Sprendžiant iš nutrūktgalviškos emigracijos tempų, lietuvis pasirengęs gyventi su bet kuo – airiu, britu, ispanu ar amerikiečiu, tik ne su lietuviu. Dėl to ir išvažiuoja. Ir yra pasirengęs ištirpti kitataučiame kraštovaizdyje, atsiprašau, šiuo atveju – landšafte. Todėl visai nenuostabu, kad anot demografų, Lietuva yra sparčiausiai nykstanti valstybė Europos Sąjungoje (ES).
Vienas aštrialiežuvis makabriškai mestelėjo, esą net į dausas lietuviai emigruoja (beje, vis dar pirmaudami savižudybių skaičiumi ES), matyt, dėl panašių priežasčių – kad tik nereikėtų kasdien patirti streso, kodėl vis dar neliepsnoja kaimyno tvartas.
Emigracija, tas lietuviškų sodybų tuštėjimas, turi ir kitą aspektą, apie kurį kol kas šnekama puse lūpų. Tai imigracija – išvirkščioji emigracijos pusė. Ši tema nėra tokia populiari dėl paprastos priežasties: kol kas užsieniečių imigracijos problemos, su kuriomis susiduriame čia, Lietuvoje, dar nesudaro kritinės masės. Kol kas mes su jomis tiesiogiai nesusiduriame kasdieniame gyvenime. Tačiau jei bendrosios migracijos tendencijos nepasikeis ir lietuviškų sodybų tuštėjimo metas užsitęs, susidursime neabejotinai.
Yra nemažai dalykų gyvenime, kuriuos tiesiog pramiegame. Pramiegojome tą akimirką, kai emigracija tapo nevaldoma, prasnaudėme rekordinį savižudybių skaičių, nepastebėjome skandalingai sutrumpėjusios Lietuvos vyrų gyvenimo trukmės. Kaip tame vaikiškame anekdote: „Mokytoja klausia moksleivio, kodėl jis kasdien vėluoja į mokyklą. Negi neturi žadintuvo? „Turiu, tik jis čirškia, kai aš miegu“, – atsako moksleivis.“ Intelektinis mieguistumas, inertiškumas, nejautra esminėms problemoms nėra pateisinama aplinkybė neišgirsti perspėjančio, budinančio žadintuvo signalo. Imigracija kol kas dar nesukelia realių problemų, tačiau signalas, kad tos problemos artėja, jau skamba.
Migracija – natūralu
Kokios tos bendrosios migracijos tendencijos? Jungtinių Tautų duomenimis, pasaulyje kasmet migruoja apie 200 mln. žmonių. Tai sudaro maždaug 3–4 proc. pasaulio gyventojų. Kitaip tariant, kasmet tokio dydžio šalis kaip Brazilija persikrausto iš vienos vietos į kitą. Beje, jei būtume buvę neišsišokėliai ir laikytumėmės pasaulinio emigracijos standarto, per 20 metų būtume netekę maždaug 100–120 tūkst. žmonių. Statistikos departamento ir visuotinio surašymo duomenimis, dabar esame praradę daugiau kaip 615 tūkst. gyventojų. Vadinasi, pasaulio vidurkį viršijame netgi ne procentais, o kartais.
O kokia padėtis su imigracija, pavyzdžiui, Europoje? Kaip žinome, ES yra maždaug 500 mln. gyventojų. Vidutiniškai 6,4 proc. gyvenančiųjų Europoje nėra iš ES. Daugiau nei 5 mln. atvykę iš Afrikos, 4 mln. – iš Azijos, 3,3 mln. – iš Amerikos. Dar keli iškalbingi skaičiai, daug pasakantys apie procesų pokyčius ir galbūt apie ateities kontūrus: kol kas ES prieaugis – apie 1,8 mln., bet 80 proc. prieaugio sudaro trečiųjų šalių piliečiai, kurių kiekvienais metais į ES atvyksta apie 1,5–2 milijonus.
