Emigracijos srityje dirbantys specialistai skalambija varpais – ekonominis sunkmetis kelia naują išvykstančiųjų iš Lietuvos bangą. Palikti šalį ryžtasi ir jau kartą laimę svetur bandę, ir „naujokai“, be to, nepaisoma ir to, kad ir svečiose šalyse ekonominė padėtis šiuo metu ne itin lengva.
© Corbis
Viešosios politikos ir vadybos institutas praėjusių metų pabaigoje – šių metų pradžioje atliko išsamų Lietuvos gyventojų emigracijos tyrimą.

Tyrimo autoriai teigia, kad jis gerokai papildo iki šiol buvusius informacijos šaltinius apie lietuvių emigracijos ir sugrįžimo tendencijas bei priežastis. Be to, jame pirmąkart analizuojama pakartotinė Lietuvos gyventojų emigracija. Atliktos apklausos atskleidė, kad bent trečdalis išvykusiųjų ketina grįžti, tiesa, dauguma - ne anksčiau kaip 2011 metais. Kita vertus, beveik 40 proc. jau grįžusiųjų norėtų ir vėl išvykti.

Tyrimas atskleidė ir tai, kad valstybės vykdomos re-emigracijos politikos įtaka kol kas nėra didelė: nors 70 proc. išvykusiųjų teigia išlaikantys ryšį su Lietuva, tačiau vos dešimtadalis mano, kad Lietuvos valdžia prie to prisideda. Tačiau net trečdalis teigia, kad aktyvi valstybės politika paskatintų juos grįžti.

Plačiau tyrimo rezultatus pristato tyrimo vadovas dr. Egidijus Barcevičius ir instituto analitikė Dovilė Žvalionytė.

- Kaip suprantu, teiginys, kad užsienyje gyvena apie pusė milijono lietuvių, yra šiek tiek perdėtas? Jūs užsimenate apie tai, kad išvykusiųjų po 1990-ųjų užsienyje yra apie 250 tūkst. Gal truputį pakomentuokite.

Dovilė Žvalionytė: Iš tiesų, oficialiai skelbiama, kad nuo 1990-ųjų iš Lietuvos išvyko daugiau kaip 470 tūkst. gyventojų. Tačiau šis skaičius rodo, ne kiek lietuvių šiuo metu gyvena užsienyje, o kiek jų buvo kada nors išvykę gyventi į užsienį. Kitaip tariant, oficialūs duomenys rodo išvykimo mastus, tačiau labai ribotai atsižvelgia į lietuvių grįžtamąją migraciją, apie kurią pateikiami tik deklaruotos migracijos duomenys. Mūsų tyrimo metu atlikta reprezentatyvi Lietuvos gyventojų apklausa atskleidė, kad apie 7 proc. vyresnių nei 18 metų dabartinių Lietuvos gyventojų buvo po 1990 metų išvykę į užsienį, tačiau vėliau grįžo gyventi į Lietuvą. Tai reiškia, kad apie 200 tūkst. esamų Lietuvos gyventojų turi emigracijos patirties, tačiau šiuo metu gyvena Lietuvoje. Vadinasi, dabar užsienyje gyvenančių lietuvių, išvykusių po 1990-ųjų, skaičius yra gerokai, gal net perpus mažesnis, nei įprasta skelbti.

- Kokia ta dabartinė emigracija? Atrodo, kad ji tarsi įgavusi visai kitokį pobūdį, ji toli gražu nebeprimena tos, kokią patyrė Argentinon ar Brazilijon išplaukę mūsų tautiečiai. Kokius esminius šiuolaikinės lietuvių emigracijos bruožus išskirtumėte?

