Kas laukia po komos?

 (32)
Kas laukia po komos?
Ligoninė
© DELFI (Š.Mažeikos nuotr.)

Patyręs komą žmogus nėra pasmerktas – jis galės gyventi normalų gyvenimą. Žmogui, patyrusiam būseną tarp čia ir anapus, gyvenimas tarsi prasideda iš naujo. O tolimesnį kelią nulemia persirgtos ligos, organizmo ypatumai, genetika, charakterio savybės ir Dievas.

Viena lemtinga minutė

„Prieš verslo kelionę dėl skaudančio pilvo užsukau į ligoninę Klaipėdoje paprašyti vaistų ir ten... numiriau“, – pasakojo 42 metų Aleksas Andreičiukas. Jaunam vyrui buvo nustatytas kasos uždegimas – pankreatitas. Ruošiantis operacijai Aleksą ištiko klinikinė mirtis. Beveik 4 minutes jo organizmas nerodė jokių gyvybės ženklų: vyras prarado sąmonę, nekvėpavo, širdis nustojo varinėti kraują. Tik viena minutė nulėmė, kad jis atsigavo, nes po 5–6 klinikinės mirties minučių ląstelėse įvyksta negrįžtami pokyčiai – prasideda biologinė mirtis. Stiprus treniruotas organizmas atsilaikė, bet sąmonės Aleksas taip ir neatgavo, nugrimzdo į 27 dienas trukusią komą.

Kas aš?

„Atsibudęs nesuvokiau nei kur esu, nei kas tie žmonės aplink, nei kas aš. Apsižvalgęs pamačiau, kad visi aplink elgiasi adekvačiai, vadinasi, esu ne beprotnamyje. Tačiau mano rankos buvo pririštos, negalėjau pajudinti kojų, tad pamaniau, kad buvau sužeistas kare, o gal esu karinių bandymų laboratorijoje, mat jaunystėje buvau kariškis. Bandžiau suprasti, kodėl esu čia laikomas. Galva veikė, nes sugebėjęs kilstelti užklotą pažiūrėjau, ar dar tebeturiu svarbiausią vyro atributą ir kojas, bei paklausiau, kas ta graži moteris, stovinti šalia lovos. Tai buvo mano mama, – praėjus 4 metams apie savo potyrius pašnekovas kalbėjo su šypsena. – Seselės man paaiškino, kur esu ir kad man pankreatitas.“

Kad buvo beveik miręs, patyrė komą, Aleksas sužinojo gerokai vėliau. Klaipėdos Jūrininkų ligoninėje beveik mėnesį vyrui į pilvą įstatytais drenais plovė kasą, tačiau to nepakako. Kaip pats sakė, „supjaustė pilvą“ ir galiausiai pašalino kasos gabaliuką. Apgydė ir perkėlė reabilituotis į Palangą.

„Daržovė“ vežimėlyje

Į ligoninę Aleksas pateko, būdamas 106 kg raumenų kalnu, o išvažiavo invalido vežimėlyje ir tesvėrė 65 kg. Vyro dar laukė dvi sudėtingos kojų ir pilvo išvaržos operacijos ir ilga reabilitacija. Daugelis draugų netikėjo ne tik tuo, kad bičiulis dar kada nors vaikščios. „Kai jis atsigavo, bijojome, kad liks daržovė“, – prasitarė ilgametis Alekso draugas ir partneris Gediminas, kuriam Aleksas anksčiau buvo išpasakojęs visas savo paslaptis. Tad Gediminui teko užpildyti draugo atminties spragas.

Vaikšto ir vairuoja

O mūsų herojus, nekreipdamas dėmesio į niūrias medikų prognozes, tvirtai tikėjo, kad vaikščios. Ir nors jam tai kainavo visas santaupas brangiems vaistams įsigyti ir daug valios pastangų, po metų jis jau žengė pats, tiesa, su vaikštyne. 

Tačiau dar teko mokytis skaityti, rašyti, naudotis stalo įrankiais, atsiminti nesenus įvykius...

„Filmai apie laimingai pabudusiuosius iš komos pasibaigia per anksti, – liūdnokai teigia Aleksas. – Pabusti nepakanka, sugrįžus į pasaulį reikia ne tik susigrąžinti daugelį įgūdžių arba įgyti naujų, bet ir išmokti gyventi su ligos pasekmėmis ir jau tokiam stengtis integruotis į visuomenę.“

Šiuo metu Aleksas pats vairuoja automobilį, gana greitai vaikšto. „Dar laukia klubo sąnario keitimo ir trūkusių pilvo raumenų operacijos. Tada jau bėgiosiu, važinėsiu dviračiu, o gal ir vėl šoksiu su parašiutu“, – su viltimi kalbėjo buvęs lakūnas.