Specialistai tvirtina, kad Lietuvoje užsieniečių srautas dar gana mažas. Ir tarp naujųjų ES šalių nesame išskirtiniai, teturime 1 proc. užsieniečių. Tačiau turint galvoje, kad senosioms ES šalims imigrantų dar per mažai (apie tai garsiai šnekama), perspektyva čia gana aiški.
Esmė ta, kad Europa iš tikrųjų smarkiai sensta. Prognozuojama, kad po keturių dešimtmečių vidutinis europiečio amžius bus 49 metai, o dar visai neseniai jis buvo 39-eri. Nors visi pasaulio regionai, gal išskyrus Afriką, susidurs su gyventojų senėjimo problema, Europa bus vienintelė, kurioje dar ir pradės mažėti gyventojų skaičius.
Imigracija – vienas būdų spręsti problemas, susijusias su blogėjančia demografine situacija. Lietuva čia – ne išimtis. Pas mus vis garsiau kalbama, kad padėtis, kai bedarbių skaičius nemažėja, o kvalifikuotų darbuotojų pradeda trūkti, verslininkus gali paskatinti darbo jėgos ieškoti kitose šalyse. Tokios pastangos mus greitai gali priartinti prie europietiško imigrantų vidurkio. O turint galvoje lietuvišką išsišokėliškumą, bent jau emigracijos srityje, – tą vidurkį gerokai viršyti. Juk daugelis Lietuvos įmonių nenori, pavyzdžiui, investuoti į darbo našumą, joms paprasčiau atsivežti pigesnės darbo jėgos iš užsienio. Tai, be kita ko, būtų dar viena priežastis mūsų šalies piliečiams vykti svetur.
Šiuo metu Lietuvoje veikia gana griežti įstatymai, ribojantys užsieniečių įsidarbinimą. Tiesa, be darbo, yra ir kitų priežasčių, dėl kurių atvykstama į Lietuvą: mokslai, šeimų susijungimas. 2008-siais, paskutiniais, galima sakyti, materialinės gerovės ir rožinių lūkesčių metais, prašymų laikinai apsigyventi Lietuvoje buvo daugiausia – apie 16 tūkstančių. Remiantis įstatymu, laikinąjį leidimą kasmet reikia atnaujinti ir po penkerių metų suteikiama teisė gyventi šalyje nuolatos.
Didžiausias srautas užsieniečių į Lietuvą atkeliauja iš Rusijos ir Ukrainos, trečioje vietoje – Kinija. Atkeliaujančiųjų iš kitų tolimesnių valstybių, pavyzdžiui, Afrikos šalių, skaičius visai nedidelis. Apskritai Lietuvoje yra kiek daugiau nei 30 tūkst. žmonių, kurie turi leidimą čia gyventi nuolat. Todėl galima gana drąsiai teigti, jog atvykėliai, bent kol kas, nėra toks kultūrinis, ekonominis ar politinis (juk gavus leidimą gyventi nuolat suteikiama teisė dalyvauti savivaldos rinkimuose) veiksnys, kuris darytų didesnę įtaką.
Kinai neišsitenka Kinijoje
Apžvelgus bendrą vaizdą, galima pasvarstyti, kaip su imigracija susiję procesai galėtų rutuliotis ateityje. Aišku, tai rizikingi svarstymai, nes situaciją gali neatpažįstamai transformuoti esminiai lūžiai, kurių prognozavimas – labai komplikuotas. Kas iš sovietologų numatė Sovietų Sąjungos griūtį? Kas prieš porą dešimtmečių tikėjosi tokio svaigaus Kinijos šuolio?
Beje, kai kalbama apie imigraciją, pirmiausia, kas ateina į galvą, – kinai. Ir tai visai natūralu. Šiandien sunku surasti šalį, kurioje nebūtų kad ir nedidelės kinų bendruomenės. Apytiksliais skaičiavimais, kinų diasporą pasaulyje sudaro daugiau kaip 40 mln. žmonių ir ji nuolat auga. Valstybinė Kinijos politika oficialiai tarsi ir neskatina emigracijos, tačiau, kaip vertina nemažai ekspertų, šalyje jau ne vienus metus subtiliai vykdoma demografinių resursų paskirstymo programa.