Dovilė Žvalionytė: Lyginant emigraciją prieš šimtą metų ir šiuo metu, galima būtų paminėti bent porą ryškesnių skirtumų. Pirma, dabartinė emigracija dažnai nėra vienkartinė. Daugiau kaip pusė į Lietuvą grįžusių emigrantų nurodo, kad migraciją yra išbandę ne vieną, o du, tris ar daugiau kartų. Žmonės išvyksta ir vėl grįžta, neretai emigraciją laikydami labiau laikinu pokyčiu. Antra, nors ir išvykę gyventi į kitą šalį, lietuviai, visų pirma, informacinių technologijų ir palyginti greito susisiekimo dėka, išlaiko glaudų ryšį su Lietuva. Tyrimo metu didžioji dauguma (60–70 proc.) apklaustų emigraciją patyrusių asmenų nurodė, kad net ir gyvendami užsienyje, jaučiasi Lietuvos dalimi. Abu paminėti šiuolaikinės emigracijos ypatumai leidžia suprasti, kodėl labai dažnai į užsienį po Nepriklausomybės atgavimo išvykę lietuviai nelaiko savęs tikrais emigrantais, pastarąją sąvoką, matyt, labiau asocijuodami su ankstesnėmis lietuvių emigracijos bangomis.

- Nemažai diskusijų kyla dėl to, ar po 1990-ųjų vykstanti emigracija yra grynai ekonominė. Kokios būtų jūsų įžvalgos?

Dovilė Žvalionytė: Tyrimas atskleidė dvejopas tendencijas. Viena vertus, ekonominiai veiksniai, kalbant apie Lietuvos gyventojų emigraciją po 1990 metų, tikrai labai svarbūs. Apklausos metu pusė užsienyje gyvenančių lietuvių nurodė, kad Lietuvą paliko dėl finansinių paskatų – nors Lietuvoje turėjo darbą, bet gaunamų pajamų lygis jų netenkino. Maždaug penktadalis išvyko, nes negalėjo rasti darbo Lietuvoje. Kita vertus, atliktas tyrimas taip pat atskleidė, kad vis tik svarbiausias traukos į kitas šalis veiksnys yra noras išbandyti save, naujos patirties ieškojimas.

- Kokias pamatėte grįžimo tendencijas, nuotaikas, ką galėtumėte šioje srityje akcentuoti ir prognozuoti?

Dovilė Žvalionytė: Grįžtamoji lietuvių emigracija suintensyvėjo nuo 2006-ųjų metų. Per pastaruosius trejus – ketverius metus į Lietuvą gyventi parvyko didesnė dalis (iki 80 proc.) visų grįžusiųjų. Grįžti gyventi į Lietuvą daugumą labiausiai skatino asmeniniai ir socialiniai veiksniai - artimųjų ilgesys, šeimyninės aplinkybės, noras gyventi savoje kultūrinėje aplinkoje. Tuo tarpu gerėjanti Lietuvos ekonominė situacija buvo svarbi vos penktadaliui grįžusiųjų.

Esama ir gana didelio grįžtamosios migracijos potencialo. Užsienio lietuvių apklausos duomenimis, ateityje ketina grįžti maždaug trečdalis išvykusiųjų, dar trečdalis – kol kas nėra apsisprendę. Tačiau artimiausiu metu grįžti planuoja tik nedidelė dalis užsienyje gyvenančių lietuvių. Kadangi, kaip rodo tyrimo duomenys, kuo ilgiau gyvenama užsienyje, tuo mažiau linkstama grįžti, svarbu būtų, kad grįžtamoji migracija toliau intensyvėtų. Anot išvykusiųjų, be artimųjų ilgesio, labiausiai juos grįžti galėtų paskatinti gerėjanti ekonominė situacija ir gyvenimo kokybė Lietuvoje. O labiausiai sulaiko nuo grįžimo, išvykusiųjų manymu, aukštas korupcijos lygis bei biurokratizmas Lietuvoje ir neaiškios Lietuvos ekonomikos perspektyvos bei politinė situacija.

- Kodėl ryžtamasi emigruoti pakartotinai?

