Miunsteryje baigusi mokslus Justina ten ir apsistojo, o šiuo metu dirba, kaip pati sako, sunkiai apibrėžiamą darbą – geoinformacinių sistemų technologijų srityje, kraštovaizdžio planavimo biure.
– Kuo jus sudomino geografija?
– Nėra tokios profesijos, kuri mane sudomino. Profesija man asocijuojasi su aiškiai apibrėžtu darbu ir tam tikra rutina. O man visada patiko atrasti vis kažką naujo ir naujo. Kai darbas apriboja ir atveda į rutiną, manau, jį būtina keisti. Mane domina pati veikla, pavyzdžiui, pasaulio erdvės suvokimas, kuris keičiasi, mutuoja, vystosi kartu su žiniomis. Kitas svarbus aspektas – vizualumas, labai primityvus darbo įvertinimo būdas, bet galimybė vizualizuoti procesus erdviškai ir taip perteikti kokią nors žinią visuomet žavi.
Neseniai supratau, kad ir kūryba man teikia malonumą. Kažkada tai buvo tapyba, muzika, drožyba, bet kūryba nebūtinai turi būt meninė. Žemėlapiai, vizualiniai projektai, programos taip pat yra maži kūriniai, kuriuos malonu kurti. Nuostabu mokėti kažką sukurti, turbūt dėl to pasirinkau technologijų kryptį, nors ir toliau aiškinu tai kaip geografijos pritaikymą.
Vis dėlto, jaučiausi ribojama geografinių žinių ir kaskart, norėdama sukurti tam tikrą sudėtingesnį darbą, jausdavau žinių trūkumą. Taigi, suradau naujas studijas, kurios padėtų turimas žinias naudoti ir paprasčiau pritaikyti. Mat, žemėlapiais labai lengva meluoti, nes vizualinėmis žiniomis žmonės patiki daug greičiau nei kalbinėmis. Mūsų regėjimo pojūčiai vystosi anksčiau ir sparčiau nei klausos.
– Dabar pritaikote studijų metu įgytas žinias ir jas toliau kaupiate. Ar kada teko dirbti ne pagal išsilavinimą?
Tai mano miestas, ir kad ir kur nukeliaučiau, kad ir kaip man gera būtų kur nors toli nuo namų, bet Vilniuje man geriausia. Kai grįžtu į Vilnių, suprantu, kaip ten gera ir kaip baisiai jo pasiilgau.
Lietuvoje gausu galimybių
– Nesu tikra, ar Lietuvoje geografija populiari profesija? Ar yra galimybių tobulėti?
– Šiais laikais, kai viskas pasiekiama internetu, galimybių tobulėti turi visi. Galbūt tai riboja politiniai režimai, tačiau Lietuvoje viskas prieinama. Manau, trūksta paskatinimo ir vieni kitų palaikymo, kritiško, bet turbūt labiausiai – pozityvaus mąstymo. Jaučiau, kad Lietuvoje formuojama idėja, jog viskas turi būti duota. Studijos, kurių metu reikalaujama išmokt tik tam tikrą konspektą, ir suformuoja tokią idėją. Studentas nėra skatinamas žinoti daugiau, ir neduokdie daugiau nei dėstytojas. Toks formavimas malšina bet kokį norą domėtis daugiau. Nesutinku su brangiomis studijomis Lietuvoje, bet galbūt tai pagerins jų kokybę. Nėra nieko blogiau už nereikalaujantį ir nesidomintį studentą.
– Kokia jūsų nuomonė apie Lietuvos „protų nutekėjimą“?
– Domiuosi šia tema, ji labai aktuali. Statistiškai aišku, jog tai vyksta visur, Lietuva niekuo neišsiskiria. Kitas klausimas, kuris nutekėjimas didesnis: protų ar darbo jėgos? Atsivėrus sienoms lietuviai pradėjo daugiau emigruoti dėl ekonominių priežasčių. Studento vizą ir anksčiau galėjai gauti lengviau nei darbo. Štai Vokietijos švietimo modelis su privaloma praktika labai patrauklus studentams: įgyjama ne tik žinių, bet ir po studijų lengviau rasti darbą. Iš tiesų man pačiai labai norisi suvokti, kodėl ir kaip pasirenkama emigracija. Būtų įdomu apklausti skirtingų socialinių grupių emigrantus. Sužinoti, ar jie jaučiasi svetimi ir kodėl. Pastebėjau, kad mokslininkai, migruojantys kas keletą metų, nesijaučia emigrantais. Priimančių šalių piliečiai jų tokiais ir nelaiko.
Keliaudama jaučiasi laiminga
– Pasirinkote specialybę, artimai susijusią su pasaulio pažinimu. O pati ar mėgstate keliauti?
Studijuodama pagal mainų programą mokiausi Prancūzijoje. Tada supratau, ką reiškia minioje jaustis vienišai. Prancūzų kalbos beveik nemokėjau. Tai, tarsi akmuo po kaklu, varžė mano bendravimą. Su draugėmis autostopu keliaudama po Prancūziją pramokau kalbos. Ji taip giliai įsirėžė, kad netrukus nukeliavusi į Barseloną sunkiai besurezgiau sakinį angliškai.
Po šios patirties bent kartą per metus aplankydavau Prancūziją, nesinorėjo pamiršti kalbos. Ten apsistodavau pas keliautojų bendruomenės (Couch Surfing) narius. Tai viso pasaulio keliautojų, siūlančių atvykėlius supažindinti su vietine kultūra bei įpročiais ir priimti į savo namus, tinklas.
