Tarp karo ir depresijos
Prieš šešerius metus pirmą sykį į Izraelį atvykusi žydės ir lietuvio duktė pakluso, anot jos, iš aukščiau jai siųstam ženklui. Jau neabejoja, kad ši žemė yra jos tikroji tėvynė. Čia gyvena jau ketvirti metai. Lietuviška tėvo ir žydiška sutuoktinio pavardės, sakytumei, žymi svarbius šios keturiasdešimtmetės moters asmeninės istorijos taškus.
Rugpjūčio mėnesį į Lietuvą su šeima pasisvečiuoti atvykusi moteris nuolatos galvojo apie Izraelyje vykstantį karą. Ji išgyveno ir ją pasivijusį melą, informacijos iškraipymus. Įvykiai Izraelyje, pasak buvusios kaunietės – kur kas sudėtingesni nei apie juos kalbama žiniasklaidoje, gyvenimas šiame pasaulio krašte – subtilesnis, įvairiasluoksnis, ne taip lengvai perprantamas. Daug tamsos, inercijos, politinių manipuliacijų iš abiejų pusių.
Atsitolinusi nuo karo zonos moteris Lietuvoje pakliuvo į slogios nuotaikos zoną. „Kauno Laisvės alėja ištuštėjusi, mieste pilna supermarketų, prabangių aprangos salonų. Kaip tai gali vykti šalyje, kur dauguma žmonių gauna tokius mažus atlyginimus? Abu su vyru Lietuvoje jautėme depresyvią atmosferą“, – sakė į Izraelį grįžusi Ana (vardas pakeistas).
Nepritekliai nespaudė
Žvelgiant iš šalies, Ana galėtų būti ir tipiškas naujojo pasaulio žmogus. Toks, kuris pats pasirenka savo tautybę ir tėvynę – pats kuria savo gyvenimą, jo tekstą. Taip pat ir patį galingiausią šio teksto komentarą.
Pasaulis, kuriame gyvena Ana, tokiems, kaip ji, yra pasiruošęs kaip niekada anksčiau. Geresnio gyvenimo siekę lietuviai ir lietuvės svetur randa ne tik tai, ko ieškojo, bet neretai ir naująją savo tapatybę. Tik Anos kryptis pažymėta ne ekonomikos ir netgi ne meilės emigrantės ženklu. Kaune ji ir jos paauglys sūnus turėjo viską, ko reikia: gerai įrengtą butą naujame name, automobilį, padorias pajamas, įdomių darbo pasiūlymų.
Ne į visus juos moteris atsiliepdavo, vos spėdavo suktis.
Didžiausia lietuviško laikotarpio trauma – subyrėjo dešimtmetį trukusi jos ir jos sūnaus tėvo santuoka. Griūvanti šeima, varginantys santykiai po skyrybų užgulė tarsi našta. Izraelis, šalia tėvynės siekio, buvo dar ir proga pabėgti, pradėti visiškai naują gyvenimą.
Priešų neturėjo
Muzikos ir teatro akademijos diplomą turinti Ana profesionalumu, darbštumu lenkė ne vieną diplomuotą žurnalistą. Darbas radijuje, kur iki išvykdama iki paskutinės dienos vedė įvairias laidas, jai buvo bene pats mėgstamiausias.
Čia, Lietuvoje, pasaulis buvo pasirengęs būti po šios talentingos, darbščios, gražios moters kojomis. „Lyg ir neturėjau priešų“, – garsiai svarstė Ana. Nesunku tuo patikėti, turint argumentą – atvirą, bemaž nuogą veidą, moters-vaiko šypseną. Vis dėlto pasauliui teko ją iš gimtinės Lietuvos išlydėti ten, kur ji surado tikrąją tėvynę.
