Keičiasi šalys ir universitetai, kol lietuvio galvoje subręsta naujas planas – kuo ilgiau pagyventi ir pasidžiaugti gyvenimu užsienyje. „Tiesa“ kalbėjosi su 24-erių Justu Petroniu, kuris atsargiai dėlioja savo ateities planus, bet juose dar yra vietos ir savo šaliai.

– Justai, neseniai grįžai iš Belgijos, kur pusę metų studijavai filosofiją. Ir dabar jau vėl esi susiruošęs kelionei. Kuo traukia studijos užsienyje?

– Manau, esu toks pats kaip ir kiekvienas, kuris yra kada nors pasinaudojęs ERASMUS mainų programa: jei tik atsiveria langas galimybei, imiesi šios avantiūros išbandyti save už komforto zonos. Sunku abejoti tuo, jog nuolatos už savo gimtojo miesto studijuojantys žmonės nesijaučia taip pat: ieško būdo pasižiūrėti, ar yra gabūs kokiam nors dalykui kokiame nors mieste, gal net ir valstybėje.

Sakytum, gal atstumas vilioja, nes distancijos blaiviam vertinimui visada reikia, bet ir tas pats atstumas tarp Belgijos ir Lietuvos net nelabai turi bent didesnės reikšmės. Juk jau gyvename Europos Sąjungoje, o tai savaime dar nereiškia, kad prarandame dažnai mūsų pačių pabrėžiamą savitumą. Lietuviškas ir belgiškas gyvenimas nėra labai jau ir skirtingas. Todėl jaučiau, kad noriu pažiūrėt, ar mano Alma mater (Vytauto Didžiojo universitetas) nepadarė klaidos priimdama mane studijuoti mano taip mėgiamą discipliną. Atrodo, kad ne. Levene, viename stipriausių universitetų, įgijau patirties ir jos nenutolino manęs nuo kol kas trukme ilgesnio gyvenimo Kaune.

– Kokios sąlygos yra „Erasmus“ programos studentams?

– Jei jau taip nuoširdžiai – fantastiškos, bet tuo pačiu visada galėtų būti ir dar geresnės. Vakarų Europa vertinama adekvačiai, todėl finansinė pagalba yra tikrai solidi, tačiau patys Vakarų Europos universitetai iš ES sugeba gauti ir paskirstyti daugiau lėšų. Todėl ir jų stipendijos didesnės. Tad dar yra kur pasitempti lietuviškiems universitetams. Kita vertus, gauname tą patį, kas liečia kitus „Erasmus“ programos elementus: nemokame už mokslą antrai aukštajai mokyklai, tiesiogiai naudojamės jų infrastruktūra, pirmiausia jų mokslinio darbo rezultatais ir bibliotekomis, belieka sugebėti taupyti ir per daug nesilinksminant, nors ir nevengiant to, per tą trumpą laiką gautą gerąją patirtį padidinti tiek kartų, kiek tokios patirties būtų gaunama esant mainų programoje ilgesnį laiką.

– Kas TEN kitaip, kad tave „užkabino“? Juk gyvenimas ne tik mokslas...

– Kitaip? Jie moka gert alų. Aš nežinau, ar čia kultūra, ar čia kultūringa, tačiau ši alkoholio rūšis yra giliai tapatybėn įsirėžusi Belgijos gyventojų gyvenimo dalis, todėl jie ir išmoko, kaip, kada, su kuo reikia gerti. Sakyčiau, kad šiuo klausimu ten ne tik kitaip, tai ir geriau, nei Lietuvoje.

O blogiau? Blogiau tik tai, kad jų tipo maximose, ikiukuose ar norfose nerandi sūrelių. Šių pasiilgau taip smarkiai, kad net ir draugų ar mamos atvežtas vienas-kitas pakeldavo nuotaiką.

– Kokie kultūriniai, socialiniai Lietuvos ir Belgijos skirtumai?

– Man labiausiai patiko tai, jog kino teatre daromos pertraukos. Čia bene didžiausias skirtumas. Jeigu kalbėti rimčiau, tai kiek jie patys man leido suprast, žmonės gyvena multikultūriškoje aplinkoje. Iš esmės kiekvienas priverstas mokytis dviejų valstybinių kalbų (Belgijoje yra kelios dominuojančios kalbos: olandų, prancūzų, vokiečių – aut. past.). Sakyčiau, kad bent lenkų ar latvių kalba galėtų būti dėstoma lietuviškose vidurinėse mokyklose. Turiu tokį įtarimą, kad gal tada ir susikalbėt pradėsime.

Kažko kito, tiesą sakant, ir nepastebėjau. Jaučiausi kaip namuose. Tad jei kitas lietuvis Vakarų Europoje jaučiasi svetimas, gal aš nelabai gerai jaučiu tą universalų buvimą lietuviu, tai nelabai kažkokių kitų skirtumų ir išskaityčiau.

– Belgijoje darbas ir studijos suderinami?

