Pastaruoju metu vis dažniau lietuviškoje ar išeivių spaudoje galima atrasti straipsnių bei diskusijų, jog menininkams sunku “prasimušti“ Amerikoje. Dalis laikosi nuomonės, jog kūrėjams neįmanoma pragyventi Amerikoje ir kurį laiką pabuvę šioje šalyje grįžta namo. Kiti teigia, kad Amerika yra išgarsėjimui palanki šalis.
Rimo Čiurlionio tapyba
Šios temos atgarsiai nuo meno pereina į kitas šakas ir tada pradedamas spręsti globalus klausimas: ar daugeliui emigravusių pasiseka rasti savo nišą ir dirbti širdžiai mielą darbą?

Rimas Čiurlionis – dailininkas, tapytojas. Šiuo metu vienas garsiausių ir žinomiausių lietuvių menininkų Amerikoje. Per šešiolika čia praleistų metų sunku būtų suskaičiuoti, kiek darbų yra nutapęs, kelias personalines ir bendras parodas yra surengęs.

Žiūrint į Rimo Čiurlionio darbus kyla įspūdis, kad prastūmę viršutinį paveikslo sluoksnį, rastume tai, kas atspindi kūrinio daugialypiškumą, vidinės dviprasmybės viziją gerąja prasme. Kalbant dailininko kalba, simboliai, abstrakcijos, formos ir spalvos sintezė lyg unikalus būdas atskleisti savo, kaip kūrėjo, sudėtingą vidų.

R. Čiurlionis savo darbų nėra priskyręs kažkokiam konkrečiam stiliui, bet meno kritikai akcentuoja abstrakčiai simbolinę pakraipą. “Tokia yra menotyrininkų duona. Jie vis dėlto siekia įsprausti kūrėją į tam tikrus rėmus ar apibrėžti ribas. Paprastai tikiuosi, jog simboliai turi neįpareigoti, t.y. nebūtinai turi kažką konkretaus reikšti. Pats darbas tampa simboliu. Kita vertus, kas tai yra abstrakcija? Jeigu kūrėjas suvokia formą, ją įvardija, tai abstrakcija nebetenka prasmės. O jeigu yra forma, kaip kažkokių ženklų išraiška, visai nereiškia, kad jie turi priminti, atsakyti arba nukreipti patį suvokimą. Vaizdinys kaip ir garsas - labai abstraktus, tačiau tiesiogiai veikiantis žmogaus sąmonę“, - kalba dailininkas.

Intravertiška asmenybė, aplinkai atiduodanti daug mažiau nei pasiliekanti sau, filosofiška, jaučianti prasmę bei sąvokų grynumą, kartu labai paslaptinga - taip apibūdinčiau dailininką R. Čiurlionį, iš dalies nustebinusį savo kuklumu ir paprastumu, ieškojimu gyvenime sąžiningo priėjimo prie bendravimo su aplinka. Visas žavesys slypi paprastume, nors didžiausia paslaptis jam yra aiškumas.

„Paprastai žmonės to bijo, nes gyventi lengviau iliuzijose. Dažnai mane apima aiškumo panika tada, kai jau baigiu darbą, bet nesu pradėjęs kito. Tada atrodo, jog papuolu į tuštumą, kur užvaldo baimės jausmas: kas toliau?“, – atvyrauja R. Čiurlionis.

Tolimas M.K.Čiurlionio giminaitis

Tapytojas Rimas Čiurlionis augo šeimoje, kuriai menas svetimas nebuvo. Mama ir senelis buvo liaudies menininkai. O pagal genealoginį medį iš tėvo pusės, Rimas Čiurlionis tolimais giminystės ryšiais yra siejamas su lietuvių dailininku ir kompozitoriumi Mikalojumi Konstantinu Čiurlioniu.

Kuklaus būdo dalininkas, paprašytas prisiminti, koks buvo kelias į dailę, sako, kad visai nenori mistifikuoti savo asmenybės piešdamas ją taip, kaip mato pats. Menininkas negali pasakyti, kada vaikystėje suvokė, jog turi potraukį menui. Tas potraukis, neišvengiamai kankinantis, lydi jį visą gyvenimą. Viskas vyko natūraliai ir net dabar atrodo, kad nuolatos tai suvokia iš naujo, daugiausia siedamas tai su rezultatu, parodant savo išraišką, įkūnytą darbe ar serijoje darbų.

Rimo Čiurlionio tapyba
G.Berzinsko nuotr.

Darbas Pažaislio vienuolyne

Baigęs tapybos specialybę Kauno meno kolegijoje, dailininkas vienuolika savo gyvenimo metų atidavė netoli esančio Pažaislio vienuolyno freskų restauracijai. Jau gal antrame ar trečiame kurse jis jautė, kad dirbs Pažaislio vienuolyne, nors į tą vietą pakliūti tuo metu buvo be galo sunku. Tačiau šis noras išsipildė, kaip ir daugelis po to turėtų.

