„Mūsų Klimašauskų šeima pateko į Sibirą 1947 m. Mano senelis Viktoras Klimašauskas ir močiutė Valerija buvo iš Varėnos išsiųsti per vieną dieną gyvuliniuose vagonuose su penkiais vaikais. Atvykę į Kulimesą, čia jie pradėjo savo dešimties metų kelią, kur gyveno padoriai dešimt metų, užaugino vaikus, suteikė jiems išsilavinimą, išmoko kalbėti rusiškai, gražiai bendravo su vietos jaunimu, paskui įsimylėjo ir sukūrė šeimas“, - pasakojo dabar Tiumenėje gyvenanti Liudmila Suppes, kurios mergautinė pavardė buvo Klimašauskaitė.
Kulimeso ir Bačelino kaimai buvo įsikūrę vienas greta kito. Pirmiausiai lietuvių tremtiniai buvo apgyvendinami Kulimeso gyvenvietėje, kur vargo žieminėse, o vėliau, kai pradėjo statyti medžio apdirbimo fabriką, buvo perkelti į Bačeliną. Iš ten jiems buvo arčiau į darbus, tačiau pats kaimas yra įkurtas slėnyje ir kas keletą metų vis užtvindomas.
Dabar Kulimeso kaimo nėra nė ženklo, kaip ir anksčiau čia buvusių kapinių. Bačelino kaimas sumažėjo nuo 700 gyventojų iki kelių dešimčių. Skaičiuojama, kad Kulimeso kapinėse buvo palaidota 12-a lietuvių šeimų, dabar jų beliko 6-ios, nes dalį mirusiųjų artimieji parsivežė į Lietuvą ir palaidojo tėvynėje.
„Kulimeso kapinėse buvo palaidota ir mano teta Ona, tačiau lietuviai ne tik patys į Lietuvą grįžo, bet netgi savo mirusius parsivežė, tad atvyko mano tetos ir išsivežė Oną atgal į Lietuvą. Mano mama buvo bene vienintelė lietuvė, kuri liko čia, nes ištekėjo už ruso, o jis nenorėjo kraustytis į Lietuvą. Čia, Sibire, Bačelino kaime mano tėvai susilaukė keturių mergaičių, kurių viena – aš. Tačiau prisimenu, kad tėvai dažnai vykdavo į Lietuvą, mamos gimtinėje svečiavausi ir aš su mama“, - pasakoja Liudmila.
„Praktiškai, mano mama Bačeline gyveno iki 2005 m., tačiau kai mano tėtis mirė, mama jau negalėjo viena gyventi, todėl mes ją įkurdinome Tiumenėje pas save. Dabar Bačelino kaimas jau nyksta, nes jame sunku gyventi – kas keletą metų vyksta potvyniai. Mes net turime nuotraukų, kur mano tėvai savo darže plaukioja su valtele. Kai tremtiniai gavo leidimą grįžti į Lietuvą, žmonės imdavo išvažinėti iš Bačelino: pirma sumažėjo gyventojų, po to išsikraustė parduotuvės, vėliau išrinko mokyklas, labai gražius lietuvių statytus kultūros namus, kurių architektūra priminė bažnyčią. Bačelino pasididžiavimu buvo ne tik kultūros namai, bet ir lietuvių pasodintas sodas, kuris dabar taip pat nyksta“, - apgailestauja Liudmila.
Ji skaičiuoja, kad iš 700 Bačelino gyventojų apie 300 galėjo būti lietuviai. Kiti gyventojai buvo ukrainiečiai, baltarusiai, vokiečiai, suomė. Nors laikai buvo sunkūs, L. Suppes pasakoja, kad lietuviai ir vietos rusai sutardavę: rusų bobos pavaišindavo lietuvių vaikus pienu, bulvėmis, kol lietuvės moterys dirbdavo.
Liko Sibire, nes čia gimė
Klimašauskų šeimos kaimynė iš Bačelino kaimo lietuvė Danutė Dolbilina sako Sibire likusi dėl to, kad čia gimė, bet lietuviškai ji mokanti kalbėti.
„Gal ką sakysiu lietuviškai, - šypsodamasi pradeda ji. - Lietuvių kaimas Bačelinas buvo įkurtas 1949 m. Iki tol čia atvežti lietuviai gyveno Kulimeso kaime, žieminėse. Po to, kai pradėtas kirsti miškas, jie ėmėsi statytis namus. Namai buvo nedideli, vienas – dviems šeimoms.“
Danutė pasakoja, kad darbai į šią vietą tremtiems lietuviams teko sunkūs: mišką teko kirsti ir plukdyti per upę, žiemą sniego prikrisdavo ir iki juosmens, o šalčiai buvo labai atšiaurūs.
„Čia buvo ištremta mano mama, tėtis ir vyresnioji sesuo Alita, čia gyveno ir mūsų brolis, bet jis čia mirė, čia ir palaidotas. Dabar mano sesuo gyvena Alytuje, Lietuvoje, o aš likau čia, nes aš čia gimiau. Pamenu, kai leido išvykti tremtiniams, buvo daug ašarų, tačiau dauguma jų – iš džiaugsmo“, - prisimena Danutė, kurios šeima kilusi iš Alytaus rajono.
Ji sako nuolat vykstanti į Lietuvą: tiek artimųjų kapų aplankyti, tiek pasibūti tėvų gimtinėje, tačiau Sibiro palikti nenorinti. Čia ne tik jos gimtinė, bet ir šeima.
„Aš kiekvienais metais vykstu į Lietuvą, savas kraštas traukia, manęs Lietuvoje vis klausia, kodėl neatsikraustau, bet čia mano sūnus, anūkė, anūkas. Kai gavome leidimą grįžti, buvome nuvykę į Lietuvą, tačiau savo namų jau neberadome. Kai mama ėmėsi prašytis pagyventi pas vienus, kitus pažįstamus, beveik visi mums atsakė, tarp jų buvo ir mano tėvo sesuo. Tada nusprendėme grįžti atgal į Sibirą. Mamai ir taip buvo labai sunku mus auginti, o sutaupyti patiems pakankamai pinigų, kad grįžtume į Lietuvą, nepavyko“, - apgailestauja ji.
D. Dolbilina sako, kad Bačelinas buvo labai gražus kaimas, kai jame gyveno lietuviai: žmonės augino gėles, vaismedžius, buvo ir lietuvių gatvė.
„Kai atvykstu į Lietuvą, savo tėvų gimtinę, artimųjų kapų aplankyti, kai pamatau kaštonus ir žydinčias obelis, širdyje pasidaro lengviau, lyg ten gyvenčiau. Atvykstu, suvalgau cepeliną, pieno atsigeriu, į mišką nueinu ir noriu įsiminti šią tėvynę visam laikui. Nors dabar trėmimai nebevyksta ir išvykti nesinori, bet aš gimiau tremtyje, ten mano namai. Tad atsisveikinu su Lietuva, savo tėvų namais, iki kito karto“, - atvirauja Danutė.
Ji sako, kad kai lietuviams buvo leista grįžti, iš Bačelino kaimo išvyko beveik visi, liko tik trys šeimos: jos, Klimašauskų ir Belkų, tačiau pastarieji galiausiai taip pat išvažiavo ir dabar gyvena Klaipėdoje.