Smetonos laikus grąžinti norintis J.Mekas: Lietuvoje viskas išsigimę. Net bulviniai blynai

 (516)
Už ką lietuvių nemėgsta Jonas Mekas? Kokia buvo jo pirmoji skrybėlė ir pirmas jo matytas filmas? Ką apie pornografiją galvoja ir ko niekada nefilmuotų avangardinio filmo guru - ilgesniame nei turėjo būti pokalbyje.
Jonas Mekas
Jonas Mekas
© P. Miškinio-Eidukonio nuotr.


Susitarti dėl interviu su Jonu Meku pavyksta iškart. Parašiusi laišką dviem kalbomis (neaišku, kas jį skaitys - gal kokia Jono sekretorė), po penkių minučių sulaukiu atsakymo: "Susitinkame sekmadienį, 14 val. pas mane namuose".

Tačiau ne viskas, pasirodo, taip lengva. Nors į Brooklyną, kur įsikūręs menininkas, išjudame kelias valandas iki pokalbio, pakliūname į Niujorko metro spąstus - iš Downtowno niekas nevažiuoja. Tenka autobusus derinti su bėgimu; Jono telefonas išjungtas, o policininkai, paklausti, kaip rasti norimą gatvę tik gūžčioja pečiais. Galiausiai, po poros valandų bėgimo, valandą pavėlavę, atsiduriame prie Jono namų. 

Imu abejoti - gal išvis apsisukti ir eiti atgal? Jeigu kas taip vėluotų į susitikimą su manimi, laukčiau galąsdama peilius. Vis dėlto apsisprendžiame atsiimti už kaltes ir paspaudžiu domofono mygtuką:

- Jūs vėluojate valandą! - vos pradaręs duris ima šaukti Jonas.

- Mes... - bandau kažką išlementi.

- Tie lietuviai visada taip. Pasiteisinimai ir pasiteisinimai! Turite 20 minučių iki tol, kol prasidės krepšinis. Norite vandens? Ne? Tuomet išgerkime vyno.

Po pirmo gurkšnio atgaunu kvapą ir imu dairytis aplink. Erdvus butas pilnas meno: nuo knygų, paveikslų, iškarpų, dėžių, spintų, kamerų, kompiuterių ir menininkų...

- Susipažinkite - Peter Sempel iš Hamburgo. Jis yra padaręs du ilgo metražo filmus apie mane, - Jonas mosteli aukšto vyro, ant nosies pasibalnojusio tamsius akinius, link. Žymus Vokietijos foto ir video menininkas džiaugsmingai ištiesia ranką ir paklausia, ar gali filmuoti mus besikalbančius. 
Susėdę aplink medinį stalą ir taures pasipildę vynu, kurį, pasirodo, gamina Ben Vautier, Prancūzijos fluxus judėjimo atstovo vyninė Nicoje (sakiau, kad tuose namuose net geriamas menas!) imame kalbėtis:

- Sakėte, kad Peter apie jus sukūrė du filmus. Tai koks jausmas, kai filmuoja jus? Juk dažniausiai būnate pats už kameros...

- Didelio skirtumo nėra. Šiais laikais visi žmonės filmuoja: telefonais, kameromis. Mes gyvename judančių vaizdų pasaulyje. Esame video civilizacija.

- Kaip tik apie tai su jumis ir norėjau pasikalbėti. Jauni žmonės filmuoja viską, galbūt net tai, ko nereikėtų, ir, žinoma, dalijasi šiais vaizdais internete. Gal jūs turėtumėte kokių patarimų, kaip to perdėto viešinimosi nepaversti ginklu prieš save?

- Viską galima paversti ginklu prieš save. Vaizdas gali tapti charakiri. Kiekvienas dalykas ar reiškinys turi du ašmenis.

- Na, bet stovint už kameros, kaip sakė mano pažįstamas operatorius, visi įvykiai, net žudynės, gali atrodyti kitaip, ne tokie tikroviški, kaip žiūrint plika akimi...

- Teisybė. Filmuojant visa aplinka atrodo abstrakčiau. Lensė (objektyvas - aut.past.) - tarsi Veronikos skara, akį skirianti nuo realybės.

- Tad kodėl save vadinate ne menininku, o metraštininku?

- Niekas nežino, kas yra menininkas, tad būtų labai pretenzinga vadintis juo. Ką žmonės bėgant laikui išsaugojo, norėjo išlaikyti ir galiausiai patalpino į muziejus, dabar vadinama menu, tačiau nereiškia, kad tas kūrinys kadaise buvo darytas kaip menas. Gal jį kūręs žmogus tokio tikslo neturėjo? Dabar mažai kas galvoja apie meną. Svarbiausia, už kiek jį gali parduoti.