Istorines ir politines Anos tėvynės kūrimosi prielaidas pokalbyje aplenkėme. Žydų tautos skausmą ir likimo tragizmą pokalbyje daugiau ištylėjome ir išdūsavome. Kai kurie žmonės, tarp jų – šių eilučių autorė – žydų tema su žydais verčiau kalbasi vidiniu balsu – nebyliai, įsitempę, pasirengę pašnekovą tausojančiai pokalbio taktikai. Pasaulį sukrėtęs antisemitizmas tebekelia šiurpą. Stebina, kad pastarasis vis dar gyvas.
Kaip šiame kontekste jaučiasi moteris, kuri atmetė galimybę likti lietuve Lietuvoje, savanoriškai prisiimdama visą įvairiaprasmišką tautos naštą?
„Kol buvau vaikas, nieko apie žydus nežinojau. Vėliau į žydiškumą įsiliejau pati. Tai nutiko man jau gyvenant Kaune. Joniškyje, kur užaugau ir kur gyvenanti mano mama yra vienintelė žydė, niekas man apie žydus nepasakojo“, – prisiminė pedagogų šeimoje augusi Ana.
Būti žyde mokė bendraklasiai
Taip jau nutiko, kad Anos tėvai gavo paskyrimą dirbti nedideliame, Lietuvos žydų istorijai praeityje svarbiame mieste. Į šį miestą ji kartu su tėvais atkeliavo dar visai mažytė. Ten gimė jos brolis. Jis į Izraelį išvyko pirmasis, dar visiškai jaunas.
„Nejaučiau, kad esu žydė, kol mokykloje, kai mokiausi pirmoje klasėje, vaikai nepradėjo badyti į mane pirštu sakydami: „Tu – žydelka! Supratau, kad tai kažkoks įžeidimas, bet nesuvokiau, kas tai yra. Keisčiausia, kad labiausiai šitaip mane erzino čigoniukė“, – prisiminė Ana. Šios lengvos vaikiško gyvenimo drumzlės tuojau pat nusėdusios, mamai paaiškinus: nieko čia tokio blogo ar baisaus nepasakyta.
Pagal motinos liniją Ana Izraelyje laikoma žyde. Anos mamą karo žiaurumai aplenkė – ji gimė 1949-aisiais. Siaubo neišvengė Anos senelė su vyriausiąja dukterimi ant rankų bėgdama nuo hitlerininkų ji pasitraukė į Rusijos gilumą.
Seneliui, kuris su žmona ir trimis vaikais pateko į hitlerininkų rankas, konclageryje teko išgyventi milžinišką skausmą. Hitlerininkai nužudė jo žmoną ir du vaikus. Išgelbėti pavyko vienintelį sūnų.
Po karo grįždamas į gimtuosius Šiaulius traukinyje senelis sutiko Anos močiutę su kūdikiu ant rankų. Jauna moteris taip pat buvo netekusi savo šeimos. Susitikimas buvo lemtingas. Šioje naujoje šeimoje ir gimė Anos mama.
Jidiš kalba – miela ausiai
Didesnių su tapatybe susijusių išgyvenimų Ana nepamena. Girdėdavusi, kaip mama susitikusi su seserimi ir senele kalbasi jai nesuprantama jidiš kalba. Ausyse tebegirdi mielą tos kalbos skambesį. Ana tos kalbos taip ir neišmoko.
Kur kas labiau ji prisimena paauglystei būdingus išgyvenimus. Būdama paauglė ji nesijautė graži. Drovėjosi savo liesumo. Mokykloje, kur ją vertino kaip gabią tinginę, jos atspara buvę asmeniniai gebėjimai. Kaip nutikę, kad, būdama keturiolikos, ji susidraugavo su šauniausiu mokyklos vaikinu, beveik nepamena. Prisimena tik, kad draugės jai pavydėjo.
