Atrodo, kad daugeliui žmonių tai ir yra sunkiausia užduotis – pritapti, atrasti save tarp tūkstančių nepažįstamųjų ir svetimų sienų.
Nors apie emigraciją trimituojama šiomis dienomis bemaž kasdien, tačiau tik kartais galima praverti duris ir pamatyti išvažiavusiojo gyvenimą iš arti. Beveik iš arti – mūsų pašnekovai nesutiko pasakyti savo pavardžių ir publikuoti nuotraukų.
Nuolat svarstoma, kodėl žmonės išvyksta ir kada šis procesas bent kiek sulėtės, nes lietuviai masiškai traukia gyventi į kitas šalis. Moksliniai tyrimai ir apklausos skelbia, kad žmones iš tėvynės veja jau ne tik ekonominės priežastys, bet ir politinės bei kultūrinės.
IEVOS ISTORIJA
Emigruodama jautėsi rami
Pusantrų metų Londone gyvenusi Ieva K. dabar jau grįžusi atgal į Lietuvą. Ji rado darbą, kuriame kasdien privalu kalbėti anglų kalba. Mergina įsitikinusi, jog emigracija neišsprendžia asmenybės bėdų, o tik iškelia jas į paviršių. Bet apie viską – iš pradžių.
„Išvykimo į Londoną ilgai neplanavau. Rėmiausi keliais iš kolegų nugirstais faktais ir akyse tebestovinčia Londono akimi, kurią pamačiau, kai lankiausi anksčiau. Londone labai skirtingi žmonės, daug įžymių vietų, žaliuojančių parkų, nemažas darbų pasirinkimas, gausybė pramogų – visa tai masino. Ta anglakalbė sostinė, kuri, kaip aš sakau, „pilna visko“, pasirodė puiki vieta rasti atsakymus į klausimas, kas aš ir kokia aš.
Keliavau ten su drauge, bet buvau pasiryžusi važiuoti ir viena. Ramybės teikė faktas, kad ten gyvena draugė ir garantuotai gausiu kambarinės darbą. Didžioji Britanija – viena iš daugybės Europos šalių, kuriose man teko ne tik turistauti, bet ir padirbėti vasaromis, dalyvauti moksleivių bei studentų mainų programose. Vykdama ten jaučiausi saugiai – mokėjau kalbą, stogą virš galvos susiradau dar būdama Lietuvoje, o visa kita – tik detalės.
Adaptavausi Londone savaime. Dirbdama kambarine bendravau su britais. Vėliau, pradėjusi dirbti fabrike, netekau patrauklių darbo valandų, tačiau susipažinau su keliais maloniais lietuviais bei pora afrikiečių. Nuoširdūs žmonės, ir, svarbiausia, tai man suteikė saugumo jausmą. Pamenu, po 12 darbo valandų leisgyvė guliu ant žolės, o afrikietė draugė masažuoja man nugarą ir jau britišku akcentu ramina: „Viskas bus gerai, rytoj tau laisvadienis, atsikeliam anksčiau ir padalijam savo gyvenimo aprašymų.“ Atrodo, Londone gyventi gali labai skirtingi žmonės. Vienus čia traukia gatvėje dalijamos knygos, kitus – mažos kainos supermarketuose, dar kitus – karjeros galimybės.
Sudėtinga rasti tikrų draugų
Aš pati Londone pakeičiau kelis darbus: kambarinė, svėrėja, baristė, reklamos pardavimų vadybininkė. Šiuo metu gyvenu Lietuvoje, dirbu aptarnavimo skyriuje ir bendrauju su užsienio klientais. Kasdien privalau kalbėti anglų kalba.
Gyvenau su lietuviais, kartais įgrisdavo tradicinis jų mentalitetas, šaltokas bendravimo būdas, bet po darbo įvairių tautų katile namai būdavo mano ramybės tvirtovė. Gyvenau Londone pusantrų metų ir meluočiau teigdama, kad susiradau ten tikrų draugų užsieniečių.
Taip, kitataučiai padėjo, buvo nepamirštamų akimirkų darbuose. Iki šiol atsimenu daugiausiai arbatpinigių gaunančią, bet savo darbo nekenčiančią ispanę, italus, kurie plepėdavo savo kalba vos radę progą, lietuvius bei lenkus, greičiausiai tapdavusius menedžeriais, ir daug besišypsančius nepaliečius. Draugas man – žmogus, kuris pažįsta ir priima tokį, koks esi, o tam reikia laiko, ir nesvarbu, kokios esi tautybės.