Jonas Mekas ir Rimantė Kulvinskytė
Jonas Mekas ir Rimantė Kulvinskytė
© P. Miškinio-Eidukonio nuotr.

- Kas menininkui vis dėlto svarbiau - būti suprastam ar įvertintam? Juk daugybė žmonių turi savo stabus ir juos garbina iki galo nesuvokdami siunčiamos žinutės.

- Negaliu kalbėti apie menininkus, galiu kalbėti tik apie dailininkus ar filmininkus. Žmonės nebūtinai turi suvokti meną, kad jis teiktų pasitenkinimą. Jie nori dar kartą pasiklausyti kūrinio ar darkart išvysti paveikslą todėl, kad jis jiems patiko, sukėlė geras ar stiprias emocijas. Tai tas pats, kaip eiti į gerą restoraną ir pakartotinai užsisakyti jums patikusį patiekalą. Tarp virtuvės ir to, ką žmonės vadina menu, didelio skirtumo nėra.

- Svarbiausia - užkliudyti širdį...

Būtent. Svarbu, kad tai, kas nupiešta, nufilmuota, sukomponuota rastų kelią į tavo vidų. Kad žmogus tame kūrinyje rastų ką nors artimo, pažįstamo, o jei ne pažįstamo, tai to, ko jiems trūksta. Kartais negali net apibrėžti, ką tau tai duoda, bet jauti, kaip tau to pojūčio vis dėlto reikia.

- Koks paskutinis dalykas jūsų širdį taip užkliudė ir sudrebino?

- Kodėl nori mane drebinti? Juk veiksmingi būna ne tik cunamiai. Man gal net labiau patinka, kai užkliudoma nežymiai, subtiliai. Nebūtinai reikia drebintis.

Į namus Įgriūna Jono vaikai - Sebastianas ir Oona (tarti - Una). Jonas kaip mat juos pristato ir pasidžiaugia, kad netrukus abu važiuos į Lietuvą, mat Oona filmuojasi Igno Jonyno filme: "Turiu mėnesį savo tekstui išmokti", - angliškai pasakoja įspūdingo grožio jauna moteris, tuo tarpu Sebastianas, nuo kurio veido nedingsta šypsena juokiasi, kad seseriai bus sunku - ji absoliučiai nekalba lietuviškai. Tuo tarpu pats lietuviškai tikrai susikalba ir netrunka to pademonstruoti. Mūsų pokalbį apie neveikiantį metro pertraukia Jonas - man nori padovanoti smagių nuotraukų-atvirukų su savimi.

- Visose nuotraukose jūs tradiciškai - su skrybėle. Kada įsigijote savo pirmąją?

- Dar vaikystėje. Mano dėdė labai mėgo skrybėles, tiesa, nešiodavo šiaudines. Tad jei kokia būdavo bepradedanti dėvėtis, atiduodavo mums, vaikams.

- Kalbant apie vaikus. Neseniai su draugais diskutavome apie tai, kad šių laikų vaikai ir paaugliai turi gabumą geram skoniui, bet ne originaliam mąstymui...

- Iki penkiolikos metų, mano manymu, dar esi praėjusios kartos dalis, tačiau vėliau užgimsta pasipriešinimas, noras kažką išrasti. Kurį laiką dar būni įkalintas rėmuose, tačiau sulaukęs dvidešimties imi kurti naują pasaulį.

- Tai jūs nesutinkate su mintimi, kad jaunuomenė dabar yra labiau linkusi ne mąstyti inovatyviai, o tiesiog surinkti geriausia iš to, kas buvo sukurta, ir tuo žaisti?

- Niekas nesako, kad tai yra blogai. Reikia rinkti tai, kas geriausia! Tai yra tavo dirva, pagrindas, pūdymas, iš kurio gali šokti ir augti toliau.

- Kuo ypatingi jums lietuviai?

- Savo vėlavimu. Nepaskambins, nepraneš.

- O geresnių savybių nėra?

- Dabartiniame pasaulyje mes visi panašūs. Galiu pasakyti tik tiek, kad studentai, kurie į Niujorką atvažiuodavo 92-94-aisiais metais, būdavo labai pesimistiški, bailūs ir nusivylę gyvenimu. Apie Lietuvą nė kalbėt nenorėdavo. Dabartinis Lietuvos jaunimas nesiskundžia ir visur mato galimybes bei supranta, kad nėra šalies, kuri būtų liepto galas.

