Ką nors niekinamo pasakyti apie Lietuvą, vienam ant kito išlieti kibirą pamazgų dabar tapo tokiu pat kasdieniu kai kurių lietuvių įpročiu, kaip atsikėlus ryte nusižiovauti ir pasiraivyti. Tačiau specialistai pataria viso to nesureikšminti – esą žmonės, nors ir ne visada parinkę tinkamus žodžius, taip tik išreiškia savo nuomonę ir parodo, kad gimtoji šalis jiems teberūpi.
„Duskit toj savo Lietuvoj“
Lietuvą šluoja jau ketvirtoji emigracijos banga ir internetas tapo ne tik žinių šaltiniu, po visą pasaulį išsibarsčiusias gimines ir draugus jungiančiu tiltu, bet ir vieša tarpusavio santykių aiškinimosi arena. Ne tik naujienų portaluose, bet ir socialiniuose tinkluose, pokalbių svetainėse, kur emigrantai ir Lietuvoje gyvenantys tėvynainiai metų metus mielai dalijasi savo džiaugsmais ir rūpesčiais, vos prakalbus apie emigraciją ar Lietuvos problemas viskas staiga pasikeičia: tarpusavyje imama įnirtingai kandžiotis ir badytis.
„Duskit toj savo Lietuvoj“, – atskrieja žodžiai iš tolimo krašto. „Užsprink pinigais ir gauk nuo jų išvaržą“, – ataidi atsakymas iš Lietuvos. „Tėvynė man nieko nedavė, tik visą laiką atiminėjo“, – pasigirsta skundas. „Grįšit patys nieko nedavę Lietuvai ir rėksit, kad jus skriaudžia“, – be gailesčio kertama atgal. „Toj žemėj, kur buvo Lietuva, gyvena lenkai, rusai, baltarusiai ir netikėliai visokie“, – švysteli akmuo. „Plušėk tuose savo užsieniuose, verge, individe be kilmės ir kultūros“, „Lietuvai nereikia išdavikų, spjaunančių į veidą dėl ėdalo ir eurų“, – pasipila kruša.
Padėties nedramatizuoja
Tačiau Viešosios politikos ir vadybos instituto analitikas Egidijus Barcevičius ir Vytauto Didžiojo universiteto Sociologijos katedros docentė Jolanta Kuznecovienė abejoja, ar konfliktas tarp emigrantų ir Lietuvoje likusių tėvynainių iš tiesų yra, nes dabar esą sunku būtų surasti žmogų, kurio artimieji ar giminaičiai nebūtų išvykę gyventi ir dirbti į užsienį. O aštrių pasisakymų ir komentarų interneto svetainėse nereikia sureikšminti, kadangi tai tik atskirų žmonių nuomonės.
„Aš nesu įsitikinęs, kad šis konfliktas yra realus, – sako E. Barcevičius. – Tyrimai rodo, kad gerokai daugiau užsienyje gyvenančių lietuvių mano, jog Lietuvos gyventojai yra neigiamai nusistatę jų atžvilgiu, nei yra iš tikrųjų. Be to, tyrimų duomenimis apie 40 proc. Lietuvos gyventojų bent vienas iš artimųjų gyvena užsienyje, o 80 proc. pažįsta ką nors, kas ten gyvena. Taigi, emigracija, emigrantų situacija ir požiūris daugeliui lietuvių yra žinomi iš pirmų lūpų.“
Analitikas nurodė dvi svarbiausias priežastis, kodėl išvykusieji mano, jog Lietuvoje yra daug prieš juos nusiteikusių žmonių: „Pirma, užsienio lietuviai plačiai naudoja Lietuvos žiniasklaidos šaltinius informacijai apie Lietuvą gauti (ypač internetą). Žiniasklaida dažnai rašo apie lietuvių nesėkmes ir nusikaltimus užsienyje. Apie sėkmės istorijas rašoma rečiau, nes jos patraukia mažiau dėmesio nei skandalai. Atitinkamai užsienyje gyvenantys lietuviai mano, kad Lietuvoje jie vertinami būtent iš neigiamos pusės.
Kita to paties medalio pusė – daugelis emigrantų išvyko ne dėl gero gyvenimo Lietuvoje, o dėl ekonominių sunkumų. Dėl šios priežasties jie jaučia tam tikrą nuoskaudą ir nusistatymą, kad Tėvynėje jie yra nesuprasti ir nelaukiami.“
Tačiau, anot pašnekovo, tautinės vertybės neprarado savo vertės net ir dėl ekonominės krizės: „Daugelis emigrantų domisi Lietuvos reikalais, seka naujienas, siekia, kad jų vaikai išlaikytų lietuvių kalbos įgūdžius. Tiesiog šioje srityje jiems reiktų šiek tiek daugiau pagalbos ir palaikymo iš Lietuvos.“
Lietuviams trūksta bendravimo kultūros
Tai, kad kraštiečių apsižodžiavimas perauga į Lietuvos drabstymą purvais, E. Barcevičiaus nuomone, nėra žmonių nutautėjimo požymis: „Žmonės turi teisę išsakyti savo nuomonę, nors gal ne visada pasirenka pačius tinkamiausius žodžius.