Žmonės dažnai neturi laiko rimtiems, nuoširdiems santykiams, nepasitiki vieni kitais. Kadangi gyvenimas tampa nepastovus, tokie darosi ir tarpusavio santykiai. Dažnas savo šalį palieka tikėdamasis, jog kitur bus geriau. Visgi, kita šalis nėra išeitis, jei dedi į ją per didelius lūkesčius arba neturi tikslo. Išvykę žmonės įklimpsta į priklausomybes, nes pirmiausia jiems trūksta bendravimo, išsikalbėjimo. Darbo pobūdis, aplinkiniai, pinigų galia taip pat turi didžiulės įtakos neteisingam gyvenimo būdui. Tačiau jei turi savo vertybes bei prioritetus, vargu ar kam pavyks nukreipti netinkama linkme. Ir nesvarbu, gyveni Lietuvoje ar užsienyje.
Paskutinė diena Londone
Nesijaučiau vieniša, kol gyvenau Londone, nors dažnai buvau viena – bet ne vieniša. Visgi laikui bėgant išsivystė kažkokia apatija, kai atrodo, kad galbūt net beprasmiška susitikti ir bendrauti su žmonėmis. Tai supratau tik grįžusi į Lietuvą ir pajutusi tikrą norą bendrauti. Viena įsimintiniausių akimirkų Londone buvo kai sėdėjau Trafalgaro aikštėje, stebėjau žmones, o jų buvo tiek daug, kad pamaniau: „Absurdas, aplink visko tiek daug, o tu – viena ir gal net vieniša.“ Tai buvo mano paskutinė diena Londone.
Gyvenant Londone pakako bendravimo su šeima, giminėmis ir draugais. Grįžimas namo, artimųjų aplankymas išsaugojo mūsų ryšį, kai kuriais atvejais jį net sustiprino. Žinoma, norėjosi grįžti dažniau, nei grįždavau. Manau, kad pritapti emigracijoje lengviau žmogui, turinčiam siekį, pažįstančiam šalies kultūrinius ypatumus, suvokiančiam, kodėl jis čia. Arba bent jau tam, kuris žino, kodėl nenori likti savo šalyje. Žinojimas išlaisvina iš bereikšmių apmąstymų ir dvejonių.“
Psichologių komentaras
Jos kolega Evelina Kajalavičiūtė kalbėjo apie Ievos įsiliejimą į visuomenę: „Manau, galima drąsiai teigti, jog Ieva yra kosmopolitiška pasaulio gyventoja, todėl gana lengvai įsiliejo į Londone gyvenančių ir jame susitvarkančių žmonių gretas. Tiesa, matyt, tas bendravimas su „naujais draugais“ nebuvo toks kokybiškas, nes po pusantrų metų jis nebeteikė jokių teigiamų aspektų ir paliko tik abejingumą bei apatiją. Žinoma, galbūt tiesiog atėjo laikas, kai atsisijoja tikrieji draugai, o tie, kurie neatitinka mūsų, tiesiog nuplaukia toliau.“ „Vienišumas yra tarsi tam tikras varikliukas, skatinantis judėti tolyn. Todėl svarbu, jog mergina nesėdėjo rankų sudėjusi, nes suprato, kad ji turi rinktis kitą būdą, kaip galėtų realizuoti save“, – apibendrino A. Salygienė.
JUSTO ISTORIJA
Londone sunkiau nei kaime
„Į Londoną atvykau vos baigęs vidurinę mokyklą. Na, esu kilęs iš mažo miestelio, tad neturėjau jame ką veikti. Studijuoti negalėjau, nes paprasčiausiai neturėjau pinigų išgyventi didesniame mieste, todėl nusprendžiau keliauti į Londoną. Atvykau per agentūrą.
Vasarą dirbau viename ūkyje, toli nuo Londono, o pasibaigus šiam darbui išvykau į sostinę. Turėjau truputį pinigų, tad buvau tikras, kad jų užteks pragyvenimui, kol rasiu kitą darbą. Ir viskas buvo gerai.
Iš Lietuvos atvažiavau vienas. Ūkyje, kuriame dirbau, iš pradžių mažai bendravau su kitais darbuotojais, mat labai pavargdavau ir aš, ir jie. Kartais pakalbėdavome, kai važiuodavome apsipirkti ar turėdavome laisvą dieną. Važiuodamas į Londoną ten irgi neturėjau jokių artimųjų. Maniau, kad atvyksiu, dirbsiu su žmonėmis, susidraugausiu su keliais, susitiksime po darbo. Galvojau, kad gerai sutardamas su kaimynais tapsiu jų draugu, tad vienas važiuoti visai nebijojau.
Naujoje aplinkoje pritapti buvo tikrai sudėtinga. Išvažiuojant iš Lietuvos atrodė, kad viskas bus kur kas lengviau. Bet nebuvo. Darbe susipažinti su visai nepažįstamais žmonėmis nėra taip lengva. Jei mane kalbina, aš atsakau, tačiau nesu toks drąsus, kad paklausčiau bendradarbio, kaip sekasi, o paskui būtų nejauki pauzė. Pats gyvenimas Londone man labai įdomus, kartais su bendradarbiais einame pažaisti krepšinio ar futbolo, kai šilta, mane pakviečia į kepsnių vakarą ar kur prie ežero.