Baigęs meno kolegiją, pasisiūlė ten dirbi ir, paties nuostabai, buvo priimtas. Tuo metu jaunam tapytojui Pažaislio vienuolynas buvo viena svarbiausių darbo vietų. Traukė pažinimo troškimas, nors dabar Rimas jau nežino, ar dirbdamas arčiau tikrojo meno tuo metu suvokė kiekvienos dienos prisilietimo prie vertybių prasmę.

Tas ilgas laikas, praleistas restauruojant freskas, paliko tam tikrą pėdsaką kūryboje. Jo darbuose pastebima, atrodytų, sienos faktūra, gruoblėtumas lyg dailininkas tapytų ne ant drobės, o ant paviršiaus, kuris tam tikra prasme gali priminti freskos pagrindą. Freska netiesiogiai persisunkė į tapytojo sąmonę ir dabar atrodo, kad kitaip ir būti negali. Panašios R. Čiurlionio mintys ir apie akmenis. Jam patikdavo rinkti, dėlioti, komponuoti šlapius ir sausus, nugludintus ir nenugludintus akmenis, analizuoti jų spalvų santūrumą ir kaitą, dramatiškumą, paviršiaus originalumą. Visada patiko liaudies drožiniai, bet ne tie šviežiai išdrožti, o jau seni, papuvę, apgadinti, tie, kurie laike įgauna tam tikrą spalvą, faktūrą ir visai kitą grožį.

Kūrybinio impulso paieškos

Nenorintis idealizuoti paties kūrybinio proceso, tapytojas R. Čiurlionis sako, jog būna dienų, kai atėjus į studiją, galima tiesiai į šiukšlių dėžę spausti dažus, nes pojūtis toks, kad nieko bet kokiu atveju nepavyks. Tačiau būna, kad visai netikėtai pavyksta pasiekti puikų rezultatą, kurio vidus išsiverčia, jaučiamas absoliutus savęs išprievartavimas.

“Tai yra baisi būsena. Nors tuo pačiu gimęs naujas darbas neleidžia nurimti, tapdamas nauju impulsu kitam žingsniui. Kita vertus, po kiekvieno darbo reikalingas atokvėpis - vienų minčių užbaigimas ir kitų generavimas“, - sako tapytojas. Ilgi kūrybos metai menininką išmokė ieškoti impulso, ilgainiui išvystant savikontrolės mechanizmą. Technikos demonstravimas kūryboje yra iš karto pastebimas. Kūrinys, neturintis išpildymo arba jausmo, yra tik sausa technika ir toks dailininkas vargu ar gali būti pastebėtas. Technikos propaguotojai yra tik atlikėjai, bet jie nėra menininkai, kurie įprasmina savo vidų, jausmus, rasdami savo kalbą, nesiekdami kopijuoti, mėgdžioti.

“Persipina dvasinė ir jausminė pusės. Iš to gimsta dvasingas darbas, pagrįstas idėja, mintimis ir perteikimu. Visu tuo veikiama psichika išsekina kūrėją ir taip atima dalį jo vidaus. Impulsas, plačiąja prasme, man pačiam yra didelė paslaptis, nors tai gaunu iš visai paprastų dalykų, sutinkamų aplinkoje ar tikruose santykiuose su žmogumi“, - garsiai analizuoja R. Čiurlionis.

Esu laimingas, nes galiu dirbti tai, ką mėgstu

R. Čiurlionis, prisimindamas tuos 1992-uosius, kai atvyko į Ameriką, sako, kad kūrė tikrai negalvodamas, ar išgarsės ir ar kas nors jį pastebės tokioje didžiulėje menininkų masėje. Po kelių metų buvimo ir darbo JAV, savo darbus pabandė pristatyti vienai galerijai, kuri buvo Čikagos galerijų rajone. Galerijos šeimininkė Diana Bertončini, energinga moteris, pakvietė meno kritiką Alaną Artnerį iš laikraščio “Chicago Tribune“.

Šis parašė pozityvų straipsnį apie R. Čiurlionio kūrybą. Galiausiai pradėjo atsirasti meno pardavėjų, darbai buvo eksponuojami meno galerijose ir mugėse, juos pradėjo pirkti. Tapytojas nežino, kur slypi R. Čiurlionio fenomenas ir kas atsitiktų, jeigu taip ir būtų likęs nepastebėtas, tačiau po pauzės tarė:

“Ko gero būtų mano klaida, nes aš nebūčiau sugebėjęs įeiti į šį gyvenimą, šios šalies ritmą, būčiau per daug užsidaręs savo pasaulyje. Daugelis nieko nepasiekia dėl to, kad labai sureikšmina save, savo idėją, tai ką jie daro. Tai pagrindinis trukdys į sėkmę, o galiausiai ir visiškas sustojimas. Tokie žmonės lieka labai reikšmingi sau patiems ir nori, kad aplinka juos matytų tik per jų pačių savęs suvokimo prizmę“.

