Į diskusiją įsitraukia ir Lietuva, mat kyla akivaizdus klausimas: jei jau Vidurio Europos šalys turi nusiskundimų dėl produktų skirtingumo ir kokybės, kokia situacija galėtų būtų su Rytų Europą pasiekiančiais produktais.

Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (VMVT) tvirtina, kad Lietuvos pozicija šiuo klausimu tikrai atstovaujama europiniu lygmeniu ir ieškoma kuo įvairesnių būdų padėti kiekvienam lietuviui sąmoningai rinktis kokybišką maistą. Tiesa, idėjų, kaip dabartinę situaciją pagerinti yra nemažai ir viliamasi, kad pavyks tai padaryti.

Trūksta bendradarbiavimo modelio

VMVT atstovė Jurgita Savickaitė aiškina, kad skirtingose šalyse parduodamų produktų kokybės tarnyba kol kas nevertina. Tam kelią užkerta organizaciniai aspektai.

„Mes nesame tyrinėję (produktų kokybės – aut.past.), nes nelabai turime tokių galimybių šiam momentui. Esmė tame, kad neturime įgaliojimo, tarkime, važiuoti į Vokietiją, atrinkti ten mėginius, parsivežti juos atgal ir tirti. Tam yra Vokietijos institucijos, kurios gali tai daryti. Taigi, nėra tokio mechanizmo“, – sako ekspertė.

Vis tik tokių palyginimų perspektyva yra beveik ranka pasiekiama. Atsiradus galimybei arba modeliui, pagal kurį tai galima daryti, tarnyba tvirtina mielai įsitrauksianti į tokią veiklą.

„Bet žiūrėdami į tuos tyrimus (kitų šalių atliktus – aut.past.), mes pasakėme ir Europos Komisijai, kad palaikytume tokį tyrimą, jei jis, žinoma, būtų europiniu mastu. Mūsų manymu, tai būtų pats objektyviausias dalykas. Ir jeigu kažkas surinktų tokius duomenis, apibendrintų ir pateiktų išvadas, tai būtų vienas kelias. O antras būdas būtų, galbūt ieškoti partnerių tarp vartotojų teisių organizacijų, kurie kaip nevyriausybinės organizacijos turi daugiau laisvės veikti šiuo aspektu.“

Gamintojų pasiteisinimai: kodėl įtarimai teisingi?

Apie tai, kad tų pačių įmonių to paties pavadinimo produktai įvairiose Europos Sąjungos šalyse skiriasi, kalbėta ir prieš kelerius metus. Europos Komisija klausimą kėlė 2011 metais, tačiau tuomet gamintojų atsakymai jos susirūpinimą išsklaidė.

„Įsiklausyta į jų argumentus, kad jie didžiąja dalimi atvejų kartais sudėtį keičia orientuodamiesi į vartotojų lūkesčius rinkoje. Europos Komisija tada pasakė, kad niekas negali uždrausti kompanijai keisti savo produkcijos sudėtį legaliai ją deklaruojant etiketėje, jeigu vartotojai toje šalyje nori vienokios ar kitokios sudėties. Taigi, skirtumai šalyse leidžiami“, – diskusijos istoriją aiškina J. Savickaitė.

Tačiau, anot ekspertės, į keliamą klausimą iš visai kitos pusės žiūri vartotojų teisių organizacijos. Jos kelia ne tik su skirtingumu, bet ir su kaina bei kokybe susijusius klausimus.

„Jie sako tvarkoje, jei skiriasi skoninės savybės arba ten yra kažkokie pardavimo aspektai. Bet jeigu, tarkime, įtraukiamas kainos aspektas, viskas jau yra kitaip. Pavyzdžiui, austriškame jogurte yra cukrus, o Lenkijoje parduodamame to paties pavadinimo jogurte jau yra kažkoks gliukozės sirupas įdėtas, kuris yra gerokai pigesnis. Nes net jei jie yra deklaruoti ir vienoje, ir kitoje etiketėje, tai jau reikia žiūrėti kainų santykį. Ar nepermoka rytų europiečiai už potencialiai pigesnį produktą?“

Ką lyginimas duotų lietuviams?

Vertinant iš pasiruošimo ir bandymų atlikti tokius tyrimus pusės yra racionalu tikėtis, kad vartotojui tokia informacija labai svarbi ir daug duodanti. VMVT atstovė tikina, kad tokia viltis – tikrai pagrįsta.

„Pirkėjui tai duoda užtikrintumą ir galimybę rinktis. Manau, kad Europos Sąjunga ir Europos Komisija savo visais teisės aktais, kuriais reglamentuoja ir maisto produktų ženklinimą, ir tam tikrų reklaminių, sveikatingumo ar maistingumo teiginių ant maisto produktų naudojimą, lygiai taip pat visą informaciją, kuri turi būti pateikta etiketėje, yra tam, kad vartotojas turėtų galimybę rinkti labiau suprasdamas, ką jis perka“, – lyginimų svarbą nurodo ekspertė.

Pasak J. Savickaitės, Lietuvoje tikrai yra žmonių, kurie nori ir stengiasi tokią informaciją gauti bet taikyti kasdien.

„Lietuvoje yra vartotojų grupės, kurios galbūt orientuojasi tik į kainą, bet yra ir vartotojų labai nemaža grupė, kuri orientuojasi į kokybę ir galbūt mieliau spręstų, turėdama galimybę rinktis ir palyginti, tarkime, kad ir tą patį brandinį produktą vieną ir kitą – pigesnį ir brangesnį arba vienokios sudėties ir kitokios šiek tiek sudėties. Tai yra vartotojo teisė. Ir žinoma tie produktai yra saugūs, kokybiški ir atitinka visus keliamus reikalavimus. Čia mes kalbame tik apie vartotojo informuotumą ir jo galimybę pasirinkti. Neapriboti jo galimybės rinktis šiuo atveju.“