Lietuvius sunkiau užkalbinti
Su lietuviais daugiau bendraudavau, kai dirbau ūkyje. Dabar mažiau tenka susidurti. Dirbu su pora lietuvių, kartais nueinu į lietuvišką parduotuvę, tad matau, kad Londone pilna lietuvių. Kurį laiką bendravau su labai veikliais lietuviais, bet jie dažnai visur eidavo ir dar dažniau ten, kur reikėdavo turėti nemažai pinigų. Negalėjau dažnai sau leisti brangių pramogų, tad po truputį nutolome.
Su užsieniečiais, tiesą sakant, bendrauti sekasi geriau. Dirbu su įvairių tautybių žmonėmis, neblogai kalbu angliškai, tad kasdien su jais bendrauju. Kartais atrodo, kad užkalbinti lietuvį bijau labiau negu užsienietį. Nežinau kodėl, bet su kokiu britu man daug paprasčiau mezgasi pokalbis, o ir laisvalaikį leisti lengviau. Jie manęs daug neklausinėja, nenustemba, kai papasakoju, jog gyvenu vienas, neturiu panelės ir jau dvejus metus nemačiau tėvų.
Negaliu pasakyti, jaučiuosi laimingas ar vienišas Londone, nes visą laiką buvau mažai bendraujantis žmogus. Beveik visada jaučiu ilgesį, galima sakyti, nuo pirmos išvykimo dienos. Pasiilgstu artimųjų, kurie gyvena Lietuvoje. Ten palikau keletą labai artimų draugų bei merginą, tačiau išsiskyrėme praėjus mėnesiui nuo mano išvykimo. Kai pasijuntu labai vienišas, pasiūlau kaimynams ar bendradarbiams nueiti į barą, išgerti, tačiau stengiuosi tuo nepiktnaudžiauti, baisu, kad netapčiau alkoholiku. Šiuo metu svarstau apie grįžimą gyventi į Lietuvą, tačiau nesu tikras, ką ten veikčiau. Neturiu jokio išsilavinimo ir patirties dirbti Lietuvoje, todėl truputį baisu žengti šį žingsnį.“
Psichologių komentaras
„Tačiau, man atrodo, dažnai pamirštame patys save. Ir dažnai pamirštame pagalvoti, kas man patinka gyvenime, ką norėčiau veikti, kokie mano pomėgiai... Dar dažniau pamirštama, jog labai svarbu lavinti save kaip asmenybę ir, atradus savo svajones, jų siekti. Juk jeigu atrodo, kad norisi kažką padaryti – pirmyn, juk tereikia truputį pamąstyti apie galimus būdus ir pasekmes, ir viskas ranka pasiekiama“, – savo identiteto suvokimo svarbą išskyrė A. Salygienė.
E. Kajalavičiūtė apibendrino Justo situaciją: „Ir tuomet, kai žmogus atranda save, dažnai viskas tarsi stoja į savo vietas – atsiranda bendrus pomėgius turintys draugai, turiningas laisvalaikis ir svarbiausia – pasitenkinimas savo gyvenimu. Tik nereikia galvoti, kad kažkas gali nuspręsti už tave ar nugyventi tavo gyvenimą. Juk tik pats gali jį kurtis ir juo mėgautis.“
Statistika apie sugrįžusius
· 2012 m. dauguma (79 proc.) emigrantų deklaravo savo išvykimą į Europos Sąjungos valstybes nares (2011 m. – 82 proc.). Pagal populiarumą tarp emigravusių iš Lietuvos gyventojų pirmoji buvo Jungtinė Karalystė (48 proc. visų emigrantų), antroji – Airija (9 proc.). Lietuvos gyventojai emigravo ir į Vokietiją, Norvegiją (po 8 proc.), Jungtines Amerikos Valstijas (4 proc.), Ispaniją (3 proc.), Švediją, Rusiją, Daniją (po 2 proc.). 2011 m. į Jungtinę Karalystę emigravo 49 procentai visų emigrantų, Airiją – 10, Norvegiją, Vokietiją – po 7 procentus.
· Pernai 75 procentai 15 metų ir vyresnio amžiaus emigrantų prieš išvykdami iš šalies nedirbo vienerius metus ir ilgiau (2011 m. – 82 proc.).
· 2012 m. į Lietuvą imigravo 19,8 tūkst. žmonių – tai 4,1 tūkst., arba 1,3 karto, daugiau negu 2011 m. Imigrantų skaičius 1 tūkst. gyventojų padidėjo nuo 5,2 2011 m. iki 6,6 2012 m.
· Pernai į Lietuvą grįžo 17,3 tūkst. Lietuvos piliečių – tai ketvirtadaliu (3,3 tūkst.) daugiau negu 2011 m.
· Pastaruosius dvejus metus (2011–2012 m.) beveik kas antras grįžęs Lietuvos pilietis atvyko iš Jungtinės Karalystės, kas aštuntas – iš Airijos, kas dvyliktas – iš Norvegijos.