Dovilė Žvalionytė: Dar kartą emigruoti dažniausiai nusprendžia neseniai į Lietuvą grįžę ir, tikėtina, dar nespėję gimtinėje įsitvirtinti lietuviai. Itin dažnai jie savo pakartotinį išvykimą grindžia nusivylimu Lietuvos perspektyvomis. Antroje vietoje pagal svarbą atsiduria ekonominiai motyvai – grįžus patiriami finansiniai sunkumai ir nepasitenkinimas darbo sąlygomis. Pakartotinai emigruoti yra ypač linkę tie, kurių uždarbis užsienyje būdavo gerokai didesnis už atlyginimą Lietuvoje. Sprendžiant iš tyrimo metu gautų emigrantų komentarų, tiek finansiškai, tiek simboliškai itin svarbus yra aspektas, kad užsienyje, priešingai nei Lietuvoje, gaunamo atlyginimo pakanka ne tik kasdienėms išlaidoms, bet ir taupymui, o tai leidžia jaustis ekonomiškai saugiau, investuoti.

- Prastėjanti Lietuvos ekonominė padėtis (nepaisant to, kad ji visame pasaulyje šiuo metu prasta) atrodo skatina ir emigraciją iš Lietuvos. Kaip manote, ar tai bus daugiau pakartotinė emigracija, ar išvyks žmonės dar nebandę emigranto duonos?

Dovilė Žvalionytė ir dr. Egidijus Barcevičius: Šiuo metu daryti vienareikšmiškas išvadas, kaip ekonominė krizė veikia ar artimiausioje ateityje veiks migrantų srautus, dar anksti. Viena vertus, ekonominiai sunkumai tęsiasi ir, daugelio ekspertų nuomone, ekonominė padėtis artimiausioje ateityje dar blogės. Kita vertus, ekonominė migracija yra inertiškas reiškinys, todėl tikrąją ekonominės krizės įtaką galėsime tiksliau įvertinti po metų ar dvejų. Remiantis mūsų tyrimo metu identifikuotomis migracijos tendencijomis, galima daryti tik tam tikras prielaidas.

Mūsų tyrimas parodė, kad nemaža dalis sugrįžusiųjų turi pakartotinės migracijos patirties. Vadinasi, migracijos patirtis leidžia lengviau apsispręsti išvykti, buvusieji emigrantai geriau žino, ko tikėtis išvykus, yra išsaugoję darbinių ir socialinių ryšių. Grįžusių emigrantų apklausos, atliktos beprasidedant ekonominiam sunkmečiui, metu daugiau kaip trečdalis grįžusiųjų neatmetė galimybės vėl emigruoti. Tačiau ekonominiai sunkumai gali paskatinti ir dar emigracijos patirties neturinčius išbandyti gyvenimo užsienyje privalumus ir trūkumus. Tuo labiau, kad mūsų ir kiti tyrimai rodo, jog apie 80–90 proc. Lietuvos gyventojų tarp pažįstamų turi ir užsienyje gyvenančių lietuvių. Todėl informacija ir patarimai apie išvykimo patirtį yra nesunkiai prieinami, o migracija visuomenėje vertinama kaip priimtinas būdas spręsti asmenines ir ekonomines problemas.

- Kaip Lietuvos pastangas susigrąžinti išvykusius įvertino jūsų tyrimo dalyviai? Kokios priemonės atrodo efektyviausios? Ir kokios pasirodė mažiausiai veiksmingos?