Tikslas reikalauja atkaklumo

Ar turėjo suformuluotą tikslą išpopuliarėti Amerikoje, dailininkas Rimas Čiurlionis jau nežino. Jo galva, viskas vyko natūraliai. Teiginys, kad Amerikoje nėra galimybės emigrantui menininkui suklestėti, yra netiesa. Teisingai, čia suvažiuoja viso pasaulio kūrėjai, kur vieni yra stipresni, o kiti silpnesni, vyksta didžiulė konkurencija.

“Surasti teisingą kelią ir nišą, kurioje tiktum, veda tikėjimas savimi ir tikėjimas tuo, ką tu darai. Jeigu tu pats abejoji savimi, tai kaip gali neabejoti kiti? Šiandien galiu sakyti, kad mano darbus perka. Kaip ir iki šiol, vieniems patinka mano kūryba, bet jie negali įpirkti, o kiti gali įpirkti, tačiau jiems nepatinka. Viskas labai reliatyvu. Amerika turtinga labai stipriais menininkais, iš kurių dauguma vis dėlto yra atvykę iš Pietų Amerikos, Europos, Azijos ir būtent čia jie tą terpę rado. Čia daug daugiau galimybių save parodyti. Menininkas savo prigimtimi jau neturi tokių išlikimo garantijų kaip kitų specialybių žmonės. Reikia daugiau atkaklumo ir avantiūros savo gyvenimą pastatyti į kiek nepatogią padėti, tiesiog rizikuoti“, – savo karjeros pradžią Amerikoje prisimena R. Čiurlionis.

Vidinės harmonijos paieška

Nenuostabu, kad turtingas vidinis pasaulis dažnai menininkams iššaukia dvasinį konfliktą su aplinka, norą griauti nusistovėjusias normas, taisykles, prieštarauti viešai paplitusioms bendravimo bei raiškos formoms. Todėl dažnai pakeitus aplinką, menininkų darbuose taip pat ryškiai pajaučiamas formos ar kolorito pasikeitimas. Sunku nusakyti aplinkos įtaką, bet paklaustas, ar neplanuoja grįžti į Lietuvą, tapytojas R. Čiurlionis atsako:

“Aš gal net galėčiau ten dirbti ir gyventi. Gerai jaučiu, kad laikui bėgant keistųsi mano kūryba. Esu nelinkęs spręsti ar tai būtų gerai ar blogai, bet keistųsi. Tai labai mažas kraštas, kur per daug pažįstamų. Ten jaučiuosi per silpnas atlaikyti nuomonių primetimą, lindimą į vidų, svarbumo sureikšminimą. Tada dingtų mano asmeniškumo ribos. Norisi neprarasti vidinės harmonijos su savimi ir su aplinka, kartu su pasauliu, kuriame gyvenu. Tai lyg niekam nežinoma religija, kur viskas sueina į paties žmogaus esmę. Tačiau neatmetu minčių, kad galiu gyventi kur nors Pietų Amerikoje ar Europoje, gal Azijoje“.

Populiarumas - sąlyginis rojus

Kartais žmogui populiarumas yra gyvenimo tikslas, bet tapytojas R. Čiurlionis nemoka sau įvardinti šios sąvokos ir lyg klausdamas garsiai mąsto:

“Aš nežinau, ar tapimas populiariu bet kokioje vietoje žmogų ugdo? Kol kažko siekiame, mes atrodome įdomūs, bet kai pasiekiame, jaučiamės savimi patenkinti ir tada pasidarome banalūs arba “plokšti“ aplinkai. Žmogus kaip paleista strėlė - nesugaunamas - savo galimybėse lekia į numatytą taikinį. Visi numatomi tikslai yra rojaus įvaizdis galvojant, kad pasiekus, visas gyvenimas ženkliai apsivers. Bet tai tik graži metafora. Ne vien pasiektas tikslas atneša pilnatvės džiaugsmą; tą džiaugsmą neša ir savo pasiekimo suvokimas. Populiarumas šiuo atveju yra sąlyginis rojus“.

Stebėjimas tapytoją išsunkia

Dailininkas R. Čiurlionis atvirai sako neturįs jokio noro, jog žiūrovas atspėtų ar norėtų įminti jo kūrinio idėją ar prasmę. Jis apie savo darbus nemėgsta pasakoti. Anot tapytojo, tapybinė kalba yra suprantama tik jam vienam.

