Netrukus ten įsidarbino ir Vaida. Tačiau pora iš Afrikos pabėgo vos gimus kūdikiui. „Mažųjų saugumu rizikuoti jau nedrįsčiau ir kitiems nepatarčiau“, – sakė moteris „Tiesai“. Visiems svarstantiems, ar ryžtis tokiai avantiūrai, lietuvė tokį žingsnį žengti pataria nebent per artimiausius penkerius metus. Darbų ir gerų atlygimų PAR tikrai yra, tačiau neilgai – prastėjanti politinė situacija atsiliepia ir ekonomikai, ir vis augančiam nusikalstamumui.
– Ar lengvai priėmėte sprendimą keltis gyventi į PAR? Juk taip toli nuo namų, o dar į šalį su tokia tragiška istorija?
– Nesame avantiūristai, bet visada buvome svajotojai. Nors pasiūlymas vykti į PAR buvo netikėtas, skambėjo egzotiškai. Šiek tiek pasiskaitę apie šalį supratome, kad žmonės ten gyvena, dirba ir įgyvendina svajones taip pat, kaip ir bet kur kitur. Žinoma, daug abejonių kėlė kriminogeninė šalies, o ypač Johanesburgo, situacija, tačiau tikėjome, kad mūsų atsargumas ir blaivus protas užtikrins saugumą.
Johanesburgas pasaulyje itin dažnai patenka į pavojingiausių miestų reitingų viršūnes. Dauguma užsienio šaltinių mėgsta aprašinėti didžiuosius vadinamuosius Johanesburgo township'us (miesto pakraščius, į kuriuos apartheido režimo metais buvo iškeldinti juodaodžiai – aut. past.) Alexandrą ir Soweto. O ten situacija tikrai šiurpinanti.
Šiek tiek ramino ir garantuota galimybė kartą per metus grįžti į Lietuvą.
– Kokie argumentai vis dėlto nusvėrė ir privertė išvykti į PAR?
– Pasiūlymas vykti į PAR atėjo labai sunkiu ir mums, ir apskritai Lietuvai metu. Užklupo krizė, buvo priimti nepalankūs mokestiniai įstatymai.
Apsispręsti, žinoma, padėjo finansiniai privalumai PAR, žadėti patogumai. Be to, vyrui tuo metu tai buvo vienintelė galimybė dirbti pagal specialybę. Ir dirbti ne bet kokį, o inovatyvų, iššūkių kupiną darbą. Aš tuo metu Lietuvoje studijavau ir dirbau pagal specialybę daugiau nei dvejus metus, tačiau dėl mažėjančių etatų didėjantis darbo krūvis ir jo neatitinkantis atlyginimas vertė mąstyti apie alternatyvas. Nors ir netikėjom, kad kada nors taip pasakysime, bet tuo metu atrodė, kad Lietuvai mūsų nebereikia.
– Tačiau PAR dirbo ne tik Jūsų vyras, bet ir Jūs pati. Ar sunku ten įsidarbinti lietuviams?
– Magistro laipsnio diplomas mano rankose PAR garantavo atviras duris daugelyje sričių. Jeigu Lietuvoje tęsti studijas po bakalauro yra įprastas ir lengvai prieinamas dalykas, PAR tai – didžiulis darbas. O jeigu mokslus sėkmingai užbaigi – ir didelė pagarba.
Apskritai, jeigu turi tinkamas kvalifikacijas, PAR rasti gerai mokamą darbą yra be galo daug galimybių, kadangi šalis jaučia didžiulį išsilavinusios, patyrusios darbo jėgos trūkumą. Mano manymu, įvairios postapartheido (rasinės segregacijos sistema Pietų Afrikoje 1948–1994 m., aut. past.) politikos, siekiančios skatinti anksčiau engtų rasių reintegraciją ir pažangą darbo rinkoje, šaliai padarė meškos paslaugą. Norinčių mokytis, dirbti, tobulėti atsiranda vis mažiau.
– PAR yra ir visai nemaža lietuvių bendruomenė?
