Vietoj pensijos – aukštos pareigos
E. Vaigauskas iš Lietuvos išvyko prieš 10 metų. Didesnės karjeros galimybės mokslinį laipsnį turintį lietuvį atviliojo į Vokietiją, kur daugelį metų jis dirbo gerai žinomoje firmoje „Wincor Nixdorf“ - vadovavo firmos operacijoms Rytų Europoje. E. Vaigausko darbo rezultatus galime matyti ir Lietuvoje – nemažai bankomatų yra su šios firmos ženklu.
Su Lietuva pašnekovas palaiko tik kultūrinius ir dvasinius ryšius – seka Lietuvos naujienas internete, kai pavyksta gauti, skaito lietuviškus laikraščius ir žurnalus, tačiau su tėvynainiais bendrauti tenka retai. Ten, kur jis gyvendavo, tiesiog jų nepasitaikydavo. Lietuviai dažniau renkasi kitas šalis. Kinijoje lietuvių taip pat vos kelios dešimtys.
- Kaip atsidūrėte Kinijoje?
- Prieš porą metų palikau vokiečių kompaniją ir užsiėmiau konsultacine veikla. Gana greitai mane susirado didžiausias Kinijoje bankomatų gamintojas, kompanija „GRG Banking Equipment Co“. Konsultavau juos pardavimų Europoje klausimais. Prieš 4 mėnesius firmos vadovas pasiūlė užimti jo pavaduotojo pareigas ir perimti vadovavimą kompanijos užsienio operacijomis. Kiek pagalvojęs ir pasitaręs su šeima sutikau. Taigi jau tris mėnesius gyvenu Guangzhou mieste.
Užsienio operacijos buvo priskirtos prie atskiros kompanijos, o aš esu šios kompanijos generalinis direktorius. Tenka vadovauti visiems įmonės veiklos aspektams – nuo naujų darbuotojų priėmimo į darbą iki dukterinių įmonių steigimo.
- Kiek laiko planuojate likti Kinijoje?
Tokie kontraktai pasirašomi 3 metams. Vėliau abi pusės derasi toliau. Jei pavyks įgyvendinti pažadus, kuriuos daviau firmos vadovams, gal liksiu čia ir ilgiau. Bet kuriuo atveju limitą, kiek čia ketinu išbūti, sąlygoja ir objektyvūs veiksniai – iki pensijos man liko visai ne daug.
- Ar nebuvo baisu priimti tokį pasiūlymą?
- Atvykti į Kiniją ryžausi dėl kelių priežasčių. Kinija šiuo metu yra dinamiškiausiai auganti bankinės savitarnos rinka. Neseniai šalis tapo antra pasaulyje po JAV pagal instaliuotų bankomatų skaičių. Per artimiausius penkerius metus greičiausiai ji išsiverš į priekį.
Pagal instaliuotų bankomatų vertę Kinija, manau, jau dabar priartėjo prie JAV, kur didžioji dalis bankomatų yra patys paprasčiausi ir pigiausi įrenginiai. Tuo tarpu Kinijoje labai sudėtingų ir brangiausių bankomatų (su uždaru pinigų cirkuliacijos ciklu) dalis sudaro apie 50 proc. visų instaliuotų įrenginių. Kadangi mano firma antrus metus Kinijoje pirmauja pagal bankomatų pardavimą, man tikrai norėjosi būti tokios perspektyvios firmos darbuotoju.
Antra priežastis – mano amžius. Europoje tokio amžiaus žmonės jau išeina į pensiją ir džiaugiasi poilsiu. Taigi gavau paskutinį ir vienintelį šansą išbandyti save aukštose pareigose. Man patinka kurti sėkmę, kurti naują verslą, todėl negalėjau nepasinaudoti tokia proga.
- Ar paprasta užsieniečiui užimti aukštas pareigas kinų bendrovėje?
- Tiesą sakant, nežinau. Kol kas nepažįstu kitų užsieniečių, dirbančių vadovaujantį darbą Kinijos kompanijose. Manau, kad tai nėra taip jau paprasta, be to, pageidautina kinų kalba. Aš išsiverčiu be jos, tačiau kompanija, kurioje dabar dirbu, iš tiesų turi tapti tarptautine. Oficiali darbo kalba pas mus yra anglų.
Kinai – darbštūs ir svetingi
- Koks buvo pirmasis įspūdis apie šalį?
- Pirmas įspūdis, atvykus į šalį, buvo „vau!“ Po Paderborno miestelio Vokietijoje Guangzhou viskas atrodo milžiniška. Sunku suvokti, kad prieš 15-20 metų čia beveik nieko nebuvo. Dabar požiūris tapo labiau proziškas. Šalį vertinu jau iš jos gyventojo pozicijų. Visgi geras įspūdis iš principo nenublanko. Aišku, šalia „vau“ egzistuoja begalė mažų ir didesnių kasdienių problemų, bet šalies pažanga iki šiol daro didžiulį įspūdį.