Dr. Egidijus Barcevičius: Tyrimo metu atlikta reprezentatyvi apklausa parodė, kad tik 10 proc. grįžusiųjų mano, jog Lietuvos valstybės teikiamos paslaugos (informacija ir/ arba parama) prisidėjo prie jų apsisprendimo sugrįžti. Tik 12 proc. grįžusiųjų teigia, kad Lietuvos valdžios institucijos supranta emigrantų problemas ir skiria joms pakankamai dėmesio. Tiesa, reikėtų neužmiršti, kad nuosekliau sugrįžimą skatinti pradėta palyginti neseniai. Ekonominės migracijos reguliavimo strategija patvirtinta tik 2007 metais, todėl daryti pernelyg toli siekiančias išvadas (pvz., valstybės politika šioje srityje „neveikia, neveiks ir tokios apskritai nereikia“) šiuo metu dar būtų pernelyg anksti.

Neigiamas valstybės pastangų migracijos srityje vertinimas pirmiausia yra susijęs su gana neigiama išvykusiųjų nuomone apie situaciją valstybėje. Pavyzdžiui, svarbiausias veiksnys, sulaikantis išvykusiuosius nuo sugrįžimo, yra aukštas korupcijos lygis ir didelis biurokratizmas (šį veiksnį nurodė 75 proc. išvykusiųjų). Kita priežastis, didžioji dalis respondentų tiesiog nežino, negirdėjo ir nėra naudojęsi valstybės teikiama informacija ir paslaugomis. Tačiau didelė dalis tų, kurie realiai naudojosi valstybės teikiama informacija (pvz., informaciniu leidiniu, interneto svetainių pateikiama informacija) ir paslaugomis (pvz., „protų susigrąžinimo programa“), valstybės iniciatyvas vertino teigiamai.

Tiesa, pastarasis teiginys dažnai veda prie išvados, kad nuo šiol visas pastangas reikėtų skirti kuo intensyvesniam valstybės priemonių skatinant sugrįžimą viešinimui. Šis kelias nebūtų pats efektyviausias. Tobulinant valstybės politiką daug dėmesio reikėtų skirti ir (a) informacijos turinio kokybei; (b) informacijos prieinamumo gerinimui; (c) valstybės teikiamų paslaugų geresniam pritaikymui išvykusiųjų (kaip atskiros tikslinės grupės) poreikiams ir (d) pačių paslaugų tobulinimui.

- Gal visai nereikia nieko specialiai daryti tam susigrąžinimui? Gal žmonėms apsispręsti nepadeda valdžios veiksmai, gal veikia daugiau asmeniniai ir ekonominiai veiksniai (jei čia galės pragyventi arba gyventi gerai, tai ir grįš)?

Dr. Egidijus Barcevičius: Iš tiesų, tyrimas parodė, kad svarbiausias sugrįžti skatinantis veiksnys – tai šeimos, namų, draugų ir artimųjų ilgesys. Tyrimo metu atliktos reprezentatyvios apklausos metu net 78 proc. buvusių emigrantų nurodė, kad šis veiksnys „turėjo įtakos“ priimant sprendimą dėl grįžimo. Kiti svarbūs veiksniai yra šeimyninės aplinkybės (53 proc.), noras gyventi savoje kultūrinėje aplinkoje (39 proc.), pasiekti buvimo užsienyje tikslai (37 proc.). Kaip minėta, valstybės taikomų priemonių skatinant sugrįžimą efektyvumas vertinimas labai skeptiškai. Tyrimas taip pat atskleidė, kad išvykusieji dažnai yra linkę labai neigiamai vertinti pernelyg tiesmukas pastangas skatinant juos sugrįžti. Tai suprantama, nes tokios pastangos nesunkiai įgyja potekstę, kuri suskirsto Lietuvos piliečius į „gerus“ (pasilikę, grįžtantys) ir „blogus“ (išvykę, atitrūkę nuo Lietuvos, nesirūpina pasilikusiaisiais ir pan.).