– PAR yra didžiulė Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė. Čia jie emigravo maždaug XIX a. pabaigoje. Keiptaune (Cape Town) netgi yra žydų muziejus, kurio ekspozicijos daugiausia apima Lietuvą. Gaila, bet dauguma jų jau ne pirmos kartos atstovai, tad mažai ką žino apie Lietuvą. Sutikom ne vieną, tačiau vienintelis jų susidomėjimo Europa motyvas buvo galimybė gauti Europos Sąjungos pasą.
Žydai šalyje dažnai užsiima brangakmenių, papuošalų prekyba, nepaprastai daug gydytojų. Neseniai atvykę lietuviai bendrauja mažomis grupelėmis, be to, ir šalis labai didelė. Tautiečių ryšiai čia nėra stiprūs. Dauguma turi puikius užsiėmimus ir save visiškai realizuoja. Daugelis įkūrę savo verslus, pavyzdžiui, prekiauja šarvuotomis durimis. Nepaisant didžiulio nusikalstamumo lygio, pietų afrikiečiui tai – didelė naujiena.
Kad ir kaip būtų keista, pietų afrikiečiai, net ir stipriai nukentėję nuo vagišių ar užpuolikų, retai imasi priemonių savo saugumui užtikrinti. Tai mums buvo nesuprantamas fenomenas. Iškeltos elektrinės tvoros neretai neveikia, storiausios grotos ant langų ar durų rakinamos plonyte grandinėle.
Nesusidūrėme su žmonėmis, kurie pasirūpintų modernia signalizacija. Grotos taip pat dažnai daromos „dėl akių“, vien dėl to, kad to reikalauja turto draudimo bendrovės. Be to, dauguma nusikaltimų vykdavo pagal namų tvarkytojų, sargų, sodininkų „rekomendacijas“.
– Ar ir Jūsų namų neapsaugojo aukšta tvora ir grotos?
– Tam tikra prasme džiaugiamės, kad nukentėjome tik darbe. Kartą iš vyro laboratorijos buvo išnešti kompiuteriai ir telefonai. Gaila, bet vėliau ir šį nusikaltimą tyrusieji policininkai „apsitarnavo“ beimdami pirštų antspaudus (po savaitės!). Dar du kartus buvo išplėštos administracinės patalpos – išnešti serveriai su visa komercine ir finansine informacija, dar daugiau kompiuterių.
Mano darbovietėje taip pat vidury baltos dienos vyrukai, apsimetę meistrais, išsinešė direktoriaus kompiuterį. Deja, vėliau, nors ir mano raginami, kolegos taip ir neįprato savo kompiuterių rakinti specialiai tam nupirktomis spynomis.
– Be nusikalstamumo, kokie buvo Jūsų pirmieji įspūdžiai apie PAR?
– Pirmasis mūsų įspūdis – šaltis! Ne visi supranta, kad ir Afrikoje egzistuoja šaltasis sezonas. Tekdavo išsitraukti ir striukes, ir pirštines. Šalčiausi mėnesiai – birželis ir liepa. Aš kaip tik atvykau tokiu metu. Nors buvau pasiruošus, bet –2 laipsniai temperatūros vis tiek buvo didelis šokas. Prie to nepripratom, nes centrinio šildymo PAR nėra. Šildosi kas kaip išmano. Rytais nuo automobilio stiklo gramdant ledą kartais apimdavo lengva depresija.
Kitas netikėtas įspūdis – didžiulės tvoros su spygliuotomis vielomis beveik aplink kiekvieną namą. Jokios galimybės tiesiog išeiti gatvėn pasivaikščioti. Prie to niekaip nepripratom iki pat galo, tad trumpos viešnagės Lietuvoje būdavo tikra atgaiva.
Nepasakyčiau, kad tik atvykę patyrėme kokį nors kultūrinį šoką. Pietų afrikiečiai yra labai malonūs žmonės. Eina apsipirkti, sveikinasi, dirba, pramogauja, valgo (daug!). Galbūt kultūrinis šokas atėjo daug vėliau, kai įsisukome į darbus ir iš tikrųjų pažinome žmones.
Pavyzdžiui, supratome, kad pietų afrikiečiai linkę viską dramatizuoti, apkalbėti už nugaros. Neretai į paviršių išlįsdavo slapta pasakytos rasistinės pastabos. Gaila, bet sunkiai sekdavosi tvarkytis su žemesniesiems socialiniams sluoksniams priklausančiais eiliniais darbuotojais.