- Kaip galėtumėte apibūdinti kinus?
- Pragyvenus šalyje tik tris mėnesius, ko gera, būtų per drąsu užsiimti kinų mentaliteto analize. Savo firmoje turiu labai talentingų ir darbščių žmonių, kuriuos išskėstomis rankomis priimtų bet kuri pasaulio kompanija, bet turiu ir ne visai gerai dirbančių.
Didžiausia kinų problema, neleidžianti jiems savęs „parduoti“, yra blogi anglų kalbos įgūdžiai.
Taip yra ne dėl to, kad kinai negabūs kalboms, tiesiog kinų kalbos sandara yra visiškai kitokia. Todėl kartais tenka gerokai prasikankinti bandant iš darbuotojo išpešti kažką svarbaus projektui, bet kai rytojaus dieną gauni pranešimą su projektu, negali patikėti, kad tai parašė tas pats žmogus, su kuriuo vakar beviltiškai bandei susišnekėti!
Šiaip ar taip apie kinų darbštumą ne veltui sklando legendos. Jie iš tikrųjų darbštūs, bet tai nereiškia, kad sėdės prie staklių, kol rankos nudžius. Yra tam tikrų charakterio subtilybių, bet tai jau tiktų daugiau psichologinėms, socialinėms ir etninėms studijoms.
- Kokie didžiausi lietuvių ir kinų skirtumai?
- Manyčiau, lietuviai yra labiau individualistai. Kinai labiau linkę į kolektyvizmą. Šeimos institucija, šeimos tradicijos kinams yra daug svarbesnės nei lietuviams. Taip pat man susidarė įspūdis, kad kinai yra svetingesni už mus.
Mūsų pranašumas – kalbų mokėjimas. Kinams bendravimas svetima kalba yra didžiausia problema. Tai, ko gera, yra svarbiausia priežastis, dėl kurios jie taip sunkiai integruojasi į svetimas visuomenes, o lietuviai, žinia, šios srities čempionai!
Lietuva iš toli ir vilioja, ir skaudina
- Teigiate, kad sekate Lietuvos naujienas internete. Kokią ją matote iš šalies?
- Pastebiu, kad kultūrinis gyvenimas šalyje yra gana intensyvus ir įdomus. Manyčiau, kad kai kurių renginių, pavyzdžiui, naujų operų pastatymų galėtų pavydėti daugelis šalių. Nesu jų matęs, bet, sprendžiant iš informacijos internete, spaudoje, tai labai įdomu ir įspūdinga. Kita vertus, daugelis dalykų iš toliau atrodo kiek provincialūs. Manau, kai kurie įvykiai šalyje dažnai išpučiami tik todėl, kad būtų apie ką rašyti ir ką skaityti.
Man atrodo, kad žmonės turi prikaupę nemažai kažkokio vidinio pykčio, nepasitenkinimo. Dar prieš dvejus metus, paskaitęs žmonių komentarus prie žinutės apie akademiko Eduardo Vilko mirtį, pagalvojau, kad turbūt nenorėčiau šioje šalyje gyventi. Nė vienas komentatorius, o komentarų buvo per du šimtus, net nepaminėjo, kad E. Vilkas buvo žinomas ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje mokslininkas, įkūręs vienintelę Lietuvoje lošimų teorijos ir matematinės ekonomikos mokyklą, garsėjusią toli už Lietuvos ribų.
Niekada nepamiršiu, kaip stažuodamasis Vokietijoje susitikau su būsimuoju Nobelio premijos laureatu prof. Reinhardu Seltenu. Pakako paminėti Vilko pavardę, kad būčiau pakviestas į profesoriaus katedrą, kur diskutavome keletą valandų. Po to galėjau bet kada jam paskambinti ir paprašyti pagalbos. Ar tai nėra tikras Lietuvos mokslo pripažinimo pasaulyje rodiklis? Bet kiek komentaruose pykčio ir pagiežos buvo išpilta ant akademiko už tai, kad jis buvo privatizacijos komisijos pirmininkas.
Kartais man atrodo, kad žmonės Lietuvoje nesupranta ar nenori suprasti, kad valstybė ir Vyriausybė iš tiesų yra jie patys. Ir jei Vyriausybė yra ne kokia, pirmiausia reikia kaltinti ne ją, o pačius save – tokią išsirinkome!
- Kur ketinate gyventi išėjęs į pensiją?
Kol kas sunku pasakyti. Su žmona norime gyventi arčiau vaikų, o mūsų vaikai, deja, gana seniai paliko Lietuvą. Vienas gyvena JAV, kitas – Belgijoje ir, regis, nesiruošia sugrįžti. Nors gal aš klystu...