- Na, o jūs pats, ar kada pagalvojote, kaip skyrėsi jūsų aplinka tuomet, kai buvote vaikas ir dabar?

- Augau be elektros, radijo ar televizoriaus. Teturėjome žibalines lempas.

- O koks buvo pirmas jūsų matytas filmas?

- Kai baigėme ketvirtą skyrių mokykloje, mokytoja mus nuvežė į Biržus, kur žiūrėjome kažkokią amerikietišką melodramą ir Mickey Mouse. Man buvo keturiolika.

- Pamenate įspūdį?

- Nebuvo įdomu (kvatojasi). Melodramos nesupratau. Na, o Mickey Mouse'as patiko. Iki šiol pamenu tą vaizdą, kaip jis kerta medį, o kirvis apsivynioja apie kamieną...

- Ar būdamas vyresnis, jau gyvendamas Niujorke, su draugais galvojote, kaip atrodys ateitis, kuri jau tapo dabartimi? Kokią ją piešėte - bloesnę ar geresnę, negu yra dabar?

- Nei blogesnė, nei geresnė. Galvojau, kad blogiau negu XXa. nebus, maniau, kad tai žiauriausias, juodžiausias iš visų amžių. Tačiau dabar juk - ne ką geriau. Kiekvienas amžius turi savo opų - nuo inkvizicijos, Prancūzijos revoliucijos iki šių laikų. Juk ir dabar beveik kiekviename kontinente vyksta pervesmai, karai, kareliai ir invazijos. Kiekvieną minutę vyksta šimtas karų.

- Skaičiau viename iš jūsų eilėraščių, kad labai nenorite, kad grįžtų XX amžius...

- Taip, bet, rodos, jis grįžo. Ačiū dievui, dar yra rojaus gabalėlių, salelių, kurių niekas nepalietė.

- Na, ir Niujorke nėra jau taip blogai...

- O amerikonai bėdavojasi, kad jie gyvena blogai. Nueik į barą, kur alus kainuoja ne du, o septynis dolerius, ir tie barai bus pilni. Tačiau jie vis tiek skundžiasi, kad laikai blogi. Kas jau kas, bet amerikiečiai tikrai neturėtų skųstis. Tegul į Afriką nuvažiuoja.

- Na, ir lietuviai mėgsta pasiskųsti...

- Nebe taip, kai anksčiau. Nebe taip. Skundžiasi tik politikieriais. Kad jie vagia, kokie jie blogi, nežino, ką jie daro ir t.t. Bet gyvenimu nebesiskundžia taip, kaip anksčiau. Bet skundžiasi valdžia. Aš pats manau, kad Lietuva eina blogu keliu. Lietuvą reikia stumti atgal. Tai žemės ūkio kraštas. Mes viską turėjome, ko mums reikėjo. Reikia apsaugoti ir puoselėti šią kultūrą, o ne bėgti į miestus. Lietuvą reikia grąžinti į praeitį.

- Jeigu jūs galėtume pakeisti Lietuvos likimą, kaip elgtumėtės?

- Tą ir daryčiau. Grąžinčiau Lietuvą į kokius 1935-uosius, Smetonos laikus. Iki tol, kol dar buvo išskirstyti kaimai. Tuomet juk kaimus sudarydavo 20 šeimų, maždaug 100-150 žmonių. Nedidelė bendruomenė, kuri tarpusavyje glaudžiai bendravo. Manau, tai idealus visuomenės modelis.

- Taip, tuomet buvome viena daugiausiai mėsos ir pieno gaminių eksportuojančių šalių Europoje...

- Būtent! O dabar importuojam. Kvaila, sakyčiau, net idiotiška. Visur matau tik klaidas.

- Ko pasiilgstate iš Lietuvos? Kas jums ją primena?

- Labai mėgstu bulvinius blynus ir moku puikius iškept. Žymiai geresnius negu Lietuvoje dabar kepa. Lietuvoje jau viskas išsigimę. Visi patiekalai, net bulviniai blynai! Kepa ant alyvuogių ar kokio ten aliejaus... valgyt neįmanoma. Blynus juk geriausia kepti ant taukų. Jeigu jų nėra, tuomet tinka ir sviestas. Viskas turi būti pagaminta rankomis.

Svečiuose pas Joną Meką
Svečiuose pas Joną Meką
© P. Miškinio-Eidukonio nuotr.

- O be blynų kepimo ir filmavimo, ar turite kitų pomėgių, būdų atsipalaiduoti?