Šiaulių konservatoriją ji baigusi pavyzdingai – su raudonu diplomu. Nors buvo gąsdinama nesėkme, į Kauno muzikos ir teatro akademijos chorinio dirigavimo ir vargonų muzikos kursą ji pateko pirmuoju numeriu. Tai buvęs metas, kai Ana pradėjo pasitikėti savo jėgomis ir tuo, kad ji gali nuveikti kai ką svarbaus. Kovoti ir laimėti.
Jausdavosi balta varna
Pirmą sykį sparnus į Izraelį Ana buvo pakėlusi besimokydama antrame Kauno muzikos akademijos kurse. Buvo pradėjusi mokytis hebrajų kalbos. Tačiau tai nebuvusi vidaus paskata. Visa, kas buvo susiję su Izraeliu, atrodė šalta, nepažįstama, baisu. Išvykti nepasiryžo – nebuvo tam subrendusi. Žydų istorija ji aktyviau pradėjo domėtis po skyrybų – 2003-aisiais. Vesdavo sūnų į sekmadieninę žydų mokyklą prie Kauno žydų bendruomenės, įsitraukė į Kauno choralinės sinagogos veiklą.
„Kai pradėjau domėtis, daug kas ėmė aiškėti, pradėjau suvokti savo identitetą ir save pačią. Paskutinis taškas buvo kelionė į Izraelį 2008-aisiais. Važiavome į svečius. Tuo metu ten gyveno mano tetos ir brolis. Nuo pirmų dienų, stebėdama žmones, jų bendravimą, aplinką, supratau, kodėl aš taip nejaukiai jaučiausi Lietuvoje, kur nuolat iššokdavau iš konteksto. Izraelyje jaučiausi taip organiškai ir gerai, kad man tapo aišku: čia – mano vieta. Kol nerandi savo aplinkos, bandai prisitaikyti, sakydamas sau, kad taip reikia. Bet kai randi savo aplinką, nebenori grįžti ten, kur nesijautei komfortiškai“, – pasakojo moteris.
Moteris pasvarsto: gal tas žydiškas kraujas vis tik prasimušdavęs? Lietuvoje ji dažnai jausdavosi tarsi balta varna.
„Aplinkui mane dabar – žmonės, kurie tokie, kaip aš. Man gera, kad neišsiskiriu. Esu tokia pati garsiakalbė, emocinga. Lietuvoje žmonės, kuriuos sutikdavau, būdavo tarsi kokie prigesinti. O čia jaučiuosi gerai. Nebijau autobuso gale šūktelėti vairuotojui – paklausti, kiek valandų. Lietuvoje jaučiausi sukaustyta, suvaržyta. Čia jaučiuosi savimi. Nesakau, kad ši šalis ideali, pasitaiko visokių dalykų, bet čia jaučiuosi gerai“, – karštai kalbėjo Ana.
Apsispręsti paskatino liga
Į naująją, tiksliau – tikrąją – tėvynę ji visam laikui atvykusi 2010-aisiais. Prisimena, kaip vos atkeliavusią ją su visa manta įsodino į mikroautobusą ir naktį – rodos, amžinybę, vežė į šalies šiaurę.
Šiai kelionei ji ruošėsi dvejus metus. Neapsieita ir be specialaus ženklo – taip šiandien Ana vertinanti mįslingai ją pirmosios kelionės į Izraelį metus ją paguldžiusią ligą. Į ligoninę ji pateko per žydams svarbią šventę Jom Kipur. Tai viena iš svarbiausiu judėjų religinių švenčių, skirta apsivalymui ir atgailai už tai, ką esi netinkamo padaręs per visus metus. Neplanuotai ji turėjusi užsibūti čia dvi savaites, kur ją ant kojų pastatė Izraelio gydytojai. Ten jai tarytum buvo duotas laikas apmąstyti savo gyvenimą, savijautą, siekius.
