Viskas prasidėjo prieš devynerius metus, kai dar studijuodama Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje Viktorija sulaukė pasiūlymo pagal „Erasmus“ mainų programą išvykti į Vokietiją.

„Mano profesorius Povilas Gylys ragino nepraleisti šio šanso. Jis manė, kad man bus naudinga išvažiuoti į užsienį pasisemti naujų žinių ir įspūdžių, o gal net ir užsikabinti ten. Taip ir nutiko.“

- Daugelis įsivaizduoja, kad svetimoje šalyje viskas einasi kaip sviestu patepta. Kaip tau sekėsi įsikurti Vokietijoje?

– Pirmieji žingsniai buvo ne sviestu tepti, o erškėčiais kloti! Ne kartą naktimis liejau ašaras, kankino namų ilgesys, trūko draugų, stebino nauja tvarka. Mane šokiravo, kad visi stengėsi pabrėžti, jog esu kitokia nei visi kiti, be to, nepraleisdavo progos taisyti mano klaidų ir nurodyti, kas galėtų būti atlikta geriau ar teisingiau.

Gana sunkiai pratinausi prie vokiečių punktualumo, jų taisyklių ir tvarkos. Vargau ir dėl to, kad beveik nemokėjau vokiečių kalbos: nors studijavau ją Lietuvoje, mano žinios pasirodė be galo menkos. Dėkui mano profesoriui Börgeriui, kuris atsisakė su manimi kalbėti angliškai – taip gana greitai įvaldžiau kalbą.

- Ne kartą teko girdėti, kad Vokietijos aukštosios mokyklos suteikia puikias sąlygas studentams. Kokie buvo tavo įspūdžiai?

- Žinoma, Leipcigo akademija – nuostabus architektūrinis paminklas, kuriame viskas įrengta labai moderniai. Beveik visose klasėse stovi nauji „August Förster“ fortepijonai! Ką ten lyginti su mūsų akademija, kurios instrumentams trūko klavišų, emalė apsilaupiusi, bibliotekoje knygos beveik vien rusų kalba, o muzikos studentai klausydavosi užsidarę po tris mažulyčiuose kambarėliuose... Prisimenu ir tai, kaip prieš muzikos literatūros egzaminus tekdavo užsiimti eilę 6 val. ryto prie M. Mažvydo bibliotekos, spaudžiant 20 laipsnių šalčiui, kad galėtum pasiklausyti įrašų iš traškančių plokštelių. Apie CD tada net nesvajodavom...

Tačiau Lietuvoje, nepaisant prastų sąlygų, galėjau rinktis paskaitas pagal savo poreikius, o tai skatino savarankiškumą. Vokietijoje mano studijos buvo labai įtemptos: privalėjau lankyti daugybę paskaitų, tačiau nemažai jų buvo visiškai nereikalingos.

Lietuvoje man dėstė aukščiausio lygio pedagogai, ir man staiga pasidarė labai liūdna suvokus, kaip dažnai leisdavau sau pramiegoti įdomias jų paskaitas.

Vokietijoje profesoriai gauna solidžius atlyginimus ir socialines garantijas, bet man susidarė įspūdis, kad daugelis jų tarsi užmigę ant tos gerovės ir nustoję ieškoti naujovių ir galimybių. Tad vis keičiau pedagogus ir ieškojau to, kas būtų man naudinga ir įdomu.

- O kokios buvo gyvenimo sąlygos?

- Kol studijavau, gyvenau bendrabučiuose, tačiau dažnai teko keltis iš vieno į kitą, nes vis pritrūkdavo vietų. Paskutinysis buvo viename vargingiausių Leipcigo kvartalų, kuriame gyvena labai daug turkų, socialiai remtinų žmonių. Prieš mano langus kiauras dienas stoviniuodavo grupelė alkoholikų, kurie pradėdavo „darbą“ 7 ryto ir baigdavo apie 7 vakaro, netgi savaitgaliais...

Kartą, kai man pranešė, kad po 10 dienų bendrabutis uždaromas, teko kurį laiką nuomotis butą su nepažįstamu miuziklo dainininku bei šokėju...

Žinoma, tie laikai jau praėjo. Šiuo metu nuomojuosi 3-jų kambarių butą viename geriausių miesto rajonų. Namai – didžiausias prioritetas, tai – mano tvirtovė!

- Kada pajutai, kad jau įsitvirtinai svetimoje šalyje?