Nepagarbaus kalbėjimo yra daug tiek tarp Lietuvoje gyvenančių, tiek ir tarp išvykusių lietuvių. Tokio kalbėjimo priežastys yra labai individualios. Kai kada žmonės jaučiasi išstumti iš Lietuvos, kai kada jie susiduria su sunkumais, pavyzdžiui, tvarkantis dokumentus ar gaunant paslaugą iš valstybės institucijų, kai kada nepatinka Vyriausybės politika, o kartais tiesiog emocingai reaguojama į kokį komentarą internete. Dažnai nepagarbus kalbėjimas kaip tik parodo, kad žmogui rūpi valstybės reikalai ir jis dėl jų pergyvena.“
Paklausta, ką mano apie kai kurių lietuvių nevaržomai rodomą panieką savo šaliai, sociologė J. Kuznecovienė atsakė, kad, jos nuomone, lietuviai dažnai nemoka kultūringai reikšti emocijų: „Savo situacija, galimybėmis ir savimi pačiu nusivylusių žmonių yra visuomet ir ypač sunkiais momentais. O žmonių, kurie turi pagrindo nusivilti, yra nemažai ir čia, ir ten.“
Pašnekovės nuomone, dauguma emigrantų dirba pakankamai sunkiai, dalis jų gimtinėje turėtą aukštesnį socialinį statusą užsienyje yra pakeitę į daug žemesnį. Jie turi mokytis iš naujo gyventi kitoje visuomenėje ir dažnai nelengvomis sąlygomis.
„Galbūt nemažai jų mieliau būtų pasilikę Lietuvoje, jeigu tik būtų turėję gerai apmokamą darbą ir galėję gyventi pagarbos kupinoje aplinkoje, – sako J. Kuznecovienė. – Žmonės jaučiasi išstumti, buvę priversti išvykti, todėl visiškai suprantama, kad jie turi pakankamai daug nusivylimų ir neigiamų emocijų. Taigi tie visi aštrūs žodžiai yra jų emocijų raiškos būdas, o emocijų raiškos kultūros, tolerancijos, santūrumo ir pagarbos savo valstybei, deja, kai kuriems iš mūsų dažnai pritrūksta. Pilietiškumą mes turim reikšti, bet tie žodžiai nesusiję su tikruoju noru ką nors konstruktyviai keisti.“
Kalbos apie tautines vertybes yra nuobodžios
Vienos Vilniaus mokyklos istorijos mokytoja Violeta sako iš savo mokinių taip pat išgirstanti ne itin malonių atsiliepimų apie gimtąją šalį. Anot jos, tam didelę įtaką turi aplinka, kurioje vaikai auga: „Į mokyklą, kur ir turėtų visapusiškai formuotis, tobulėti Lietuvos pilietis, vaikas jau atsineša šeimos požiūrį ir net jos problemas – nepriteklių, nedarbą, įvairius išgyvenimus. Sunku iš pagrindų pakeisti jų nusistatymą.“
Mokytoja tvirtina, jog paraginti bent jau domėtis Lietuvos ir pasaulio įvykiais vaikai kartais sugeba atsirinkti, tačiau įsimena tik skandalingus, garbės valstybei neteikiančius faktus ir subjektyvius jų vertinimus.
Sužadinti tautinius vaikų jausmus, pasak mokytojos, taip pat ne visada pavyksta: „Tautiškumo, tautinių vertybių tema mokinius labai sunku sudominti. Jiems tai atrodo neįdomu ir nuobodu. Tik prakalbus kai kuriomis Lietuvos istorijos temomis, pavyzdžiui, apie didžiųjų kunigaikščių laikus, Vytauto valdymą, mokinių požiūris pasikeičia, jie ima domėtis tautos praeitimi. Vaikams patinka akcentuoti tuos didingus laikus. Lietuvos praeitį jie vertina gerokai palankiau nei šiandieną.“
Lietuvos himną moka ne visi
Violeta pasakoja, kad per septynerius jos darbo mokykloje metus vaikai labai pasikeitė: „Jie tapo drąsesni, nebijantys išsakyti savo nuomonės įvairiais klausimais, kritikuoti, kartu turintys gerokai platesnį akiratį ir suvokimą – galbūt iš dalies todėl jiems nėra taip svarbu pabrėžti tautiškumą. Be to, prieš dešimtmetį ir visuomenėje nebuvo taip drabstomasi purvais, nebuvo tokio susipriešinimo. Tautiškumas ir patriotizmas buvo gyvesni, į ateitį žiūrima su optimizmu. Dabar pačios visuomenės nuotaikos kitokios. Vaikai nenusileidžia su savo požiūriu nežinia iš kur – jie yra mūsų atspindys.“
Visai neseniai vesdama pilietinio ugdymo pamokas mokytoja sugalvojo padaryti nedidelę dešimtokų apklausą – paprašė mokinių anonimiškai lapeliuose parašyti, ar jie moka „Tautišką giesmę“. Mokytoją nustebino vaikų reakcija. Išgirdę, ko jų prašoma, vaikai labai nustebo. Jiems pasidarė nejauku. Iš karto buvo paklausta, ar tikrai prie atsakymo nereikia nurodyti savo vardo. „Nors vaikams pasakiau, jog jie gali rašyti spausdintinėmis ar kokiomis nori raidėmis ir kad tikrai nesiaiškinsiu, kas ką parašė, man pasirodė, kad ne visi išdrįso parašyti tiesą. Jiems buvo gėda.“
Iš 74 dešimtokų 21 atsakė, kad visiškai nemoka „Tautiškos giesmės“, likusieji tvirtino mokantys, tačiau didžioji jų dalis prisipažino, jog gali sugiedoti tik du posmus ir kai kur supainioti žodžius. Vienas mokinys atsakė, jog jis nemato reikalo mokėti Lietuvos himno.