Suomijoje gyvenanti lietuvė menininkė: kiekvienas mes esame kūrėjai

 (48)
Menininkė, pradėjusi savo kūrybos kelią studijuodama kostiumo dizainą, ilgainiui ėmėsi pačių įvairiausių meno formų ir apsistojo ties fotografija. Mokytis šio meno 27 metų Neringa Rašpoliauskė išvyko į Suomiją, ir nusprendė čia pasilikti. Šiuo metu moteris fotografuoja, piešia, šoka, kuria filmukus ir pristato savo darbus Suomijos gyventojams.
Neringa Rašpoliauskė
© Nuotr. iš asmeninio albumo

– Studijavote kostiumo dizainą, kodėl pakeitėte specialybę?

– Tuo metu į viską žiūrėjau labai rimtai ir radikaliai. Mokymo universitetuose sistema man buvo nepriimtina. Mados tendencijų sekimas, domėjimasis dizainerių biografijomis bei darbais, brėžiniai, šablonai, kai kurių dėstytojų ribotas požiūris ir nuostatos – viskam po truputį ėmiau jausti antipatiją. Jaučiausi taip, tarsi mokymas vogtų mano energiją. Man trūko kūrybos laisvės, erdvės, toje srityje nesugebėjau realizuoti savęs kaip asmenybės. Tuo pačiu metu norėjosi ko nors stabilaus ir paprastesnio. Gyvenime atsirado mylimas žmogus, mokslai ėmė atrodyti visiškas absurdas, kol galiausiai supratau, kad esu ne ten, kur norėčiau būti.

– Kaip susidomėjote audiovizualiniu menu?

– Viskas įvyko natūraliai. Mados pasaulyje bei moksle apie jį mačiau labai daug tuštybės, norėjau kurti, tačiau būti laisvesnė. Pradėjau piešti, tapyti bei reikšti save per vizualinį meną. Tuo metu norėjau studijuoti dailę, tačiau pastojau ir nusprendžiau atsisakyti šios minties. Fotografuoti ir filmuoti pradėjau gimus sūnui, norėjosi įamžinti jo kitimą, be to, gavau dovanų fotoaparatą. Kai aplinkiniai pradėjo prašyti fotosesijų, tada ir supratau, kad galiu nuotraukomis ir perteikti save, ir pamatyti žmogų kitokį.

– Kodėl fotografijoje sugebėjote išreikšti save, o madoje tai nepavyko?

– Mados pasaulyje dažnai taisykles diktuoja klientas. Dizaineris privalo išmanyti viską, kas mados pasaulyje įvyko vakar ir kas bus rytoj, kad galėtų sukurti tuo metu madingą drabužėlį bei įtikti tam, kuris jį dėvės. Į fotografiją žiūriu kaip į išraiškos priemonę. Aš kuriu ir šokdama, filmuodama vaizdo filmukus. Fotografuodama bei filmuodama galiu naudotis visomis išraiškos priemonėmis: garsu, judesiu, o ne tik vaizdu.

– Kaip atsidūrėte Suomijoje?

– Norėjau išvykti studijuoti į užsienį, tačiau mokytis kitoje šalyje ir palikti šeimą atrodė per sudėtinga, tad įstojau mokytis Lietuvoje ir netrukus užsirašiau į studentų mainų programą. Mokytis užsienyje kelis mėnesius neatrodė taip baisu kaip keletą metų. Čia atradau save dar kitokią ir prasitęsiau studijas.

– Pristatote savo darbus Suomijoje vykstančiose parodose?

– Taip, mano darbus išrinko, gavau teisę dalyvauti festivalyje „Fluxus“, videoperformansas iškovojo man teisę dalyvauti festivalyje „Cartex Flux 2012“. Foto ir videodarbai buvo pristatyti Melburno universitete Australijoje. Taip pat dalyvavau įvairiose parodose.

– Šiauliuose organizavote garso terapijos seansus. Kas tai?

– Pirmą kartą sudalyvavusi garso terapijos seanse pajutau, kad tai labai veiksminga terapija, galinti pagydyti žmogų, pagerinti jo savijautą, subalansuoti kūno energiją. Gongo garsą galima panaudoti fiziniam, emociniam ir dvasiniam kūnui subalansuoti. Tai puikiausia sunkumų, susijusių su stresu, depresija, priešiškumu ir pykčiu, vienišumo jausmu ir visų tipų baimėmis, terapija. Sumaniau šiuos užsiėmimus rengti Šiauliuose, nes nebuvau mačiusi nieko panašaus. 

Norėjau, kad žmonės pajustų gongo jėgą ir plūstančią energiją. Į gongo garsą įeina visi įmanomi garsai, jo garso amplitudė labai plati. Terapijos seanse prie gongo garso pridedama ir fleita, kriauklės, kalimba, įvairiausi indiški instrumentai. Garsas užpildo visą erdvę, teka žmonių kūnais, ir pačiame garse atsiranda naujų garsų. Atsipalaidavusį žmogaus kūną garsai veikia skirtingai: vieniems pradeda virpėti rankos, kiti pajunta palengvėjimą iki tol skaudėjusiose kūno vietose. Pasitaiko, kad po kelių seansų žmogus atsikrato kamavusio skausmo.

– Reiškiatės įvairiose meno srityse. Kuri jums arčiausiai širdies?