– Yra tekę išbandyti abu variantus. Ir visada rinkčiausi tik vieną jų: studijuojant vengt darbo. Man, atvirai pasakius, nesvarbu, ką kliedi verslininkai ar politikai. Keistai skamba, kai rinką komentuoja jos žaidėjai. Aš visada už studijavimą pilnu krūviu ir dar kiek gali, vengiant papildomo darbo studijų metais. Man taip ne visada išėjo. Todėl esu dėkingas mamai, jog šiuo metu man labai padeda finansiškai. Gal taip ir pajausiu didelę skolą, studijuosiu kiek įmanoma toliau ir sudėtingiau, kad galėčiau ją grąžint? Bandyčiau spėt, kad save nuo vidurinės išlaikantys ar verčiami tą daryti jauni žmonės po to ir nesupranta tos pareigos, todėl Lietuvoje ir turime daug vien iš valstybinės pensijos gyvenančių pensininkų. Ir aš tikrai nekalbu apie tuos jų vaikus, kurie tiesiog negali padėti daugiau. Tai visai kas kita.

– Koks tavo planas kalbant ne tik apie studijas, bet ir apie gyvenimą. Ketini gyventi ne Lietuvoje?

– Manau, kad studijuodamas ir gyvensiu. Kadangi nežinau, kokia bus ateitis, negaliu atsakyti į tą užtikrintumo reikalaujantį klausimą. Norėčiau pabūti Belgijoje tiek, kiek pabūsiu Kaune. Esu vilnietis, bet apsiskelbt kiek įmanoma daugiau miestų piliečiu man atrodo žavus pasiekimas. Ypač, jei turi teisę tai daryti.

– Kokius apskritai matai esminius skirtumus tarp Lietuvos ir Vakarų Europos?

– Mums yra, kur judėti. Jei norime judėt į tą Vakarų Europos pusę. Bet lyg ir nusprendėm, tai tas pokytis ir yra judesys. Jo mums trūksta. Ne viduje kratytis, lyg bandant užvest automobilį ir vis žudant akumuliatorių žiemą. Priešingai, gavus galimybę būti patemptiems, mest pagaliau tą trečią pavarą ir leist varikliui užsikurti pačiam. Mus tempia, bet mes lyg rankinį stabdį įjungę priešinamės. Nežinau, ar pats turėčiau tiek kantrybės sėdėti tempiančiojo, o ne tempiamojo kėdėje.

– Dažnai manoma, kad tiems, kurie išvyksta į užsienį, trūksta patriotizmo, ar su tuo sutiktum?

– Mane tiesiog erzina šitas klausimas. Jį girdžiu ir girdžiu ne todėl, kad tu jį užduoti, tačiau, kad jis iš viso kyla. Ir ne žurnalistas dėl to yra kaltas, o žmonės, kurie kažkaip dar pamąsto savo sovietinio blokinio namo kiemo ir artimiausio draugelio iš kito miesto kontekstu. Jie visus emigrantus pažįsta, yra visus perkandę, kai to draugelio net nelabai supranta.

Netrūksta man to patriotizmo taip, kaip aš jį apibrėžiu. Skaudu, kad man neleidžiama jo savaip pasimatuoti, o reik klausyti šito susireikšminusio vietinio žmogelio. Ką padarysi, bet man tai nevaržo galimybių išvažiuot, susikurt distanciją, pasižiūrėt iš šono, o tada sugrįžti.

Aš už jį jau jaučiuosi geresnis, o ir stengiuosi susidaryti pagrindą tokiam jausmui. Ir nereikia čia supykti, nes jei toks savo kieme tik gyvenantis miesčionis ar kaimietis mane pavadins arogantišku, tegu prisimena, kad patys susikūrė savo susireikšminimą vertinti visus emigrantus lietuvius tam neturėdami jokio pagrindo. O aš ir nesu tikras emigrantas, tai nežinau, ar išvis taip nutolau nuo to siekio visus uždaryti viename tvarte.

– Kas turėtų pasikeisti Lietuvoje, kad norėtum čia studijuoti, dirbti ir gyventi?

– Aš noriu čia studijuoti, dirbti ir gyventi. Todėl ir išvažiuoju, kad norėčiau ir toliau grįžti, tačiau gebėdamas išlipt iš komforto zonoje ar vienkiemyje susikurto pasaulio vaizdinio. Jis man per stambus, stinga niuansų ir rafinuotumo. Ne Lietuva turi keistis, o žmonės turi keistis. Ir aš nuoširdžiai tikiu, kad kelionės, ne turistinės-viešbutinės, o tikros kelionės-pažintys, kelionės-nuotykiai plečia akiratį, suteikia galimybę matyti daugiau ir giliau. To dar trūksta, bet manau, naiviai tikiu, kad pokytis įvyks iki man sugrįžus iš Belgijos jau po tų studijų, kurių taip laukiu.

– Ką tau reiškia sąvoka emigrantas? Ar pats ją vartoji?

– Aš ją vartoju. Tačiau, ji man nereiškia nieko. Taip grubiai braukti liniją tarp vietinio ir emigranto gali tik koks budulis Eiguliuose, kuris dar 2000-aisiais mane Kaune yra sumušęs dėl to, jog atsakiau esąs „iš kitos gatvės” pusės. Tai bereikšmė sąvoka, kuri prasminga gal tik ekonomistams ar finansininkams, statistikams. Bet ne kasdienybėje paskendusiam lietuviui.

Noriu ir žadu grįžti. Tačiau kol kas turiu padaryti viską, ką galiu padaryti Lietuvoje, kad galėčiau iš jos bent trumpam išvažiuoti dar kartą.