- Draugai! Aš geriausiai pasiilsiu būdamas jų draugijoje. Gera muzika, dainos, šokiai, vynas. Kai man reikia pakeisti aplinką, važiuoju į muzikos bistro, "Zebulon", kuris į Williamsburge. Ten dažnai grojame su Daliumi Naujokaičiu. 

- Turite mėgiamiausią muzikos stilių?

- Taip, free music, laisva muzika su improvizacijomis. Esate buvusi fluxus ministerijoje Vilniuje? Ten Dalius taip pat grojo. Puiki idėja, kad ją nusprendė iškeldinti į Kauną, o vėliau galbūt veš į Panevėžį. Per tuos metus žmonės vieni kitus atras, susipažins, susiburs.

- Grįžkime prie jūsų veiklos. Yra dalykų, kurių niekada nefilmuotumėte?

- Esu nusibrėžęs gan griežtas ribas. Kiekvienas mūsų turime pasaulį, kuris yra tik mūsų, ir nenorime, kad niekas kitas į jį eitų nešvariais batais. 

- Šiuo principu tikrai nesivadovauja tie, kurie savo seksualinio gyvenimo vaizdais dalijasi su visais pasaulio gyventojais...

- Galiu pasakyti, kad tokie žmonės yra nuobodūs. Jie nieko neduoda šiai planetai - nei dvasinio, nei intelektualinio augimo, tobulėjimo. Taip, jusminis pasaulis, seksas, egzistuoja, tačiau jo eksplotavimas prie nieko gero nepriveda. Tai, mano nuomone, negatyvus reiškinys.

- O jūs pats, kiek teko girdėti, taip pat buvote atsidūręs areštinėje?

- Taip, skelbiau žinią, kad poezija ir kinas yra laisvi, kad niekas neturėtų meno cenzūruoti. Už šią poziciją porą kartų turėjau eiti į kalėjimą. Aš ignoravau cenzūrą. 1960-1964-aisiais, tuomet, kai buvau suimtas, kiekvienas viešai rodomas filmas prieš tai turėjo būti nuneštas cenzūrai, kuri liepdavo iškirpti nepatikusius kadrus.

- Ne veltui vienas Niujorke sutiktas muziejininkas jus pavadino varomąja avangardinio kino jėga. O jūs pats kokią supergalią norėtumėte turėti?

- Jokios. Viskas, ką aš darau, ateina iš silpnybės, o ne stiprybės. Aš atsipalaiduoju, pasitraukiu ir leidžiu likimui viską valdyti. Niekada neprievartauju įvykių. Yra žmonių, kuriems labai svarbu būti stipriems, daryti įtaką, o aš egzistuoju pačios silpnybės gilumoje. Viską darau iš to, kad niekam negaliu atsispirti, todėl viskam pasiduodu ir laukiu, kol kas nors išgelbės. Ir visuomet tas kas nors atsiranda.

- Viskam sakote "Taip"?

- Ne, aš ne Andy Warholas, kuris visiems kartodavo: "yes, yes, yes". Ne. Bet turi būti tyras, išvalytas, kad į tave įeitų tik geri, pozityvūs dalykai. Jeigu esi atviras, blogi dalykai patys nuo tavęs atšoka.

- Ko nors bijote?

- Ne, nebijau nieko. Viskas, kas ateina blogo, pereina per mane kiaurai, nes aš viskam pasiduodu. Esu laisvas nuo bet kokių įsitikinimų ar baimių.

Pasigirsta dar vienas skambutis į duris. Netrukus ant slenksčio atsiduria Danius Kesminas - fotomenininkas iš Australijos.

- O, Daliau, kada tavo lėktuvas? - džiaugsmingai prie reikalo eina Jonas.

- Mano taksi laukia apačioje, užsukau pasisveikinti.

- Puiku. Būtinai turi susipažinti su Peteriu, - Jonas palydi Dalių į kabinetą ir grįžta įjungti milžiniško televizoriaus.

- Už ką sergate?

- Už Niujorką, už "Nicks""! - emocingai suriaumoja.

- O iš Lietuvos komandų?

- Už "Žalgirį". Gaila tik, kad paskutinįkart, kai buvau grįžęs jie pralaimėjo, - atsidūsta Jonas ir pamoja pro duris išeinančiam Daliui.

- Tikriausiai sunku turėti dievų, kai tiek jų pažinojai ir pažįsti... juk jūsų draugai - visas meno ir pramogų pasaulio elitas.

