- Kiek laiko jau gyvenate Anglijoje? Ar žvelgiant per šiandienos prizmę nesigailite, kad išvykote iš Lietuvos?
- Beveik simboliška – nuo mano išvykimo praėjo penkmetis, lygiai prieš tiek metų rugsėjo vidury atsidūriau su lagaminu ir dviem dideliais krepšiais Viktorijos autobusų stoty. Buvo toks pat kaip ir šiemet šiltas ir sausas ruduo.
Jau išmokau nesigailėti dėl nieko, ką padariau. Kartais apgailestauju dėl to, ko nepadariau, bet ir tie apgailestavimai ateina tik vyno išgėrus ir ėmus svajoti, kad mano gyvenimas galėjo būti penkis kartus geresnis nei yra. Bet kai išsipagirioji ir pamąstai, kad galėjo būti ir penkis kartus blogesnis, tada skubos tvarka susitaikai su tuo, kas yra.
- Kaip per tuos metus kol gyvenate užsienyje keitėsi lietuviai emigrantai? Ar matote ženklių skirtumų tarp anksčiau ir dabar išvykusių?
- Nesu linkusi pulti į absoliučius apibendrinimus ir grynaveisles išvadas, palieku tai daryti tiems, kas turi daugiau talento ir pasitikėjimo savimi. Pasidalinsiu grynai subjektyviais pastebėjimais - norit tikėkit, norit ne. Mano stebėjimai rodo, kad tą trečiąją emigrantų bangą galima skirstyti į kelias bangeles. Tie, kas išvyko dar Lietuvai neįstojus į Europos Sąjungą, išvyko tikrai iš vargo, dėl to, kad Lietuvoj dėl vienų ar kitų priežasčių jiems nebuvo įmanoma išgyventi.
Antroji, jau Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą ir JK atvėrus sienas imigrantams iš rytų Europos, suskato važiuoti tie, kas turėjo drąsos ir ūpo pabandyti kažką naujo. Kas važiuoja dabar? Kurį laiką aš naiviai maniau, kad būsiu paskutinė emigrantė iš Lietuvos. Bet per tuos 5 metus, kiek aš Anglijoj į šią šalį turbūt atvyko daugiau lietuvių, nei buvo jų čia iki man atvykstant. Tai galima tik įsivaizduoti mano nepažabojamo naivumo laipsnį.
Na, o vyksta ypač pastaraisiais ekonominio sunkmečio metais, tie žmonės, kuriems išvykimas iš Lietuvos tam tikra prasme yra desperatiškas veiksmas, kad blogiau nei Lietuvoj, nebus. Kas be ko, nemažai atvyksta jau prisigraibę žinių apie čia galimas gauti paramas ir pašalpas, tai irgi atrodo patrauklu, bent iš pirmo žvilgsnio.
- Teko girdėti, kad turite minčių grįžti į Lietuvą, ar tai tiesa?
- It depends, kaip sako anglai. Niekada nesakiau, kad negrįšiu, bet turint omeny mano godumą gyvenimiškai patirčiai – man įdomu išmėginti dalykus, kurių nesu patyrusi – tai galimybių tam daugiau bent kol kas matau Anglijoje. Lietuvoje kažkaip labai greitai viskas susirikiavo į atitinkamus stalčiukus, susidėliojo vieno ar kito asmens reikšmingumo bei jo vietos visuomenėje žymekliai, ir nelabai liko erdvės netikėtumui ir įvairovei.
- Net ir trumpam sugrįžusi į Lietuvą sugebate sukelti susidomėjimą savimi. Po garsiojo įvykio su varške, kai apsauga neįleido į renginį neštis varškės, internete net susikūrė ironiška „Nacionalinė varškės valgytojų gynimo asociacija“. Ką pati manote apie kilusi ažiotažą?
- Smagu. Va tai buvo tikrai netikėta. Ir su daugybe keisčiausių situacijos interpretacijų. Gaila, kad paskui viskas nusirito į įžeidinėjimų liūną ir siūlymų savo pavardę pasikeisti į Varškytę. Bet tiesą sakant, nors kai kas iš komentarų ir pasisakymų buvo gana užgaulūs, visgi žiūrėkit, kiek kūrybinės energijos staiga atsirado žmonėse – Kaušpėdas sukūrė bent dvi dainas, nupiešta gausybė plakatų ir ar pora šimtų lipnių paveiksliukų varškės tema. Netikėtų proveržių Lietuvoj irgi gali būti ir tai rodo tam tikrą išlaisvėjimą. Tik šiek tiek gaila, kad šitas didžiulis energijos antplūdis buvo nukreiptas į tai, kad būtų ginama jų pačių nelaisvė, t.y. klusnus susitaikymas su apsaugininkų galia ir jų nustatytomis taisyklėmis.