Kinija savo demografinę ekspansiją vykdo keliomis pagrindinėmis kryptimis: gretimos Pietryčių Azijos šalys ir Rusija, Šiaurės Amerika ir ES, Pietų Amerika ir Afrika. Štai per pastarąjį dešimtmetį nuolat gyventi į Afriką persikėlė apie 800 tūkst. kinų. Puse lūpų kalbama apie grandiozinius Kinijos planus į Afriką perkelti kelis šimtus milijonų gyventojų, kad šalis susitvarkytų su gyventojų tankumo ir užterštumo problemomis.
Toks intensyvus Kinijos skverbimasis (ir ne tik į Afrikos žemyną, bet, pavyzdžiui, ir į Pietų Ameriką) jau kelia nemažą nerimą. Tačiau mums tai tarsi ir leistų atsikvėpti: Lietuva, kaip ES pakraščio šalis, Kinijai gal kiek ir įdomesnė logistikos požiūriu, tačiau intensyvios kinų ekspansijos artimiausiu metu į Nemuno šalį tikėtis nevertėtų. (Beje, visai kitaip nei Rusijai: ekspertai teigia, kad jau dabar Sibire nuolat sukasi apie 10 mln. kinų, kurie po dviejų trijų dešimtmečių gali tapti didžiausia to regiono etnine grupe).
Kinų bendruomenės kitose šalyse paprastai yra uždaros ir stengiasi likti nepastebimos. Na, kas pasakytų, kad Prancūzijoje gyvena apie 700 tūkst. kinų? O Didžiojoje Britanijoje – daugiau kaip pusė milijono? Kinai tradiciškai užsiima verslu, stengiasi pasinaudoti vietos savivaldos teikiamomis galimybėmis ir kiek įmanoma vengia tiesioginės priešpriešos.
Gal todėl tarp lietuvių kartais pasigirsta balsų, esą jei jau imigrantai, tebūnie kinai. Jie nereiklūs, darbštūs, drausmingi, nevartoja svaigalų ir jaučia pagarbą vietos tradicijai. Iš jų galima pasimokyti solidarumo ir kung fu. Nežinau, gal tie, kurie šiandien save vadina lietuviais, išties neverti tęsti garbingos lituanistinės tradicijos ir įkypų akių bei pienių atspalvio berniukų choras nuoširdžiau sudainuotų „Lietuva brangi“ (tokių atvejų, kai visai kita etninė grupė perima kultūrinę tradiciją, ją išsaugo ir sėkmingai tęsia, pasaulio istorijoje yra į valias)? Tačiau vis dėlto nuo mūsų tai nepriklauso. Didysis Kinijos drakonas neturi draugų, skraido vienas ir jo keliai nežinomi.
Laukiam baltarusių?
Briuselio, simbolizuojančio bendriją, kuriai priklausome, ir jai atstovaujančio, keliai žinomi kiek geriau. Jei išliks šiandienos tendencijos (tiesa, dienotvarkę kiek pakoregavo ekonominė krizė), ES pamažu transformuosis į kur kas vieningesnį ir monolitiškesnį darinį. To darinio viduje gali prasidėti sluoksniavimasis, susijęs su tam tikra regionine specializacija. Ar neįmanoma būtų ES pakraščiuose skatinti tam tikros gamybos, kartu sudarant palankesnes sąlygas būtent ten spiestis ES taip reikalingiems imigrantams?
Beje, ūkio paskirties žemė Lietuvoje kol kas pigiausia ES ir ši aplinkybė gali stumtelėti tam tikrus projektus. Tuomet gautume imigrantų jau kaip ES dalis – per ES fondus ir visokias rėmimo programas. Šis scenarijus nėra toks neįtikinamas, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Tačiau ir jo perspektyvos susijusios su visuotiniais virsmais, kuriuos labai sunku prognozuoti.