Tačiau tyrimas akivaizdžiai atskleidė ir tam tikras viešosios politikos galimybes skatinant sugrįžimą. Pirma, juk vis dėlto 30 proc. išvykusiųjų teigia, kad aktyvūs valstybės veiksmai galėtų padėti, nors tik 10 proc. sugrįžusiųjų tokius veiksmus pastebėjo. Antra, kaip jau minėta anksčiau, daugelis išvykusiųjų tiesiog nėra girdėję, kad valstybė ką nors konkrečiai darytų skatinant sugrįžimą. Vykdant tyrimo apklausas, gauta labai daug emigrantų komentarų, teigiančių: „ačiū, kad išvardijote informacijos šaltinius. Nežinojome, kad tokių yra, nuo šiol naudosimės“.

Tyrimas parodė ir tam tikras sritis, kuriose (a) išvykusieji turi neigiamų nuostatų apie valstybės taikomas priemones, tačiau tos nuostatos nėra pagrįstos; (b) netinkamai funkcionuoja tam tikra valstybės paslauga; arba (c) ir viena, ir kita. Pavyzdžiui, trečdalis išvykusiųjų teigia, kad sugrįžimą apsunkina tai, kad jie mano, jog sugrįžus nebus pripažinta užsienyje įgyta kvalifikacija ir (ar) įgytas išsilavinimas, maždaug pusei nebuvo aišku, kiek ir kokių mokesčių gali tekti sumokėti grįžus į Lietuvą.

-Apskritai, ar verta skatinti žmonės grįžti sunkmečiu? Taip tarsi užsikrausime ant pečių naują naštą, nes neturėsime, ko tiems žmonėms pasiūlyti – darbo vietų? O gal sunkmetis kaip tik tas laikas, kai netekę darbo svetur emigrantai lengviau gali būti parviliojami namo?

Dr. Egidijus Barcevičius: Mūsų nuomone, šiuo atveju valstybės tikslus turėtų lemti tam tikros vertybės, o ne ekonominiai (ar utilitariniai) argumentai. Todėl mes siūlome, kad valstybės tikslai migracijos srityje remtųsi tokiu požiūriu: valstybė skatina piliečius kurti savo gerovę šalyje, tačiau pripažįsta jų teisę išvykti ir sugrįžti. Visiškai suprantama, kad piliečiai ieško geriausių būtų realizuoti save, savo gebėjimus ir gauti už tai pakankamą atlygį. Jei tai pavyksta padaryti užsienyje, o ne Lietuvoje – šį pasirinkimą reikia gerbti. Savo ruožtu, valstybė turėtų siekti dviejų svarbiausių dalykų.

Pirma, kad išvykusieji išlaikytų kuo glaudesnius santykius su Lietuvą, jaustųsi esą savotiškos „globalios Lietuvos“ dalimi. Antra, jei išvykusieji apsisprendžia sugrįžti, (a) padėti šį apsisprendimą realizuoti, (b) tinkamai informuoti apie tai, kaip sugrįžus galima greičiausiai integruotis į valstybės teikiamų paslaugų sistemą (švietimas, sveikata, socialinė apsauga), (c) nekurti nepagrįstų lūkesčių, apie tai, kad sugrįžus nekils jokių integracijos sunkumų, tačiau, kiek įmanoma, mažinti biurokratinius barjerus (tobulinti registracijos, pažymų gavimo ir išdavimo procesus ir t. t.).

- Kokius tolesnius žingsnius rekomendavote tyrimo užsakovams?

Dr. Egidijus Barcevičius: Iš esmės apibendrinant anksčiau jau išsakytas mintis, svarbiausi dalykai yra šie. Pirma, tinkamas informavimas apie valstybės tikslus ir bendros visiems lietuviams informacinės erdvės kūrimas. Šiuo atveju labai svarbi yra siunčiama žinia: reikėtų vengti pernelyg tiesmuko sugrįžimo skatinimo, tačiau pabrėžti, kad valstybė padės realizuoti išvykusiųjų teisę sugrįžti. Be to, labai svarbu mažinti skirtį tarp „išvykusiųjų“ ir „pasilikusiųjų“. Turėtų būti stengiamasi ne priešpriešinti šias grupes viena kitai, o priešingai, pabrėžti visų Lietuvos piliečių, kad ir kur jie bebūtų, bendrą tapatybę ir vienybę. Antra, pagalba išvykusiesiems išlaikyti ryšius su Lietuva (parama bendruomenėms ir nevyriausybinėms organizacijoms, Lietuvos ir užsienyje gyvenančių lietuvių organizacijų bendradarbiavimo skatinimas ir pan.).