„Priėmiau tai kaip man iš aukščiau skirtą ženklą. Iki tol bėgau, dirbau, plėšiausi, draskiausi. Kažkas turėjo mane sustabdyti. Grįžau į Lietuvą visiškai kitas žmogus. Draugui, kuris manęs nebepažino ir klausė, kas man pasidarė, pasakiau: „Išvykstu į Izraelį“, – pasakojo moteris.
Liga ją sustabdė ilgam: pusmetis reabilitacijos, dar vieneri metai, kol sustiprėjo. Labai padėjęs vidinis įsitikinimas, žinojimas, ko nori. Dar po pusmečio ji susikrovė kelionės lagaminus.
Aplinkui – panašūs
Izraelis šiuo metu – iš įvairiausių pasaulio šalių suvažiavę, artimo ar vienodo statuso piliečiai. Daugelis jų mokosi ir dar nėra gerai išmokę hebrajų kalbos. Jie panašūs ir daugeliu atvejų solidarūs. Norą vieni kitiems padėti Ana jaučianti gatvėje, autobuse, valstybinėse įstaigose ir prekybos vietose. Į Izraelį atvykęs žydas – visiškai kas kita nei iš Lietuvos į Angliją, Vokietiją ar Prancūziją dirbti suvažiavę lietuviai, į kuriuos vietiniai dažniausiai žiūri nelabai palankiai, kaip į svetimus.
Žinojimas, kad atvyko į jai skirtą vietą, padėjo Anai ištverti adaptacijos sunkumus, abejones. Ne visi atvykėliai tokį kultūrinį šoką pakelia. Gana sunku perprasti visiškai kitokią visuomenės struktūrą ir papročius, ne visiems tas kitoniškumas patinka. Ana, kuri niekada nelaikė savęs religingu žmogumi, Izraelyje jutusi Dievo pagalbą. Dažnai, nutikus bėdai, jai padėdavo visiškai svetimi žmonės.
Tikėdama anapusine galia, ji staiga netapo didelė ritualų gerbėja ar perdėm pamaldus žmogus. Vis dėlto ji gerbia šabato tradicijas ir maldas – tai perėmė iš pamaldžios, bet ne fanatiškai religingos savo sutuoktinio šeimos.
Gyvenimu Izraelyje skirtą programą ji išsirinko dar Lietuvoje. Įsiklausiusi į brolio, kuris tuo metu buvo Izraelyje gyvenęs apie trylika metų, patarimus. Lankiusi į vairius Lietuvoje ir kitose Baltijos šalyse organizuojamus seminarus. Viena atvykėlių integracijos į modernius Izraelio kibucus (kolūkius primenančios bendruomenės su specifiniais bendros nuosavybės elementais) programa ją ypač sudomino.
Dirbo valytoja kibuce
Deja, apgyvendinta kibuce ji nerado tų gražių idealizuotų santykių su nemokamomis valgyklomis ir baseinais – tekdavę už daug ką nepigiai mokėti, o pigesnį maistą didžiausiais krepšiais 30 kilometrų vežtis autobusu iš istorinio Tverijos miesto, nuo stoties – dar kilometrą tempti pėsčiomis. Nei pramogų, nei ypatingo bendravimo Ana irgi neaptikusi.
Vis dėlto ją supo geranoriški ir visada padedantys žmonės, nuostabi Izraelio šiaures gamta su jos kalnais, Jordano upe, slėniais bei Kinereto ežeru. „Jo pakrantėje mokiausi savo protėvių kalbos, dar visai neseniai, XX amžiaus pradžioje, po daugiau nei tūkstančio metų atgaivintos Eliezerio Ben Jehudos, kilusio, beje, iš Lietuvos“, – prisiminė moteris.
Pragyvenimui jai pagal programą buvo skirta minimali pašalpa: galėdavusi susimokėti už nediduką butelį, prasimaitinti ir pusmetį pasimokyti kalbos. Belaukdama naujų mokymosi kursų pradžios, kelias savaites dirbo valytojos darbą kepyklėlėje, po kurio laiko – padėjėja ceche. Neilgai trukus ji susirinkusi mantą – atvėrė duris į naująjį gyvenimo tarpsnį.
