „Lietuvos, Baltarusijos, Ukrainos mokslininkų bendradarbiavimas: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kalendorius“ metu sukurto Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kalendoriaus enciklopedinio žinyno dalis.
© Lietuvos Istorijos Institutas ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija