Lietuvis papasakojo apie skrydžio ir kūrybos malonumus bei apie tai, kokį kelią Anglijoje turėjo nueiti, kad priartėtų prie savo svajonių.
Skraidymas ir Anglija
– Kaip pavyko adaptuotis Anglijoje? Juk Lietuvoje buvote įpratęs daugiau laiko skirti skraidymui, o atvykus į naują šalį laukė kitokie iššūkiai.
– Iš tiesų, pradžia buvo sunki. Nemokėjau anglų kalbos, tad teko eiti dirbti pirmo pasitaikiusio darbo. Buvo sunku kurtis neturint Londone daug pažįstamų, tačiau blogas mintis padėdavo nuvyti optimizmas ir muziejų lankymas. Tačiau šiandien, prisiminęs pirmas dienas Anglijoje, juokiuosi iš savo naivumo, kai nesuprasdamas vietinių bendravimo ypatybių tiesiog sugaišdavau daug laiko ar papuldavau į kurioziškas situacijas. Pavyzdžiui, laukdamas žadėto skambučio visą savaitę, nors tai tebūdavo mandagus vietinių atsakymas.
– Bet ir po nelengvų įkurtuvių nepamiršote pomėgio kurti naujus skraidančius aparatus. Jūsų pažintis su aviakonstruktoriumi Davidu Cooku lėmė, jog po trejų metų darbų turėsite garsaus brito kietasparnę skraidyklę, pagamintą savo rankomis.
– Davido Cooko skraidyklė suteikė man daug įkvėpimo kurti, nes tai tarsi tarpinis variantas tarp sportinio lėktuvo ir įprastos skraidyklės. Norintieji skraidyti tokio tipo aparatu neturi gauti licencijų ar kitų specialių leidimų, tad toks aparatas skraidymą padaro lengviau prieinamą didesniam skaičiui mėgėjų, ir tai yra daug pigesnis būdas. Susitikimas su šio lėktuvo konstruktoriumi, su kuriuo pavyko susisiekti internetu, man buvo ypač reikšmingas, nes tai labai žymus žmogus ir man didelis autoritetas. Džiugu, kad radome bendrą kalbą ir tokiu būdu gavau išsvajotojo modelio brėžinius, kurie davė pradžią kurti. Kaip ir visi bendrą hobį turintys žmonės, aviacijos gerbėjai vieni kitus palaiko, padeda, pakonsultuoja. Smagu tai jausti.
– Papasakokite, kaip Jums kilo idėja sukurti būtent tokią skraidyklę?
– Mane įkvėpė minėtasis britas Davidas Cookas, kuris dar 1978 m. su šio modelio kietasparne skraidykle perskrido Lamanšą ir yra nemažai nusipelnęs Jungtinės Karalystės aviacijai. Susižavėjau šios skraidyklės grakštumu ir lengvumu, tad nusprendžiau pats pabandyti sukurti tokią pat skraidyklę, minint brito 35-uosius, jubiliejinius, skrydžio metus. Tokia skraidyklė sveria 60 kilogramų, yra lengvai eksploatuojama. Tikiuosi, kad patobulinęs ją galėsiu pasiūlyti platesnei rinkai, tai yra tiems žmonėms, kurie negali daug mokėti už lėktuvų angarus, oro uostus, licencijas ir kita, nes šiai skraidyklei laikyti nereikia daug vietos. Ji lengvai išardoma, galima kilti tiesiog iš pievos. Tarp britų yra nemažas susidomėjimas tokio tipo skraidyklėmis, nes didesniais lėktuvėliais skraidyti daugumai yra tiesiog per brangu. Skraidyklę planuoju baigti montuoti birželio mėnesį ir su ja dalyvauti aviacijos šventėse.
Skraidyklė – pigiau
– Darbams artėjant į pabaigą, skraidyklę, nors ir sunkiai, bet dar sutalpinu į savo namų sodą. Kaimynai prie mano konstrukcijų jau įpratę, nes yra matę ir kitų kūrinių, pavyzdžiui, elektrinį dviratį.
– Kiek laiko užtrunka mokytis skraidyti tokia skraidykle, nuo ko reiktų pradėti?
– Mokantis skraidyti su įprastiniais sportiniais nedideliais lėktuvais užtenka 25 valandų su instruktoriumi ir reikia skraidyti savarankiškai apie 10 valandų, kad gautum licenciją. Skraidant su skraidykle tokia licencija nereikalinga, nes skraidyklė priklauso nereguliuojamų skraidymo aparatų klasei. Norint mokytis ja skraidyti užtenka susirasti gerą mokytoją ir pasipraktikuoti, kol pasijusite tvirtai.
– Iš kokio aukščio galima mėgautis vaizdais, skraidant tokia skraidykle?
Iš tiesų, galimybės kaip ir paukščio – kiek tik yra noro, tačiau man labiausiai patinka 200–300 metrų aukštis, kai dar galima aiškiau matyti objektus ir gėrėtis panorama, ypač Lietuvos. Esu prie Plungės kartą pakilęs į dviejų kilometrų aukštį, tačiau vaizdas tuomet jau panašus į žemėlapį ir ne toks įdomus.
– O kokie šio malonumo pavojai?
– Labai svarbu mokėti planuoti į priekį, stebėti orus. Tai tarsi primena šachmatų žaidimą. Žinant visus principus ir jų laikantis, toks skraidymas, sakyčiau, tikrai saugus, nes tai yra taip pat gerai valdoma, kaip automobilis. Pavyzdžiui, Klaipėdos sklandymo klube per 20 metų neturėjome nelaimingų atsitikimų. Tiesiog svarbiausia ore nekvailioti.
– Tai pirmas aparatas, kurį kuriate?
– Tai jau ketvirtas mano kuriamas modelis. Esu sukonstravęs dvi skraidykles ir vieną lėktuvą. Nuo paauglystės lankiau aviacijos būrelį, ten ir užsikrėčiau skraidymo aistra. Darydamas lėktuvėlių modelius supratau skraidymo principus, ir taip atsirado noras kurti tikrus skraidymo aparatus.
Skraidymo malonumai
– Iš tiesų, labiau patinka pačiam pilotuoti ir skraidyti mažesniais lėktuvais, nes jie tiesiog paprasčiau suvaldomi. Sportinį lėktuvą galima suvaldyti ir išjungus varikliuką, sklendžiant, ir nusileisti tiesiog pievoje. Tuo tarpu keleivinių lėktuvų leidimosi greitis yra daug kartų didesnis, tad, ištikus bėdai, taip lengvai neišsisuksi.
– Kokių rimčiausių incidentų teko patirti?
– Porą kartų bandant naują motorą sustojo propeleris, tad teko planiruoti ir leistis pievoje, tačiau viskas baigėsi gerai, tik karves išgąsdinau.
– Ar niekada neturėjote minčių tapti pilotu?
– Man patinka kurti naujus lengvus lėktuvus ir skraidykles, konstruoti ir išbandyti. Keleivinio lėktuvo pilotavimas yra monotoniškas, tuo tarpu skraidant su sportiniu lėktuvu ar skraidyklėmis galima pajusti tikrą skrydžio malonumą. Kaip minėjau, man labai patinka kurti naujoviškus modelius, keletą išradimų ketinu patentuoti. Tačiau kelias iki to nebuvo lengvas. Daugelį metų mokiausi konstravimo paslapčių, pavyzdžiui, mašininius variklius pritaikydamas ir perdirbdamas konstruojamam lėktuvui. Ir studijas pasirinkau transporto inžinerijos srityje.
– Ar po studijų pavyko ir įsidarbinti šioje srityje?
– Taip, iš pradžių darbavausi vienoje Klaipėdos įmonėje, kur surinkinėjome komercinius mažesnius lėktuvus. Pasibaigus šiam projektui, dar prieš aštuonerius metus nusprendžiau važiuoti į Angliją padirbėti ir ieškoti geresnių sąlygų savo svajonėms įgyvendinti.
– Ką dar jums davė aštuoneri gyvenimo metai Anglijoje?
– Jau prieš atvažiuodamas žinojau, kad norėsiu turėti verslą, neturėjau tikslo tik užsidirbti. Prieš krizę gerai sekėsi prekyba sklandytuvais, veždavau net į Lietuvą. Čia, Anglijoje, dar kartą įsitikinau lietuvių nagingumu. Man irgi patinka daug ką pasidaryti pačiam, britai gal daugiau linkę tobulintis vienoje siauroje srityje. Visiems emigrantams norisi pasakyti, kad, nors emigracijos pradžia paprastai būna sunki, svarbiausia nepamiršti savo svajonių ir neleisti rutinai jų nugramzdinti. Manau, tai kone svarbiausia, norint gyventi įdomų ir turiningą gyvenimą. Iš tiesų, ir šiandien labai sunku atsakyti į klausimą, ar man patinka Anglijoje. Norisi į Lietuvą, tačiau dar sunku grįžti dėl ekonominės situacijos. Bet tikiuosi, kad įgyvendintos svajonės leis sugrįžti dažniau.
Besidomintieji sklandymu ir aviacija gali susisiekti su Andriumi el. paštu rudprojects@gmail.com