“Kai aš turėjau mokinių, kurie norėdavo matyti kaip aš dirbu, man būdavo be galo sunku tai pakelti. Jausdavau, kad tas slaptas stebėjimas išsunkia mane. Dirbdamas pilnai atsiduodu drobei ir manęs jau nelieka, kaip ir nebelieka manęs tam, kas tuo metu stebi mane. Dažniausiai kartu su spalva renkuosi kalbą. Vienu atveju spalva tampa simboliu, kitu atveju - tai emocijos dalykas, jausmo perteikimas. Nors visa tai yra labai sunku apibrėžti ir įvardinti“, - sako dailininkas.

Anot tapytojo R. Čiurlionio, amerikiečiai dailininkai jam atrodo per daug sterilūs, bijo patys savęs, bijo emocijų, pojūčių. Šiuo metu tokia pakraipa, kai noras būti “švariam“, gal net perdėtai rafinuotam, yra vyraujanti dailininkų tarpe, todėl tikra bohema tokioje aplinkoje neįsivaizduojama. Čia viskas daugiau primena įvaizdžio formavimą. “Gerai, kad užaugau kitokioje aplinkoje. Tai man davė daugiau suvokimo ir patirties, kas skatina eiti į priekį“, - sako R. Čiurlionis.

Pasiekęs kūrybinę brandą menininkas tampa laisvas

Vaizduojamasis menas yra sukurtas tam tikrai aplinkai. Perkeltas kitur gali prarasti žavumą, savo kalbą ir likti kaip stabas su prikabinta dailininko pavarde. Tokiu būdu atsiranda didžiulis rezonansas tarp to, kad dailininkas yra geras, žymus, turintis vardą, ir to, kad pavienis darbas nedera tam tikroje aplinkoje. Būtent tada atrodo, kad galbūt dailininkas nėra toks geras, nes žiūrovui kūrinys nesukėlė jokių jausmų.

Tapytojui R. Čiurlioniui sunku surengti personalines parodas, nes darbus iš atskirų serijų laiko kolekcionieriai, o pavienių darbų šiuo metu nenorėtų rodyti. Personalinės parodos būna sėkmingos, kai eksponuojama visa seriją darbų.

“Tapyboje kiekvieną kartą atrandu kažką nauja, nes dailininko branda yra nuolatinis procesas. Tik suvokus tą brandą atsiranda laisvumas; ne toks, kad gali kalbėti ir daryti tai, ką nori, bet laisvumas dvasine prasme“, – mįslingai sako tapytojas R. Čiurlionis.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Ispanijoje įvykdyta dar viena ataka: nušauti penki teroristai, vilkėję mirtininkų liemenes sužeisti septyni žmonės (347)

Ispanijos pajūrio kurorte Kambrilse penktadienį paryčiais automobiliui „Audi“ įsirėžus į...

Pramogos Palangoje, kurios patiks ir vaikams, ir suaugusiems

Mėgstame sakyti – prie jūros per mažai pramogų arba tam reikia daug pinigų. Netiesa! Atrakcijų...

E. Jakilaitis: paskutinė mano laida, kurią rekomendavau pažiūrėti šeimai, buvo su R. Karbauskiu (58)

Trečius metus iš eilės DELFI vykdomame projekte „Lietuvos įtakingiausieji 2017“...

N. Vasiliauskaitė. Daugiau nei nužudymas, mažiau nei pergalė (4)

Įvykiai Virdžinijoje daugelyje reportažų pristatomi kaip smurtingosios ultradešinės susidūrimo...

Lėktuvnešio apsauga kelia abejonių: ant jo nutūpęs dronas liko nepagautas (54)

„HMS Queen Elizabeth“ lėktuvnešis – naujas, modernus ir didelis Jungtinės Karalystės...

Apklausa: konservatoriai jau lenkia valstiečius (288)

Opoziciniai konservatoriai pagal populiarumą aplenkė valdančiąją Lietuvos valstiečių ir...

Mirė Lietuvos futbolo federacijos komunikacijos vadovė V. Zizaitė (5)

Rugpjūčio 18-ą dieną po ilgos ir sunkios ligos mirė Lietuvos futbolo federacijos (LFF) ilgametė...

Papasakojo, kaip išsirinkti skaniausius vaisius ir daržoves (2)

8 iš 10 Lietuvos gyventojų vaisių ir daržovių kokybę vertina remdamiesi vien jų išvaizda....

Keisis atliekų tvarkymas: pokyčius pajus kiekvienas gyventojas (28)

Visame pasaulyje, taip pat ir Lietuvoje, greitai augant vartojimui planuojama, kaip spręsti sparčiai...