„Išvykau iš kibuco, nes pavargau laukti ir nemačiau ten perspektyvų tobulėti nei savęs realizuoti“, – sakė Ana.
Naująja gyvenimo vieta tapo gražus, prancūziškas miestas prie Viduržemio jūros, kur gyveno jos brolis ir dvi tetos. Čia ji gyvena iki dabar.
Mieste prie jūros ji dirbo ir mokėsi. Įstojo į Tel Avivo privatų menų koledžą, kad įsigytų naują specialybę. Rugpjūtį jai įteiktas naujas muzikės diplomas.
Studijuodama kurį laiką prižiūrėjo senyvo amžiaus moterį – tai jai padėję dar geriau įsisavinti hebrajų kalbą. Paskui dirbo prekybos tinkle kasininke – tekę perprasti įvairialypę atsiskaitymo už prekes sistemą. Čia jos kalbos įgūdžiai dar labiau sustiprėję. Atvirai ir daug bendraujantys žmonės, kurie su kasininkėmis mėgsta aptarti ne tik pirkiniuose, bet ir įvairius gyvenimo nutikimus, neleido tylėti.
Lemtinga pažintis pliaže
Tuo metu ji susipažino su būsimuoju savo vyru. Ir šiandien ji nenusprendžianti, kaip vertinti pažinties aplinkybes – buvusios banalios ar romantiškos. Tai nutikę tame pačiame pliaže, kuriame ji pasisekimo sulaukusi dar turistinės kelionės metu. Tąsyk jai piršęsi įvairaus amžiaus, drovumu nepasižymintys žydai. „Tada kaip tik ir pagalvojau: čia kada nors sutiksiu savo būsimą vyrą“, – juokėsi prisiminusi Ana.
Beveik po ketverių metų ten pirmąsyk sutiktas vyras atrodė tikras rimtuolis. Jie pasimatę tik po kelių mėnesių. Jau po savaitės viengungis keturiasdešimtmetis pristatė savo draugę vedybų nesulaukiantiems savo tėvams. Vestuves jiedu su išrinktuoju atšventė 2012-ųjų pabaigoje.
Su savo vyru ji pirmą sykį susitiko būdama keturiasdešimties. Vaikų klausimas jiedviem buvo svarbus. Už Aną metais vyresniam žmogui tai buvo pirmoji santuoka. Nepaisant įvairių dvejonių ir sveikatos pavojų, Ana surizikavo.
Perspektyva susilaukti atžalų buvusi dargi svarbesnė už santuokos klausimą. Jiedu skubėjo, daug ką svėrė protu. Ir nors Anos draugas jai pasipiršo jau po dviejų savaičių draugystės, sprendimą susituokti jiedu priėmė, kai į jų bendrą gyvenimą pradėjo belstis nauja gyvybė.
Auginti kūdikį – šventė
Šiandien Anos šeimos centre – antruosius gyvenimo metus pradėjęs mažylis. Nuolat besišypsantis berniukas džiugina internetu jį nuolat matyti norinčiam seneliui Lietuvoje. Anos tėvui mažylis primena berniuko mamą vaikystėje.
„Nuostabus vaikas“, – apie mažąjį sakė Ana. Sveiką mažylį auginančiai jos amžiaus moteriai, Anos įsitikinimu, kiekviena diena – tarsi šventė. Buitiniai sunkumai prieš tokį stebuklą nublanksta. Taip pat ir menki ją ir vaiko tėvą skiriantys mentaliteto skirtumai ar „senberniški“ viengungio reliktai. Anos sutuoktinis – itin rūpestingas tėvas. Pavaduoja ir supratingai padeda prireikus.