- Šiuo metu pristatote savo naująją knygą „Emigrantės dienoraštis“. Pavadinimas pakankamai aiškus, ar knygoje bus aprašytos Jūsų dienos emigracijoje?
- Mano dienų į tą dienoraštį nemažai sudėta. Patirtis , pastebėjimai, kasdieniškos situacijos. Bandžiau užčiuopti tai, kas vadinama slaptuoju emigrantų gyvenimu, kuo nelabai giriamasi, ką bandoma nutylėti, nuslėpti ne tik nuo kitų, bet ir nuo savęs.
- Iš tikrųjų, knygoje daug neherojiškos kasdienybės – apie namus, kuriuose gyvename, apie parduotuves, kuriose apsiperkama, apie suktybes, su kuriomis susiduriama, apie pažadus, kurie neįvykdomi ir iliuzijas kurios žlunga. Ir apie kasdienę pastangą įsikibti į šitą naują erdvę ir iš naujo susikurti savo gyvenimą.
- Knygoje gana skeptiškai kalbate apie savo ir kitų lietuvių emigracinę patirtį Jungtinėje karalystėje. Kokios didžiausios nesėkmės, kurias teko girdėti ar kokie didžiausi nusivylimai, kuriuos tenka girdėti iš tik atvykusių emigrantų?
- Patekti į pažadus žarstančių apgavikų ir sukčių spąstus – tai vienas iš dalykų su kuriuo susiduria daugybė atvykėlių. Apie tai kalbu ir savo knygoje. Vienas didžiausių ir dažniausiai pasitaikančių nusivylimų – tai nusivylimas savo tautiečiais, liūdna, bet taip yra.
- Ar teko susidurti su išeivių „sėkmės istorijomis“?
- Sėmės istorijų nemažai, jas masiškai ištiražuoja lietuviškos televizijos. O tai, kas masiškai tiražuojama man asmeniškai nėra labai įdomu.
- Kaip apibūdintumėte šiandieninės Lietuvos požiūrį į dirbti svetur išvykusius žmones?
- Kalbant apibendrintai – tikrai simpatingi žmonės. Susiradau daug naujų draugų. Yra nemažai tokių, kurie sugeria naujus dalykus ir pritaiko juos savo gyvenime. Tampa mažiau susirūpinę dėl to, kas ką pagalvos ir kaip aš atrodau. Labiau atsakingi už save ir labiau savimi pasitikintys, nes kai išvažiuoji į kitą šalį ir ten nepražūni, pasitikėjimas savimi atsiranda savaime be jokių pasitikėjimo ugdymo metodikų. Gana stipriai įsikibę į savo lietuviškas šaknis ir gana kritiški aplinkai, kurioje gyvena.
- Rašote, kad gyvenant kitoje šalyje keičiasi tarpusavio bendravimo normos, vyro ir moters santykiai. Kas tai lemia – didesnis atvirumas pasauliui ar, atvirkščiai, atsiradusi socialinė izoliacija ir atsiskyrimas nuo įprastos aplinkos?
- Čia komplikuotas klausimas. Yra daug sudedamųjų ir plius tam tikras patirties ir įpročių šleifas atsineštas iš Lietuvos. Kalbant apie lyčių santykius, iš tikrųjų stipriai pasikeičia pozicijos. Lietuvoje vyrai turi daugybę privalumų vien dėl to, kad jų daug mažiau nei moterų ir dėl jų moterys turi konkuruoti. Londone situacija pasikeičia, moterys apsižvalgo ir, ypač tos, kurios simpatiškesnės ir jaunesnės, iš karto neria į platesnius vandenis, kur pasirinkimas gali būti įvairesnis. Jos Lietuvoje jau buvo išmokusios konkuruoti dėl vyrų, tad šias savybes puikiausiai išnaudoja naujoje erdvėje. Vyrukams Lietuvoj konkuruoti nelabai reikėdavo, užtekdavo palaukti, kol prisirpusi uoga pati nukris į rankas. O Anglijoje šituos įpročius lietuviams vyrukams jau reikia keisti. O juk geriau turėjus, pereiti prie blogesnių sąlygų visada labai sunku.