Kitos dvi kryptys, skirtos padėti Lietuvos piliečiams realizuoti jų teisę sugrįžti. Pirma, tai informacinių paslaugų grįžtantiesiems tobulinimas. Šiuo atveju kalbame apie informacijos turinį (kokybiškas, tikslus, suprantamas, atnaujinamas, nekuriantis nepagrįstų lūkesčių), informacijos prieinamumą (bendrasis informacinis portalas). Jeigu leis valstybės biudžeto galimybes, siūlome įgyvendinti tam tikras nuoseklias tematines komunikacijos programas (pvz., „Globalios Lietuvos metai“). Antra, paslaugų sugrįžtantiesiems tobulinimas. Tai reiškia (a) geresnis visų viešųjų paslaugų pritaikymas išvykusiųjų / grįžtančiųjų, kaip tikslinės grupės, poreikiams, (b) grįžtantiesiems skirtų paslaugų kokybės gerinimas (pvz., išlyginamosios programos grįžtančiųjų vaikams integruotis į Lietuvos bendrojo lavinimo sistemą), (c) anksčiau minėtas biurokratinių barjerų gauti viešąsias paslaugas mažinimas.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Neseniai po rekonstrukcijos atidarytoje „Maximoje“ – sujudimas: evakuojami pirkėjai (153)

Vilniuje vos prieš dešimt dienų po keturis mėnesius trukusio atnaujinimo atidarytoje Mindaugo g....

Artėja visiškas Saulės užtemimas: kaip į tai reaguos gyvybė Žemėje (64)

Veikiausiai girdėjote, kad rugpjūčio 21 dieną įvyks Saulės užtemimas. Tūkstančiai žmonių...

Šią savaitę orai nelepins: skėčio reikės beveik kasdien (1)

Šią savaitę skėčių beveik nepaleisime iš rankų, ypač savaitės pradžioje. Antroje savaitės...

Vilniaus oro uosto tako remontas – tik pradžia (32)

Laiku baigtas Vilniaus oro uosto tako remontas buvo tik pradžia – per artimiausius kelerius metus...

Lietuva apsisprendė – pažadas NATO bus įgyvendintas, bet džiaugsmą lydi nerimo signalai (1250)

Kitąmet Lietuva pirmą sykį per pastaruosius du dešimtmečius gynybai skirs 2 proc. BVP –...

Šešis ne savo vaikus auginanti moteris: dabar apsisukti ir išeiti negaliu (7)

Pasibeldus į vieno iš „ SOS vaikų kaimo “ namelio duris, pirmasis mane lojimu pasitinka prie...

R. Valatka. Pagonišką nuotykių ilgesį aitrina nedegantys kumečių laiškai iš praeities (346)

Aksominis sezonas. Turėjo baigtis su Žoline. Bet nesibaigė. Užplūdusi šiluma ir akivaizdžiai...

Nematyta Anykščių pusė: daug netikėtų atradimų – vos per vieną dieną (34)

Anykščiai – miestas siurprizas. Tarp ežerų ir miškų įsikūręs nedidelis miestelis jau nuo...

Ar žinote, kuo gali baigtis per trumpos atostogos? (7)

Sakoma, dar­­bas iš bež­džio­nės pa­da­rė žmo­gų. O ką dar­bas be po­il­sio...

6 stiliaus patarimai moterims su didele krūtine (20)

Bičiulės su mažesne krūtine kas kartą varto akis, kai skundžiatės savo apvaliomis formomis? Jos...