Dvidešimt vienerių metų vaikinas prisipažino, kad Lietuvoje pradėtą dainininko karjerą emigravus teko pamiršti. Dabar jis praktiškai atsakė savo svajonės. Didžiojoje Britanijoje estrados žvaigždės sūnėno turimas klasikinio vokalo diplomas nieko nedomina.
Mantas, dainuoti pradėjęs mokyklos chore, sulaukęs šešiolikos išleido pirmąjį solinį albumą. Paaugliui tuomet pavydėti galėjo daugelis. Jo debiutiniai įrašai skambėjo tiek televizijos, tiek ir radijo eteryje.
Tačiau paauglystėje pasirodžiusi sėkmė Mantą lydėjo neilgai. Jis atvirauja, kad anuomet paprasčiausiai pritrūko sėkmės: „Manau, pinigai nebuvo svarbiausias dalykas. Svarbiausias dalykas – nebuvo tokios gal sėkmės, nes kur beeini, kur trumpa, ten trūksta. (...) Kelias į muziką Lietuvoje yra labai ilgas ir sunkus. Ir įsitrinti į visą muzikinį gyvenimą, kuris yra Lietuvoje, yra be galo sunku. Reikia tėvų paramos, dar plius ketverius metus gyventi ir mokytis. Ir, visų pirma, aš manyčiau, tai yra labai sunku šiais laikais Lietuvoj padaryti.“
R.Cicinas sūnėnui padėti nepanoro
Vis dėlto vaikinas pripažįsta, kad estrados žvaigždė žino, jog jam Lietuvoje optimistiškai prasidėjusi dainininko karjera nebuvo sėkminga ir kad dėl to teko emigruoti: „Mes su juo bendravome gal prieš mėnesį. Po dvejų metų nebendravimo per penkias minutes išsiaiškinome, kaip kam sekasi.“
Emigranto duoną ragaujantis Mantas pripažįsta, kad dėdė ne tik nepasiūlė pagalbos, bet ir ragino negrįžti: „Kaip tik atkalbinėjo, nes Lietuvoje, sako, per dieną po dvidešimt atlikėjų atsiranda ir tiesiog labai sunku yra į tą visą įsivažiuoti.“
Muzikinį išsilavinimą Londone pamiršo ir Manto mylimoji, chorinį dirigavimą baigusi Jovita. Jie susipažino Kauno J.Gruodžio konservatorijoje.
Padirbėti teko ir fabrike
Jis dirbti pradėjo fabrike, kuriame jam teko stumdyti dėžes: „Tarkim, kai į parduotuves atveža vaisius, daržoves pagrindinėse plastmasinėse dėžėse, tai jos „eina“ per konvejerį, jas išplauna, merginos jas rūšiuoja, o mes jas stumdome paprasčiausiai.“
Sunkumus dėžių fabrike Mantas jau spėjo pamiršti. Jis giriasi, kad dabar dirba kiekvieno lietuvio svajonių darbą – apsaugoje. Vaikinas prižiūri prabangius turtuolių apartamentus Londono centre. Darbe jis sako matęs filmo vertų vaizdelių, kuriuos po to smagiai aptarinėja draugų emigrantų kompanijoje. „Savo akimis mačiau garsių sporto ir muzikos pasaulio garsenybių. Tačiau pavardžių viešai minėti negaliu“, - intriguoja Mantas.
Jis atskleidžia, kad rasti tokį darbą yra labai sudėtinga. Jo siekiant būtina turėti geras rekomendacijas, atiduoti visą save ir daug dirbti.
Po ilgų meilės išbandymų – piršlybos
„Nuo tų darbų pasidarė baisu, kad prarasiu ją“, - prisimena Mantas. Todėl ilgai nelaukęs jis nutarė pasipiršti. „Mes buvome grįžę iš pajūrio. Tiesiog praleidome gražiai sekmadienio popietę. Ir vidury nakties pakvietė mane į lauką. Vidury kelio, šviečiant mėnuliui, pasipiršo atsiklaupęs“, - jaudinančią akimirką prisimena Jovita.
Bendravimas su kaimynystėje gyvenančiais lietuviais – šaltas
Pora butą nuomoja Rytų Londono Walthamstow kvartale. Mantas tikina, kad tame rajone netrūksta nei juodaodžių, nei musulmonų. „Tai vienas iš lietuvių rajonų, kuris vadinamas šito viso „lietuvyno“ kaimu“, - atvirauja LRT laidos „Emigrantai“ herojus.