Retas kuris sugebėdavo du darbus atlikti vienu metu (pavyzdžiui, pasukti rankenėlę ir paspausti mygtuką) ar suvokti, kad kiekvienas veiksmas turi pasekmę, numatyti į priekį (pavyzdžiui, užsakyti medžiagų, jei jos baigėsi).
Rasizmas šalyje vis dar didžiulė problema – tiksinti bomba. Atvira neapykanta nebepriimtina, tačiau slaptas pyktis, galbūt netgi pavydas visada „plūduriuoja“ kažkur tarp eilučių. Man, kaip vadovei, dažnai tekdavo išklausyti nusiskundimų apie prastesnę kavą juodaodžiams, prastesnes darbo sąlygas, mažiau galimybių uždirbti viršvalandžiais. Neformalioje aplinkoje, įgijus daugiau kai kurių draugų pasitikėjimo, tekdavo klausytis apie nelygias galimybes mokyklose, gydymo įstaigose, šalies pašalpų sistemoje.
– Ar tėvams viską papasakodavote?
– Jokiu būdu tėvams nepasakojame to, kas pranešama per vietines žinias. Prievartaujamos moterys, kūdikiai, vyksta susišaudymai, grobimai ir plėšimai. Tikiu, kad viso to išvengėme tik per laimingą atsitiktinumą. Tėvams to žinoti tikrai nereikia.
– Tačiau tokio grožio šalyje turėjo būti ir gerų akimirkų?
– Žinoma – kelionės, maistas ir geras oras. Atradome tokių perliukų, kuriuos aplanko tik didžiausi kelionių entuziastai. Labai sužavėjo Green Karoo dykuma ir joje esančios Riemvasmaak karštosios versmės, Augrabieso kriokliai. Įsimylėjom Laukinę pakrantę (The Wild Coast), kur patartina leistis tik su 4 x 4 mašina.
Dar iki šiol prisimename, kaip iš ten namo parsiradome tik ketvirtą ryto, nors septintą jau reikėjo būti darbe. Automobilio padangas teko keisti visas – taip pat ir atsarginę. Bet buvo verta pamatyti nepaprasto grožio pakrantę, vandenyną ir mažai civilizacijos paliestą vietinių gyvenimą. Ką tikrai prisiminsime, tai valandų valandas gerame restorane su pilna lėkšte nuostabaus maisto.
– Ir vis dėlto – dabar su visa šeima gyvenate Anglijoje. Ar galima sakyti, kad PAR neištvėrėte?
– Taip, neištvėrėme nusikalstamumo, korupcijos ir nekompetencijos. Atsiradus vaikeliui, saugumas tapo prioritetu. Efektyvus darbas ir teigiamas jo rezultatas taip pat po truputį tapo neįmanomas.
Pastebėjome, kad pietų afrikiečiai nėra linkę išlaikyti, išsaugoti nei savo, nei kitų sukurtos gerovės. Tai pastebima visose srityse, ne tik privačiame versle. Darbo vaisiai čia greitai „suvalgomi“, o tęstinumas, palaikymas, tolesnė pažanga – pamirštami. Abu norėjome judėti toliau, tobulėti, tad PAR mums nebebuvo tam palanki erdvė.
– Ką iš PAR prisiminsite, o ką norėsite pamiršti?
– Tikrai prisiminsime pamėgtas nuostabaus grožio vieteles, nesvarbu, ar tai tik mažas parkelis prie namų, ar amfiteatras Drakensbergo kalnuose. Norėčiau prisiminti ir žmones, su kuriais dirbau, nors ir ne visi prisiminimai yra teigiami – ypač dėl slaptų rasistinių užgauliojimų. Tikiu, kad tokia patirtis užaugino storesnę odą ir man pravers ateityje.
O kuo greičiau pamiršti stengsimės beprotiškus kamščius gatvėse ir greitkeliuose, mėnesių mėnesiais neveikiančius šviesoforus, paklaikusius „mikruškių“ vairuotojus ir vagišius. Bus sunku, nes netgi paskutinės mūsų dienos PAR buvo tuo paženklintos. Iš pažiūros gerai jaunai šeimai sutikau parduoti keletą smulkmenų, daug atidaviau dykai, bet vis tiek jie slapta nukniaukė mano dukrytės buteliuką.