- Tai įvyko beieškant darbo. Mano tėveliai ne visą laiką galėjo mane paremti, tad norėjau kuo skubiau susirasti pajamų šaltinį. Tai nebuvo lengva dėl įtempto studijų tvarkaraščio.

Galiausiai pavyko įsidarbinti profesionaliame chore „Gewandhaus Kammerchor“, kuris dalyvaudavo įvairiuose muzikos projektuose, o vėliau gavau vietą MDR radijo chore, ir čia dirbau 1,5 metų. Tai buvo gerai mokamas, bet labai intensyvus darbas, dėl kurio net teko laikinai nutraukti studijas. Vis dėlto pavadinčiau tai labai ryškiu ir svarbiu etapu savo gyvenime: koncertavau pačiose žymiausiose pasaulio koncertų salėse su garsiausiais dirigentais, solistais ir orkestrais.

- Tačiau kaip vis dėlto nutiko, kad iš choro dirigentės ir dainininkės tapai operos soliste?

- Dar tebestudijuodama dirigavimą ėmiau svarstyti, kas bus, kai baigsiu stažuotę Leipcige. Choro dirigavimo specialybė labai populiari Lietuvoje, tačiau darbo nėra daug. Be to, vyrauja labai negatyvus požiūris į dirigentes moteris... Tačiau ir Vokietijoje įsitvirtinti nėra lengva.

Todėl nuolat sukosi mintis: ką dar galėčiau padaryti ar išmokti, kad surasčiau savo vietą muzikos pasaulyje. Vokietijoje man sukako 24-eri, ir beveik kasdien girdėdavau, kad tai – mano paskutinis šansas, kad turiu kuo greičiau pasiekti rezultatų.

Kadangi ilgus metus dainavau choruose ir ten atlikdavau solo partijas, supratau, kad vienintelė galimybė – mano balsas.

Kai Lietuvoje lankiau vokalo pamokas pas dainininkę Liubovę Chuchrovą, ji pirmoji man užsiminė, kad turėčiau pabandyti tapti soliste. Tada tuo netikėjau, nes dainuoti solo tebuvo pramoga ir nieko daugiau. Tačiau vėliau tai tapo realybe.

- Dabar tavo, kaip solistės, bagaže – solidūs vaidmenys teatre, koncertai su geriausiais orkestrais ir chorais. Patark, kaip sėkmingai kopti karjeros laiptais?

- Visada baiminuosi žodžio „karjera“. Man svarbu likti muzikoje, o kur gyvenimas nukreips – pamatysim.

Kol buvau studentė, galvojau, kad dainuoti radijo chore yra didelė garbė, o kai ten atsidūriau, ėmiau svajoti, kad kada nors stovėsiu viena prieš chorą ir orkestrą. Ir visai netrukus, vos tik nutraukiau savo kaip choro dainininkės kontraktą, troškimas dainuoti solo išsipildė!

Visada maniau, kad būti soliste – tai kažkas magiško. Tačiau vėliau atsivėrė ir tamsioji darbo pusė. Kartais juokauju, kad dainuodama chore uždirbdavau daugiau nei dabar, atlikdama pagrindines partijas operos teatre.

Svajonės pildosi, tik reikia labai norėti ir, žinoma, įdėti pastangų. Prisimenu, kaip sėdėdama virtuvėje prie stalo svajojau dirbti teatre. O jau po poros mėnesių gavau stipendiją, kuri suteikė galimybę tris mėnesius dirbti Berlyno „Komische Oper“! Tada sau pasakiau, kad norėčiau dirbti teatre ilgiau ir... gavau kontraktą Dessau teatre, o vėliau – ir Leipcigo Operoje. Manau, belieka tik savęs paklausti: o ko dar labai norėčiau?

- Balsas – jautrus instrumentas. Kaip jį saugai, ką darai, kai užpuola ligos?

- Balsas – tai sielos veidrodis, kuris atspindi charakterį, žinias, emocijas, kuris reaguoja į pokyčius, vykstančius tavo viduje.

Kai užpuola ligos, stengiuosi nepanikuoti (tai labai sunkiai pavyksta). Puikiai suprantu, kad ligos – tai natūralus gyvenimo reiškinys, tad jei taip nutinka, einu pas gydytoją ir atsisakau visų koncertų. Beje, pasakyti „ne“ irgi reikėjo išmokti.

- Kaip atrodo tavo dienotvarkė? Turbūt tau daugelis pavydi, kad nereikia sėdėti biure nuo 8 iki 17 val.?