Svarbiausia – padėti kitiems

Tačiau Aleksui svarbiausia, kad jis vėl gali dirbti savo mėgstamą darbą ir padėti kitiems žmonėms. Jis – gydytojas reabilitologas, padedantis žmonėms stiprinti sveikatą po traumų ir ligų. „Kiekvieną kartą, kai galiu padėti kitam, geriau jaučiuosi ir pats. Esu savaip dėkingas ligai, nes ji sustabdė mane nuo maratono – verslas, pinigai, puikybė, paskatino perkainoti gyvenimo vertybes. Gal netapau geresnis ar tvirtesnis, bet supratau savo misiją, ką turiu duoti ir ką privalau paimti. Tačiau tokio likimo nelinkėčiau net priešams, nors tikiuosi, kad jų neturiu“, – sakė Aleksas. Panašaus likimo žmonėms jis pataria tikėti savo jėgomis, užsibrėžti konkrečius tikslus, pavyzdžiui, vėl vaikščioti, rašyti, vairuoti, ir žingsnis po žingsnio jų siekti. Pasak pašnekovo, labai svarbu neatsiriboti nuo gyvenimo realijų, žinoti, kas vyksta, kiek kas kainuoja, domėtis darbo galimybėmis, ieškoti bendraminčių, džiaugtis bendravimu su artimaisiais ir nepykti ant likimo, negyventi praeitimi ir neabejoti, kad kita diena bus šviesesnė. „Mane į gyvenimą sugrąžino ne veltui, vadinasi, dar kažką prasmingo jame turiu padaryti, – įsitikinęs vyras. – Be to, džiaugiuosi, kad galiu mylėti ir esu mylimas.“


Gydytojo komentaras

Jokūbas Fišas, neurologas

Patyrus komą, pasekmės gali būti įvairios. Tai priklauso nuo to, ar žmogus patyrė komą dėl insulto, ar dėl eismo įvykio, ar dėl auglio operacijos. Nežinant visų detalių, mažai ką galima numatyti. O ir žinant dabartinę sveikatos būklę, persirgtas ligas, nedaug ką gali pasakyti ar tuo labiau prognozuoti ateitį. Tačiau jei žmogus patiria komą, tai dar nereiškia, kad jis pasmerktas ir nebegyvens normalaus gyvenimo.

Galiu užtikrinti: būna, kad ir koma, ir ją sukėlusios priežastys ar liekamieji reiškiniai, tai yra nervų sistemos struktūriniai pakitimai, sukeliantys nemalonius simptomus, praeina. Jau įrodyta, kad smegenų ląstelės atsikuria arba jų funkcijas perima kaimynės. Ar dar liko sveikatos pokyčių, gali parodyti tik labai detalus neurologinis tyrimas. Žinoma, geri rezultatai priklauso nuo daugelio veiksnių: genetikos, gydymo, asmeninių savybių ir nuo Dievo. Tačiau aš manau, kad tokiam žmogui reikia tolesnės neurologinės priežiūros ir gydymo. Yra ir manančiųjų, kad nieko daryti nebereikia, nebent tik malšinti simptomus: jei skauda – nuskausminti, jei įsimeta infekcija – duoti antibiotikų ir pan. O kartais iš tiesų gydyti nebereikia, žmogus jaučiasi gerai, tačiau perdėtai besirūpinantys artimieji pradeda jį tampyti pas daktarus.

Dažnai manęs klausia, ar reikia artimiesiems kalbėti su komos būklėje esančiu žmogumi, ar tas bendravimas nėra beprasmis, ar jis padeda. Iš pradžių pasitarkite su gydančiu mediku, ar tai netrikdys paciento. Medikui leidus, kuo daugiau bendraukite su ligoniu, kalbinkite jį, pasakokite jam, duokite paklausyti jo mėgstamos muzikos. Svarbiausia, kad emocijos ir bendravimas būtų teigiami, būtų rodomas rūpestis, užuojauta, padrąsinimas. Yra žinoma, jog kai kuriais atvejais žmogus jaučia, kad su juo kalbama, ir net atsimena, kas buvo sakoma.

„Valstiečių laikraštis“
 
32
Vardas
Komentavimo taisyklės ir atsakomybė

Sveikata

Niujorke nustatytas pirmas Ebolos karštinės atvejis (12)

2014 spalio mėn. 24 d. 08:12
„Gydytojai be sienų“ terapeutui, neseniai grįžusiam į Niujorką iš Vakarų Afrikos, buvo diagnozuotas Ebolos virusas.

Sostinės centre suliepsnos 1138 žvakės (1)

2014 spalio mėn. 24 d. 06:58
Sostinės centre suliepsnos 1138 žvakės
Skaitytojo nuotr.
Spalio 24-ąją, minint Pasaulio ir Europos organų donorystės ir transplantacijos dieną, sostinės centre suliepsnos net 1138 žvakelės - tiek, kiek Lietuvoje yra gyvų ir mirusių donorų, kurių dovanoti organai ir audiniai išgelbėjo tūkstančių sunkių ligonių gyvybę.

Vyrai, kurie skrydžiu išplėšia iš giltinės nasrų (12)

2014 spalio mėn. 24 d. 05:30
KOP ir VSAT ekipažai
DELFI montažas
Kai vyksta donorystės ir transplantacijos procesas, delsti negalima – kiekviena minutė yra aukso vertės. Antai laikas, per kurį iš mirusio donoro krūtinės išimta širdis turi pradėti plakti operacijos laukiančiojo kūne, – vos 4-5 valandos, kepenis reikia persodinti per 12 valandų.

Iš ES Ebolos moksliniams tyrimams – milijonai eurų (4)

2014 spalio mėn. 23 d. 20:29
Iš ES Ebolos moksliniams tyrimams – milijonai eurų
AP/Scanpix
Europos Komisija (EK) trečiadienį nusprendė skubiai skirti 24,4 mln. eurų Ebolos viruso tyrimams.

Ebolos virusas įtariamas Libane (1)

2014 spalio mėn. 23 d. 20:12
Iš Vakarų Afrikos atvykęs libanieties, manoma, yra užsikrėtęs Ebolos virusu ir šiuo metu paguldytas į Beiruto ligoninę. Jei įtarimai pasitvirtintų, tai būtų pirmas toks atvejis Libane, skelbia AP.