Keliauju kai tik galiu, bet pasibaigus studijoms baigiasi ir ilgos atostogos. Viską tenka planuoti kruopščiau. Keliauju kai tik pavyksta, ir kelyje esu labai laiminga. Su kuprine ar palapine ant pečių, ištiesusi ranką ir stabdydama mašinas jaučiuosi it paukštis. Taip keliauju ne visur, tačiau keliaudama nesu patyrusi jokių problemų.
Gyvenimas užsienyje skatina siekti daugiau
– Kiek kalbų mokate?
– Mokėjimas mokėjimui nelygus. Pastebėjau, kad vokiečiai šiuo klausimu kuklūs, turbūt mokėjimą prilygina tobulam mokėjimui. Tuo tarpu pietiečiai neturi problemų teigdami, kad moka kalbą, nors dažnai ji būna laužyta ir ne visada rišli. Sunku pasakyti, kaip tai suvokia lietuviai, gal, kaip visada, – laikosi viduriuko. Taigi, angliškai kalbu, rašau bei skaitau gana laisvai. Sunkiau – vokiškai. Dar prancūziškai, nors pastebėjau, kad tampa sudėtinga rašyti šia kalba. Ispanų kalbos žinių, manau, pakaktų kelionėje, tačiau nesakyčiau, kad puikiai ją moku. Truputį suprantu rusų kalbą, tačiau ja nekalbu. Šiek tiek skaitau latviškai, pradėjau mokytis turkų frazių, taip pat man gražus čekų kalbos skambesys, būtų įdomu pasimokyti.
– Ar yra dalykų, kuriuos norėtumėte papasakoti būsimiems jūsų profesijos studentams?
– Geoinformacinių sistemų technologijos, kaip ir kiekviena sritis, turi savų pliusų ir minusų. Geriausiai šis darbas suvokiamas atliekant jį praktiškai. Vokietijoje praktika labai svarbi ir įprasta ir studijuojant, ir po studijų. Kompanijose atviros durys praktikuotis norintiems studentams. Praktikantams skiriama daug dėmesio, tikimasi, kad po studijų jie sugrįš dirbti. Lietuvoje, mano manymu, su praktikantais užsiimama mažiau, dažniau ieškoma kompetentingų darbuotojų. Man labai svarbu buvo išmokti programuoti, mat mokėdama galiu dirbti bet kur, o darbus siųsti internetu. Dar nedirbu taip gerai, kad pati pasirinkčiau darbo vietą, tačiau ruošiuosi tam. Didžiausias šio darbo trūkumas – nuolatinis spoksojimas į kompiuterio ekraną.
– Kuo jus sužavėjo Vokietija, jog išsirinkote ją iš visų pasaulio šalių?
– Nesirinkau, ir tikrai nesužavėjo, taip jau studijos lėmė, po jų netikėtai radau darbą, mat regione ekonominė padėtis nebloga, taigi kol kas ramiai ieškau, ką ir kaip veikti toliau. Mielai pakeisčiau miestą, nes manau, kad metropoliniame mieste yra daugiau tarptautinių, alternatyvių veiklų, prie kurių mielai prisijungčiau. Mieste, kuriame gyvenu, visuomenės modelis gana tradiciškas. Ir nors čia be galo daug tarptautinių studentų, jie gyvena tarsi atskirai, įsipina į visuomenę pusmečiui, metams ir išvažiuoja. Integruotis į tradicinę visuomenę gerokai sunkiau. Mielai išvykčiau į Prancūziją, galbūt ateityje tai pavyks.
– Galėtumėte nemažai duoti Lietuvai. Ar planuojate kada nors grįžti?
– Būčiau laiminga, galėdama pasidalyti tuo, ką turiu, ir manau, kad tai labai svarbu. Mainai – senesnis socialinis procesas nei kalba. Kadaise tai turbūt buvo pirmas santykių užmezgimo žingsnis.
Šiuolaikinėje materialioje ir vartotojiškoje visuomenėje, manau, šis etapas, dalybos, yra toks šališkas, kad kartais skaudu. Bet tai įauga į žmogų iš visuomenės, ir tam pakeisti reikia laiko, kitokios aplinkos ir noro. Sudėtinga atsakyti, ar galiu kažką duoti Lietuvai. Išvykdama studijuoti būtent to ir tikėjausi, ir vis dar tikiuosi.
Jei tapčiau pakankamai stipri technologijų srityje, galėčiau dirbti ir Lietuvoje, tačiau kol kas man trūksta verslumo ir žinių. Šiuo metu esu tik geras mokinys, bet dar ne mokytojas. Iš savęs ir kitų reikalauju daug, tad, manau, grįšiu tuomet, kai jausiu, kad galiu sukurti tai, kuo drąsiai galėsiu pasidalyti. Nors ir myliu Vilnių, manau, dabar jausčiau sąstingį ir nesistengčiau siekti daugiau. Nors ir ne tiesiogiai, tačiau aplinka tikrai veikia žmones. Sunkiomis aplinkybėmis žmonės stengiasi pasiekti daugiau, o gyvenimas užsienyje – viena iš sunkių aplinkybių. Kartais jaučiu, kad kai pasidaro pernelyg paprasta, tampa nuobodu, o rutina mane stingdo. Tai nereiškia, kad kaskart, kai pabos, keisiu šalį – galima keisti aplinką, ieškoti naujų pažinčių ar veiklos.