Bene didžiausią aukso gyslą atrado kontrabandininkai, į Norvegiją vežantys cigaretes ir alkoholį, o atgal – sauskelnes, senus akumuliatorius ir vogtas prekes.
Lietuvių yra kiekviename miestelyje
„Svajonė grįžti į Lietuvą niekada neblėsta – ten palikti tėvai, giminės, draugai. Tačiau yra didžiulis skirtumas dirbti už 2 tūkst. litų, kai čia uždirbu 20 tūkst.“, - atviravo DELFI pašnekovas.
Namas, kuriame jis su šeima gyvena, kainuoja daugiau nei 1,5 mln. Lt. Jis pirktas už paskolą, tad po 7,5 tūkst. Lt per mėnesį vyriškiui tenka mokėti įmokas bankui. Kita vertus, pirmas namo aukštas išnuomotas – nuomininkai moka 2,4 tūkst. Lt per mėnesį, taigi padengia dalį paskolos. Už namo šildymą šaltuoju metų laiku tenka pakloti apie 900 Lt per mėnesį. Visgi paskolai ir komunaliniams mokesčiams tenka išleisti tik dalį atlyginimo. Be to, turintiems paskolą gerokai sumažėja mokesčiai valstybei – nuo 36 proc. iki 17 proc., o maisto kainos Norvegijoje panašios kaip Lietuvoje, tik brangesnė mėsa ir pienas.
Pašnekovas tikino, kad lietuvių Norvegijai daugėja geometrine progresija. Prieš 7 metus, miestelyje, į kurį jis atvyko, buvo tik 7 lietuviai, dabar – 30. Mažiausiame kaimelyje, kurį sudaro 6 namai, esą bent vieną mašiną su lietuviškais numeriais pamatysi. Tačiau senieji lietuviai vengia pažinčių su čia atvykstančiais „verslo“ reikalais.
„Kiekvienas čia gyvenantis lietuvis norėtų grįžti į Lietuvą. Kai kurie ir grįžta, tačiau po kurio laiko vėl atsiduria Norvegijoje, nes Lietuvoje neišgyvena. Svarsčiau apie tai ir aš. Darbą gauti man nebūtų problema, bet aukoti visą gyvenimą, kurį čia susikūriau, nesiryžtu. Čia jaučiuosi saugiai. Žmonės labai ramūs, nėra konfliktų, muštynių. Tu gali eiti girtas iš klubo, pargriūti, tau pinigai iš kišenės kris, bet priėjęs norvegas ne tik tave pakels, bet ir taksi iškvies už savo pinigus. Galima įsivaizduoti, kas būtų, jei lietuvis prieitų. Dar prieš 5 metus čia niekas nerakindavo nei namų durų, nei automobilių, piniginę ar mobilų telefoną galėdavai numesti bet kur. Dabar, kai tiek daug atvykėlių, jau rakina, atsiranda kameros. Nesakau, kad lietuviai blogi žmonės. Daug lietuvių čia sąžiningai dirba ir ramiai gyvena. Tiesiog yra dvi jų kategorijos – atvykę čia pabūti ilgiau ir atvykę kelioms dienoms užsidirbti“, - dėstė pašnekovas.
Nusipirkti lietuviškos degtinės – jokių problemų
„Kontrabandos mastai – beprotiški. Kuo Lietuvoje blogiau, tuo daugiau važiuojančių, taigi krizės metu srautai ypač suaktyvėjo. Prisipažinsiu, aš pats parduotuvėje neperku nei cigarečių, nei alkoholio. Visi lietuviai šias prekes gauna šešėlinėje rinkoje iš savo tautiečių. Pastarieji jomis aprūpina ne tik mus, bet ir lenkus, kitus emigrantus ir net pačius norvegus. Tiesa, norvegai nelaukia prekių išsižioję, bet jeigu jiems pasiūlo, neatsisako. Be to, lietuvis iš karto perka 10 blokų cigarečių ir 10 l degtinės, o norvegas – 1 bloką cigarečių ir 1 litrą degtinės, bet po savaitės vėl prašo. Norvegai ypač mėgsta lietuvišką alų“, - pasakojo pašnekovas.
Vienos firmos cigaretės parduotuvėje kainuoja 38-39 Lt, o juodojoje rinkoje jos dvigubai pigesnės. Su gėrimais situacija kitokia. Mat įprastose parduotuvėse nebūna stipresnio nei 4,7 laipsnio alkoholio. Stipraus alkoholio galima įsigyti tik specializuotose parduotuvėse, kurių nėra daug. Tai valstybinės įstaigos, darbo dienomis dirbančios iki 17.30-18 val. Pigiausios degtinės butelis tokioje parduotuvėje kainuoja apie 115 Lt. Lietuviai geresnę kontrabandinę degtinę parduoda maždaug už 250 Lt, o naktį, kai labai reikia, už ją paklojama ir 1000 Lt.