- Taip, kartu augom, kartu dirbom, kartu išgarsėjom. Pradėjom iš nieko. Kai pirmąkart sutikau Andy Warholą, niekas jo nepažinojo, jis nebuvo surengęs nė vienos parodos, tačiau jau piešė. Susipažinome, kai jis atėjo į studiją pažiūrėti mano filmų. Filmuoti jis mokėsi pas mane. Buvau jo mokytojas. Kai tai pasakau, žmonės mane kaltina, kad reiškiu į jį pretenzijas, tačiau taip iš tiesų buvo.

-  O iš dabartinio jaunimo, naujų talentų turite savo favoritų?

- Yra gausybė talentingų žmonių, tačiau išskirti nieko negalėčiau. Tiesą pasakius, pastaruosius penkerius metus esu taip užsiėmęs, kad net neturiu laiko domėtis, kas vyksta, ar vaikščioti po galerijas.

- Tai, jūsų nuomone, taisyklė, kad geras rašytojas turi daug skaityti, negalioja?

-  Jis turi daug skaityti iki tol, kol ima rašyti. Pradėjus rašyti, nebebus laiko skaitymui. Kaip ir kuriant filmus, kitų žiūrėti nėra kada.

- Kalbant apie talentus, turėdamas patirtį, galėtumėte pasakyti, ar talento galima išmokti?

- Negali tapti menininku vien todėl, kad nori juo būti. Turi gimti juo.

- Tai sutikęs A.Warholą galėjote pasakyti, kad jis bus pasaulinio garso menininkas?

- Tuomet niekas apie pasaulį negalvojo (juokiasi). Visi dirbo sau. Andy buvo labai intensyvus žmogus, jis buvo tarsi apsėstas to, ką daro, ir aš supratau, kad turime daug bendro, tapome draugais. Taip ir gimsta meno šakos - kai sueina bendrybių turintys žmonės, kurie tampa savotiška šeima. Negalvoji apie tai, kaip drebinsi pasaulį. Tiesiog dirbi su draugais. Tik po to ateina šlovė.

- O menininkui pripažinimas svarbu?

- Šlovė dažniausiai pakenkia. Jeigu lauki komplimentų, galvoji apie savo talento gerbėjus, tai labai varžo ir neša tik žalą. Tačiau A. Warholas savo šlovės nesureikšmino. Jis, kaip ir Jurgis Mačiūnas, buvo perėję per tą garbinimo laikotarpį ir į jį žvelgė tarsi iš šono. Jie buvo dideli žmonės, nes niekada į save nežiūrėjo rimtai. Tie, kurie sureikšmina atėjusią šlovę, dažniausiai pradeda kartoti patys save: "O, patinka, vadinasi pridarysiu daugiau to paties...". Tuomet tai tampa verslu. OK, conversation is over, the game is on!

www.DELFI.lt
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 
Užsienio naujienų prenumerata

Lietuviai svetur

Emigrantė papasakojo apie chaoso kupiną miestą, kurį pamilo daug lietuvių (79)

Piterboras įsikūrusių lietuvių skaičiumi nusileidžia nebent Londonui, Šiame Rytų Anglijos traukos centre lietuvių bendruomenė dydžiu yra trečia tarp tautinių mažumų, o lietuviškų vardų galima rasti ne tik fabrikų darbuotojų, bet ir vietos savivaldybės personalo sąrašuose.

Lietuvė JAV papasakojo apie tikrąją „amerikietiškos svajonės“ kainą (674)

„Čarlstonas simbolizuoja tas skirtingas Amerikas ir didžiulę takoskyrą tarp jų“, - sako šiame Pietų Karolinos mieste jau septynerius metus gyvenanti Rūta Elvikytė.

Su kokiomis teisinėmis problemomis susiduria emigrantai? (4)

Emigrantams dažnai tenka kreiptis dėl teisinės konsultacijos, pradedant vaiko gimimo liudijimo reikalais, vedybomis ar skyrybomis ir pan. Kaip elgtis tokiu atveju?

A. Merkel neketina atsitraukti (88)

Vokietijos kanclerė Angela Merkel ketina siekti ketvirtos kadencijos kitų metų rugsėjį vyksiančiuose rinkimuose, antradienį pranešė jos artimas politinis sąjungininkas.

Emigrantas uždirba 2,5 tūkst. svarų, tačiau svajonių miestas jo netenkina (69)

Įsitvirtinęs Londone, pasiekęs išsvajotų veiklos aukštumų lietuvis iš Kėdainių rajono neįsimylėjo Anglijos ir nori judėti toliau.