Jis teigia, kad šiltas bendravimas emigravusiems lietuviams nėra būdingas. Lietuviai vieni kitiems nėra linkę padėti. Londone jau beveik trejus metus laimės ieškantis Mantas stebisi, kad namų ilgesio kamuojami žmonės nesiburia į bendruomenes, neorganizuoja lietuviškų vakarų. Atvirkščiai – sako, čia lietuviai išvarginti amžinos kovos už būvį, todėl yra daug šaltesni ir piktesni nei jo gimtuosiuose Druskininkuose.
Druskininkų ramybės pasiilgęs Mantas juokauja, kad gyvendamas Londone gali pasijusti it cirko vaidinime, nes kiekvieną dieną čia patenka į pačias keisčiausias situacijas. Labiausiai jį nustebino, kai plaukiant Temzės upe, ant denio teko pamatyti besibučiuojančią gėjų porelę. Emigrantas prisimena, kad šis reginys jį privertė pasijausti „keistai ir nesmagiai“.
Dar vienas Rytų Londono išskirtinumas – milžiniška nusikalstamumo statistika. Mantas sako, kad čia klesti ne tik kišenvagiai. Nutinka ir daug rimtesnių kriminalų. Londoną jis sieja su greitosios pagalbos ir policijos automobiliais, kurių Didžiosios Britanijos sostinėje zuja labai daug.
Nors olimpinis stadionas čia pat, olimpiados vaizdai – tik internetu
Automobilis – nuolatinis lietuvio palydovas. Kitaip, guodžiasi Mantas, gyvenant Rytų pakraštyje, būtų sunku. Pavyzdžiui, kasdienės kelionės iki darbo ir atgal į namus užtruktų kone trigubai ilgiau. Į darbą, su iš Lietuvos atsigabentu automobiliu, kurio vairas kairėje pusėje, Mantas važiuoja maždaug keturiasdešimt minučių. Automobilis pirktas Lietuvoje, nes Anglijoje tai būtų per didelė prabanga, pripažįsta vaikinas.
Kasdien Mantas pravažiuoja visai arti jo namų stovinčius, praėjusią vasarą Londono įžymybėmis tapusius statinius. Tai olimpinis miestelis: bendrabučiai, kuriuose buvo apsistoję sportininkai, keliolika arenų – skirtingų sporto šakų varžyboms ir net 80 tūkstančių žmonių talpinantis Londono olimpinis stadionas. Tačiau olimpinius renginius Mantui teko stebėti internetu. Dalyvauti juose jis neturėjo laiko, kadangi teko dirbti.
Dar arčiau lietuvio namų – apsipirkinėjimo maniakų rojus – didžiausias Europoje prekybos centras „Westfield”. Mantas juokauja, kad ne veltui lietuviai gyvenimui pasirinko šį Londono pakraštį – juk ir gimtinėje labai mėgstama laiką leisti prekybos centruose. Jis sako, kad šiam prekybos centrui dydžiu prilygtų nebent penki lietuviški akropoliai.
Tačiau rytų europiečiai maisto produktų dažniausiai ieško už kelių kilometrų nuo „Westfield” esančiuose senuose sandėliuose, virtusiuose prekybinėmis bazėmis rytų europiečiams.
Teko išmokti gyventi susispaudus
Name, kuriame gyvena lietuvių pora, dar glaudžiasi anglė, vengrė ir ispanas. Namo savininkas – juodaodis anglas.
Druskininkuose Mantui, gyvenusiam erdviame trijų kambarių bute, Londone teko išmokti gyventi susispaudus. Mažajame kotedže kartais tenka stovėti eilėje prie tualeto durų, prie viryklės ar skalbyklės. Už būstą lietuviai per mėnesį pakloja 570 svarų sterlingų. Mantas sako, kad tai vidutinė suma: „Vidutiniškai iš tikrųjų. Yra ir po 120, ir po 110, bet kambariai mažesni, daug judresnės vietos. Kur daug ramiau, tai galbūt didesnės kainos, bet mes džiaugiamės iš tikrųjų.“
„Gyvenant Londone draugams laiko beveik nelieka, todėl akimirkas su jais mes labai branginame“, - sako iš Vilkaviškio kilusi Jovita, kuri net kambario sienas apkabinėjo savo draugų nuotraukomis.
Taip pat ji prisipažįsta, kad jei ne Mantas, ji niekada nebūtų sutikusi palikti Lietuvos, nes Anglijoje neturi artimų žmonių.
Laida "Emigrantai" – kiekvieną antradienį per LRT televiziją 21.15 val., iš karto po "Panoramos".