– Negaliu pasirinkti srities ar išraiškos formos. Dalyvauju ten, kur mane veda gyvenimas. Darau taip, kaip jaučiu tą akimirką. Gimus sūnui pradėjau piešti mandalas, daugiau medituoti ir į viską, ką darau, žvelgti su meile bei paprastumu. Ieškau įvairių bendravimo su žmonėmis formų, o tai reiškia – ir įvairių saviraiškos formų. Man reikia visų meno rūšių, nes kiekviena yra skirtinga ir kiekvienoje, tarsi veidrodyje, matau kitokią save.

– Ką perteikiate savo kūriniais?

– Mano menas dažniausiai yra veidrodis to, ką jaučiu pati. Manęs nedomina politika, pasaulio problemos ar masinės tragedijos. Į kūrybą žiūriu kaip į pagalbos žmonėms priemonę. Noriu kiekvienam mano darbą pamačiusiam žmogui ką nors duoti. Menas gali duoti daug gero. Pastebėjau tendenciją, kad menininkai dažnai savo kūryba stengiasi išspręsti problemas, jas transformuoti arba pateikti taip, kad žiūrovas pats pasirinktų sprendimą.

– Kaip manote, ko žiūrovui suteikia jūsų menas?

– Kurdama aš pirmiausia keičiu save. Manau, jei menininkas neatras ir nors vienu aspektu nepakeis savęs, neįvyks kontakto su žiūrovu. Kiekvienas žmogus nori būti išgirstas ir suprastas. Kurdama noriu būti suprasta ir suteikti galimybę žiūrovui suprasti save. Pamatę mano darbus žmonės neretai dėkoja, sakosi pasijutę laisvesni, pailsėję. Man nėra svarbu, patinka mano kūryba žmonėms ar ne, svarbiausia, kad mes apsikeistume energija, kad įvyktų kontaktas.

– Kaip atsiranda idėjos jūsų kūriniams?

– Kurdama aš nepasitelkiu intelekto. Paskutinę fotografijų seriją – „Svajonė“, kurią pristačiau parodoje, sukūriau kankinama trūkumo. Man trūko šilumos, trūko vaiko, artimųjų, siekiau palengvėjimo, svajojau būti apkabinta. Kilo mintis, kad visų žmonių svajonės turi tendenciją pildytis, tačiau jei to paties nori ne vienas, o keli žmonės, svajonė išsipildo greičiau. Nuotraukose įamžinau vyrą, moterį ir vaiką, paskendusius svajose. Visos mintys, į kurias susikoncentruojame, ilgainiui virsta darbais, ir svajonės pasiekiamos. Kiekvienas mes esame kūrėjai, nes kasdien patys kuriame savo gyvenimus.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Lietuviai svetur

Toskanoje lietuvė rado ir meilę, ir gyvenimo aistrą (15)

Toskana – vienas gražiausių Italijos regionų. Lietuvė Dalia Smagurauskaitė ten vyko dirbti ir nuolat kartojo sau, kad niekada nepamils italo, bet, taip sakydama, gerokai paskubėjo, mat įsimylėjo ir Italiją, ir italą.

Emigranto sėkmės istorija: dirba vienoje didžiausių britų TV, bet vieną dieną žada grįžti į Lietuvą (62)

Nemažai lietuvių svetur persikelia norėdami susikurti patogesnį gyvenimą, kiti – ieškodami laikino, bet solidaus uždarbio arba neapsikentę, kaip dažnai sakoma, slogios atmosferos tėvynėje. Ir visi jau seniausiai žino, kad emigravusių tautiečių gyvenimo pradžia užsienyje dažnai būna sunki. Bet, pasirodo, tikrai ne visų. Bent jau taip „Tiesai“ sakė 29-erių Marius Čižiūnas.

Lietuvė Škotijoje dirba darbą, kurį imigrantai gauna retai (112)

Iš Pakruojo kilusi Laura Jarošienė dabar gyvena Škotijoje, mažame miestelyje šalia sostinės Edinburgo. Čia Laurai pavyko įsidarbinti valstybiniame pašte. Kaip ir visoje Didžiojoje Britanijoje, taip ir Škotijoje pašto tarnyba vadinama karališkąja.

Emigrantas šauktinis: jeigu grįšiu į Lietuvą, rizikuoju prarasti viską (989)

Septynerius metus Londone gyvenantis 25-erių lietuvis Vaidotas (tikrasis vardas redakcijai žinomas - DELFI) piktinasi ir sako esantis nusivylęs dėl to, kad turi mesti viską ir grįžti į Lietuvą, nes buvo pašauktas į privalomąją karo tarnybą.

Lietuvio gyvenimas Barselonoje: kitokie santykiai darbe, kitos kainos ir daugiau saulės (23)

Tomui gerai sekėsi Lietuvoje, bet jis išvyko gyventi ir dirbti į Ispaniją. „Drabužių kainos [Barselonoje] yra mažesnės vienareikšmiškai. Lietuvoje labai brangu rengtis, kiek palyginu. Čia mažesnės išlaidos šildymui, o Lietuvoje visi su baime laukia šildymo sezono. Čia to nėra, nereikia šiltų žieminių drabužių, tas turbūt kaupiasi, tauposi. Čia susidaro įspūdis, kad žmonės mažiau serga, nežinau, galbūt dėl saulės“, – sako LRT TELEVIZIJOS laidos „Emigrantai“ pašnekovas.