Maisto krizė, visuotinis atšilimas, gamtinės ir technogeninės katastrofos gali užlieti mus chaotiška tranzitinių imigrantų banga, tačiau tokiems dalykams iš esmės neįmanoma pasirengti, ypač su mūsų resursais ir vaizduote. Galima tik ruoštis juos iškęsti ir išgyventi.
Šiuo atžvilgiu lengviausia, atrodytų, prognozuoti procesus, vykstančius pašonėje. Ir būtent jie gali praverti imigracijos šliuzus. Kalbu ne apie desperatiškai darbo ieškančių kaimynų lenkų antplūdį į Lietuvą, naująjį Baltijos ekonominį stebuklą – nors tam tikru šio scenarijaus etapu lenkai čia vis dėlto figūruoja. Turiu galvoje polukašenkinę Baltarusiją. Šiandien ekspertai kone vienu balsu tvirtina: baltarusiai į Lietuvą dirbti neplūs. Nebūčiau tuo tikras. Žinoma, reikėtų, kad susiklostytų tam tikros aplinkybės, tačiau bet kuriuo atveju tai būtų realesnis dalykas nei kinų antplūdis per Klaipėdos uostą.
Įtempkime fantaziją: finansinės Rusijos, Kinijos ar Tarptautinio valiutos fondo injekcijos nepadeda Baltarusijai įveikti krizės, nepasitenkinimas šalyje kyla, prasideda „bulvių“ revoliucija, Aleksandras Lukašenka priverstas trauktis, į valdžią ateina provakarietiška opozicija, prasideda Baltarusijos stojimo į ES procesas. Įsibėgėja visuotinė privatizacija, auga socialinė įtampa, didėja nedarbas, 10 mln. gudų pradeda dairytis geresnio gyvenimo.
Lenkija, kuriai tenka didžiausia spontaniškos gudų emigracijos našta, daro žingsnius (ir tiesiogiai, ir per Briuselį), kad nukreiptų dalį gudų emigrantų srauto į Lietuvą. Lietuvos verslininkai skuba pasinaudoti pigesne darbo jėga, užsieniečių įsidarbinimo tvarka koreguojama, daromos išimtys. Per dešimt penkiolika metų Lietuvoje gudų padidėja nuo maždaug 1 proc. iki 5,7–5,9 proc., jie aplenkia rusus ir sparčiai artėja prie lenkų. Vilniaus miesto taryboje tautiniu pagrindu suburta gudų politinė jėga gauna tris keturias vietas.
Tarp Lietuvos gudų išpopuliarėja idėja, kad būtent jie yra tikrieji Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tradicijos tęsėjai, o lietuvių etninės žemės – Kaunas ir Žemaitija. Tokius svarstymus tyliai palaiko savo tikslų Vilniaus krašte siekiantys lenkai. Kovo 22-ąją Lukiškių aikštėje Vilniuje įtvirtinama tradicija minėti Konstantino Kalinausko mirties dieną. Reikalaujama K. Kalinausko gatvę oficialiai vadinti Kastuso Kalinouskio vardu. Savivaldybės, kuriose lenkai ir gudai gavo daugumą, jungiasi į darinį, kurį patys neoficialiai vadina Vidurio Lietuva...
Gal pakaks? Iš fantazijos gniaužtų mus tegali išvaduoti realybės žadintuvas. Kol kas nieko panašaus nevyksta. Kinija veržiasi į Afriką. Briuselis dar nesiima reguliuoti migrantų srautų. Dėkui Apvaizdai, A. Lukašenka dar neprarado valdžios. Ir kol kas mūsų imigrantų srauto intensyvumas neprilygsta emigrantų srautui. Kol kas. Bet ar esame garantuoti, kad sėklos jau nėra pasėtos ir dabar viskas priklauso ne nuo mūsų, o tik nuo palankių aplinkos sąlygų?