Į priekį – alkoholis ir cigaretės, atgal – akumuliatoriai ir pampersai
„Schema atrodo taip. Lietuvoje į mašiną prisikraunama 100-200 litrų degtinės, daug cigarečių blokų ir į Švediją keliamasi keltu. Anksčiau į Švediją nebuvo galima įsivežti daug alkoholio, tačiau dabar kvotos padidėjusios. Norvegija taip pat priklauso Šengeno zonai, todėl prie Norvegijos sienos tik retkarčiais vykdomi kontrolės reidai. Lietuviai paprastai važiuoja 2 mašinomis. Viena tikrina kelią, kita važiuoja iš paskos. Arba vienas žmogus nusiperka bilietą į autobusą ir, pravažiuodamas Švedijos-Norvegijos sieną, stebi, ar nėra kontrolės. Jei visgi įkliūnama, atimamas alkoholis ir skiriama bauda – maždaug 20 tūkst. Lt, bet niekas tų baudų nemoka. Beje, ir išieškoti jų niekas nesistengia. Asmeniškai pažįstu žmonių, gavusių ne vieną baudą, bet per 3-4 metus jie negavo nė vieno laiško.
Atvykę kontrabandininkai alkoholį ir cigaretes parduoda vietiniams perpardavėjams – taip pat lietuviams, o patys važiuoja rinkti senų akumuliatorių. Vieni juos vagia iš įmonių, kiti pasiima iš degalinių – čia yra specialios dėžės, kuriose žmonės gali palikti senus akumuliatorius. Už 1 kg Lietuvoje mokami 2 Lt, taigi surinkus 2 tonas, o tai visai realu, susidaro 4 tūkst. Lt. Ant akumuliatorių dar prikraunama pampersų (apie 200-300 pakuočių). Mat čia jie kainuoja perpus pigiau nei Lietuvoje, nes valstybė teikia jiems lengvatą. Pavyzdžiui, mūsų šeima turi kortelę, kurios dėka pirkdami vieną pakuotę kitą gauname už dyką. Sudėjus visas išlaidas ir pajamas, vienas žmogus, kai važiuojama dviese, per 4-5 dienas užsidirba 7 tūkst. Lt.“, - pasakojo pašnekovas.
Norvegijos policija, pasak lietuvio, šia tautiečių veikla pernelyg nesidomi. Esą vienam jo draugui net ranką paspaudė, kad surenka šiukšles ir išveža. Didžiausia problema – persikelti keltu. Kadangi akumuliatoriai laikomi pavojinga preke, muitininkai juos iškart atima, kita vertus, kontrolė vykdoma ne kasdien, todėl lietuviai, pamatę, kad į keltą su akumuliatoriais nepateks, permiega mašinoje ir sėkmingai persikelia kitą dieną.
Iš kelto įvažiuoti į Latviją su akumuliatoriais kainuoja 10 latų. „Jei stovi muitininkai prie kelto, jie patys reikalauja kyšio. Antraip jiems reikėtų iškrovinėti tuos akumuliatorius, kažkur vežti. Jau geriau paima 10 latų ir visi būna laimingi. Be to, visi vieni kitus ten jau puikiai pažįsta, nes veidai kartojasi. Paprastai kontrabandininkai per mėnesį padaro du reisus“, - teigė vyras.
Dažniausiai vagia kvepalus, kosmetiką ir žuvies taukus
Pasak emigranto, būtent šie lietuviai dažniausiai kuria neigiamą lietuvių įvaizdį svetur, nes vien kontrabanda nepasitenkina.
„Didelė bėda, kad jie visi vagia. Kam pirkti, jei galima pasiimti. Daugelyje parduotuvių kamerų nėra, o jei ir yra, niekas jų nestebi. Taigi ateina lietuvis su tuščia kuprine ir prisikrauna ją pilną maisto. Jei kasininkė pasiteiraus, kas kuprinėje, jis tuoj pat pasipiktins, o kasininkė atsiprašys. Paprastai niekas nieko ir neklausia – Norvegijoje niekas neturi teisės atidaryti mano kuprinės, apsauginis niekaip negali suvaržyti mano laisvės. Taigi, ką jau ką, o savo teises lietuviai labai gerai žino ir mėgsta garsiai jas pareikšti“, - tikino pašnekovas.
Taip pat vyras prisiminė, kad lietuviai net du kartus įsilaužė į pagrindinę jo miestelio parduotuvę. Buvo pavogta technikos maždaug už 100 tūkst. litų, tačiau tąkart vagys nebuvo pagauti. Po trijų savaičių į parduotuvę buvo vėl įsilaužta. Šįkart juos pagavo – tuomet ir pasirodė, kad šie lietuviai buvo įsilaužę ir pirmą kartą, kadangi jų namuose dar buvo rasta prekių iš pirmos vagystės. Juos palaikė suimtus tris savaites ir paleido. Praėjus vos 3 valandoms po paleidimo, važiuodami Lietuvos link jie nusprendė pavogti svetimo automobilio ratą ir vėl įkliuvo policijai. Visą šią istoriją, žinoma, aprašė spauda.
„Dažniausiai mūsų tautiečiai mėgsta vogti kvepalus, kosmetiką ir žuvies taukus. Užėję į parduotuvę jie prisikrauna pilną kuprinę ir išeina. Išsikrauna grobį automobilyje ir keliauja į kitą parduotuvę. Kad nekiltų įtarimų, parduotuvėje jie nusiperka pigiausią limonadą už 4 litus. Grįžę į Lietuvą, jie šias prekes parduoda per skelbimus“, - atvirai dėstė pašnekovas.