- Oi, ne, mano dienos režimas dažniausiai būna griežtai suplanuotas. Repetuoju 6 dienas per savaitę, o sekmadieniais dainuoju spektakliuose. Jeigu 10 val. ryto turiu būti repeticijoje, man tenka keltis 6.30, kad spėčiau gerą valandą pasivaikščioti su savo Erdelio terjerų veislės šunimi Luna. Tačiau šio laiko nekeisčiau į saldų miegą, nes kai esu gamtoje su savo augintine, atsipalaiduoju ir pailsiu.

Paprastai rytinė repeticija trunka iki 13 val., tada grįžtu namo, pietauju arba vėl lekiu su šunimi. Du kartus per savaitę einu į pilates treniruotes, kartą – pas vokalo pedagogą. Nuo 18 val. repetuoju teatre arba vakarais dainuoju spektakliuose. Grįžusi vėl išeinu su Luna arba dar spėju pažiūrėti kokį gražų filmą, arba perskaityti kelis puslapius knygos...

- Ar yra Leipcige lietuvių, ar bendraujate?

- Čia jų mažai, o ir ryšiai nėra labai artimi. Labiausiai man gaila, kad nėra su kuo pasikalbėti gimtąja kalba. Tačiau turiu gerų draugių, su kurioms stengiuosi palaikyti ryšius ir paplepėti lietuviškai.

- Vokietijoje atradai savo profesinį kelią. O kaip klostosi širdies reikalai?

- Keistas sutapimas, bet mano vaikinai buvo tik vokiečiai, net ir tuomet, kai gyvenau Lietuvoje. Mano pirmasis draugas dirbo Vokietijos ambasadoje, kartu praleidome aštuonerius metus, bet vėliau keliai išsiskyrė. Šiuo metu vaikino neturiu, tačiau per daug dėl to galvos nesuku. Manau, pauzės gyvenime taip pat yra būtinos ir netgi labai svarbios.

Viktorijos dosjė:

Gimė 1977 m. Vilniuje.

Studijos: Mokėsi M. K. Čiurlionio menų gimnazijoje, studijavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.

2001 m. baigusi choro dirigavimo specialybės magistrantūrą įstojo į Leipcigo „Hochschule für Musik und Theater Felix Mendelssohn-Bartholdy“, ją baigė 2009 m.

Svarbiausi vaidmenys: Donna Anna W. A. Mozarto operoje „Don Giovanni“, Philine A. Thomas operoje „Mignon“, Pamina W. A. Mozarto „Die Zauberflöte“. Vienas sudėtingiausių Viktorijos kurtų vaidmenų teatre – Donna Fiorilla G. Rossinio operoje „ Il Turco in Italia“.

Favoritas: „Prieš Mozartą visada lenkiu galvą ir manau, kad tai vienas svarbiausių kompozitorių pasaulio muzikos istorijoje. Dainuodama jo sukurtą muziką išgyvenu pačius svarbiausius gyvenimo momentus.“

Įsimintiniausi rečitaliai ir koncertai: F. Mendelssohno „Elias“ su MDR radijo choru ir orkestru, K. M. von Weberio operos „Oberonas“ koncertinis atlikimas Miunchene ir Štutgarte, G. Mahlerio 2-oji simfonija „Auferstehungssymphonie“.

Hobiai: augintinė Luna; knygos („vos randu laisvą minutę, stengiuosi skaityti, ir būtinai lietuviškai, džiaugiuosi, kad atsirado internetinių svetainių, kuriose galiu užsisakyti lietuviškų knygų“); filmai; koncertai ir parodos („menas man reikalingas kaip oras, kuriuo galėčiau kvėpuoti“).

Gyvenimo credo: „Kas ieško, tas randa!“

Patarimai ketinantiems gyventi Vokietijoje:

būkite punktualūs;

jeigu jums yra duotas planas, niekada nepraleiskite nė vieno punkto, vykdykite jį nuosekliai;

nemėginkite policininkams duoti kyšio – nepavyks;

jeigu gavote neigiamą atsakymą, jis galutinis ir nekeičiamas;

stenkitės palaikyti švarą ir tvarką – tai labai svarbu ir į tai labai kreipiamas dėmesys;

nesitikėkite, kad būsite priimtas toks, koks esate, ir nesistebėkite, jeigu jus pasistengs pamokyti viską daryti geriau;

stenkitės kuo greičiau išmokti vokiečių kalbą ir perimti tradicijas – jus už tai gerbs;

būkite mandagus, tada ir su jumis taip elgsis.