Su žmona jį sieja daugybė dalykų, tarp jų – panašus požiūris į gyvenimą, santuoką, dvasiniai tikslai, profesinė patirtis. Pedagoginio darbo patirties turinti moteris savo gyvenimą sujungė su pedagogu.
Anos sutuoktinis – mokslų (disciplina, neturinti atitikmens mūsų šalies švietimo sistemoje; kompleksiškai mokoma įvairių mokslų – geografija, fizika, biologija, astronomija ir pan.) ir anglų kalbos mokytojas. Kai reikia apsispręsti, linkęs gerai pasvarstyti. Ana iki šiol stebisi, kaip jis pasipiršo taip greitai. Juokaudama svarsto: gal jam patikę, kad ji, tada dar ne tiek gerai mokėjusi hebrajiškai, atrodė mažakalbė. Jautriais klausimais, bijodama suklysti, anuomet apskritai patylėdavusi.
Išmoko žydiškų dainų
Lemtingos pažinties laikotarpiu jai buvo pasiūlyta pavaduoti muzikos mokytoją mokykloje, kurioje dirbo jos naujasis draugas. Šalyje vos dvejus metus pragyvenusiai Anai anaiptol neatrodę, kad jos kalbos įgūdžiai tokiam darbui tinkami. Ją padrąsinęs naujasis draugas. Tekę išmokti populiarių dainų, perprasti švietimo sistemą.
Ypač jai patiko projektas, kurio metu buvo palaipsniui susipažįstama su pasaulines klasikos kompozitorių kūriniais. Programoje dalyvavo profesionaliausi Izraelio muzikantai, pabaigoje mokiniai pakviesti į specialiai jiems skirtą koncertą.
Be šios mokyklos, ji sulaukė kvietimo dirbti švietimo įstaigoje prestižiniame Tel Avivo rajone. Vienu metu dirbusi dviejose mokyklose. Skendusi darbuose iki kol pradėjo lauktis kūdikio. Nevertėjo rizikuoti būsimos gyvybės, kuri buvo tokia svarbi, sąskaita: ji atsisakė pedagogės darbo.
Nuo tada ji dirbo tik būsima mama, vėliau – mama. Sunkiausia tuo metu Anai buvo sutaikyti su šia padėtimi vyresnįjį sūnų – paaugliai panašioms permainoms dažniausiai priešinasi. Laimei, vėliau berniukai pamilo vienas kitą.
Dirbti neapsimoka
Kas laukia Anos, kai jos mažylis paūgės? Ar Izraelio socialinės apsaugos sistema jai žada kokių lengvatų, saugumo garantą? Pagal šalies įstatymą moterys gauna motinystės pašalpas iki kūdikiui sukanka trys mėnesiai. Jei moteris nedirba ir toliau, ją išlaiko tik jos sutuoktinis.
Vis dėlto vyrams šioje šalyje skirtis neapsimoka. Skyrybų atveju valstybė įsipareigojusi apginti moterį. Tėvui tektų mokėti nemenkus alimentus.
Sutuoktinių išlaikomos moterys šioje šalyje dažnai pačios augina mažylius. Valstybinių lopšelių darželių labai mažai, privačios auklės ar darželiai itin brangūs – minimalias pajamas gaunančiam žmogui tai reikštų pakloti daugiau kaip pusę atlyginimo. Tik gerai uždirbančios specialistės ryžtasi patikėti savo mažylius privatiems darželiams. Tai – nepigus malonumas.
Kai kurios motinos tokioms įstaigoms atiduoda vos trijų mėnesių sulaukusius kūdikius. Dirbti tokioms, kaip Ana, dažniausiai nelabai apsimoka.
Neseniai išsipildė moters svajonė – nusipirkti pianiną ir mokyti vaikus groti privačiai. Ji jau turi mokinių. Gyvenimas jai parodė, kad kažkas iš aukščiau turi specialių, nenuspėjamų planų. Kad gyvenimo sraute jos laukia tik jai skirti užutėkiai.