„Kai manėte, kad jau viską matėte: A. Užkalnis komentuos futbolą su Martynu Starkumi šeštadienį 21.30 val. per LTV. Matyt, nebėra jam nieko švento“, – prieš kelias dienas savo puslapyje socialiniame tinkle „Facebook“ ironiškai užrašė jau 15 metų emigranto duoną valgantis, bet apie grįžimą į gimtąją šalį galvojantis žurnalistas.
Ironijos jam netrūksta nei rašant knygas, nei publikuojant komentarus žiniasklaidoje. Užtat skaitytojai, įsižeidę ar šiaip pasipiktinę aštriu liežuviu ir atvirais, bet dažnai taikliais pastebėjimais, pliekia Londone įsikūrusį tautietį ne švelniau. „Tas A. Užkalnis – tikras pikčiurna“, – per naujausios jo knygos „Kelionių istorijos“ pristatymą vedėjas Algis Ramanauskas-Greitai pacitavo vieną internete rastą komentarą.
Pasak paties autoriaus, pasipiktinimas daugeliui iš mūsų yra kur kas stipresnė paskata kažką daryti negu teigiamas impulsas „Pyktis mus labiau paveikia. Būna žmonių, kurie jaučia stiprų norą daryti gera, bet tas noras gimsta iš pasipiktinimo, kai jie mato daug blogo. Norą rašyti, kaip aš rašau, neatleidžiant beveik niekam ir braukiant prieš plauką, turbūt irgi skatina tas stipresnis neigiamas impulsas. Bet rašydamas visada stengiuosi, kad iš neigiamo išeitų kažkas gero ir pozityvaus. Skirtingai negu populiari lietuviška publicistika, kur išvada visada yra „kaip mes priėjome prie tokio gyvenimo“ ir „Lietuva, kur tu eini?“, mano net ir šlykščiausi straipsniai, pačios bjauriausios pastabos paprastai baigiasi teigiamai.“
Kita knyga – apie prijaukintą Angliją
Pernai pasirodžiusią A. Užkalnio socialinės publicistikos knygą „Anglija: apie tuos žmones ir jų šalį“ teko pakartotinai leisti dar tris kartus. Ji buvo atspausdinta 12 tūkst. egzempliorių tiražu.
Dar spaustuvės dažais kvepiančiose „Kelionių istorijose“ surikiuoti A. Užkalnio kelionių pasakojimai – straipsniai, prieš kelerius metus publikuoti žurnale „Istorijos“ (knygos pratarmę parašė tuometis žurnalo vyr. redaktorius, keliautojas Vytaras Radzevičius) ir nauja medžiaga. Knygon sudėti prisiminimai apie Ganą (Afrikoje prasidėjo autoriaus, kaip profesionalaus keliautojo, karjera), rašinys apie Niujorką, Kaukazo – Armėnijos, Gruzijos ir Azerbaidžano – istorijos.
Po šių dviejų seks dar viena knyga apie Didžiąją Britaniją. „Prijaukintoji Anglija“ turėtų pasirodyti prieš Kalėdas ir pasakos, kaip lietuviai atrado šią šalį, apsigyveno joje, pavertė ją sava arba, kaip juokavo A. Užkalnis, dar vienu dideliu Lietuvos rajonu arba apskritimi.
Tolimesnėje ateityje matyti dar vienos knygos kontūrai, tačiau žurnalistas sako kol kas neapsisprendęs, ar jos reikėtų: „Norėjau parašyti vadovėlį anglams apie Rytų europiečius. Pakankamos analizės iki šiol nėra. Neįsivaizduoju, ar daug žmonių norėtų ją pirkti ir skaityti, bet apie tai galvoju.“ Klausydamas A. Užkalnio žodžių, tarp pristatymo svečių įsimaišęs leidyklos „Baltos lankos“ vadovas Saulius Žukas šūktelėjo: „Išleisime!“
Anot žurnalisto, Didžiojoje Britanijoje atvykėlių grupių analizė prasideda gerokai vėliau už patį imigracijos procesą. Jis prisiminė, kaip po Antrojo pasaulinio karo, pritrūkus darbo jėgos, šalį užplūdo Indijos, Pakistano ir Bangladešo gyventojai, keliavę dirbti į gamyklas, daugiausiai tekstilės pramonėje, ir pan. Įsikūrę imigrantai pradėjo kurti šeimas ir bendruomenes. Gal tik po 20 metų patys britai pradėjo domėtis, kas tai per žmonės. Sugriuvus sovietų blokui, pradėjo važiuoti Rytų europiečiai – jie atvykdavo legaliai, bet įsidarbindavo neteisėtai: „Papasakodavo, kad važiuoja apžiūrėti įžymybių, o paskui pasilikdavo kokiam pusmetukui ar dar ilgiau.“
„Pats laikas Anglijai galvoti, kas tie žmonės su skustomis galvomis, kurie prieš vairuodami būtinai išgeria ir kurie nesuprantamai elgiasi, bet labai mėgsta kefyrą ir rūkytą dešrą. Šių yra pilnos parduotuvės, bet ne lietuviškos“, – pasakojo A. Užkalnis. Smulkieji prekybininkai azijiečiai rado naują rinką. Pavyzdžiui, netoli žurnalisto namų vienas afganistanietis turi parduotuvėlę. Prieš kurį laiką jis sugalvojo, kad reikia keisti verslo pobūdį: parduotuvę perskyrė į dvi dalis ir vienoje pusėje sukrovė lenkiškus produktus, kitoje – lietuviškus. Lietuviškų produktų tiekėjai šalyje turi maždaug 400 tokių klientų, kurie „atvažiavę iš Azijos pasidarė lietuviais“. Anas afganistanietis esą moka visų lietuviškų prekių pavadinimus ir žino visus lietuviškus žurnalus, kuriais prekiauja.
„Kadangi šalis pradėjo pratintis prie tų žmonių, gal pats laikas papasakoti, kas jie tokie. O jei Saulius pasakė, kad išleis... Reikės statyti į eilę – ko gero, bus jau vienuolikta knyga plane“, – šmaikštavo A. Užkalnis.
Savo ruožtu A. Ramanauskas-Greitai, replikuodamas į jo frazę apie neblaivius vairuotojus iš Rytų Europos, pajuokavo, kad „vairuoti išgėrus pigiau, nei pirkti GPS“.
Priešnuodis nuo piratų – Mao Zedongo raštai
Žurnalistas jau ne pirmą kartą prisipažino rimtai svarstantis per artimiausius metus ar porą grįžti su žmona ir dviem dukromis į Lietuvą. „Žinau, kad grįšiu į Lietuvą ir pakankamai greitai, nes čia man kur kas įdomiau. Ten aš, ko gero, nesurinkčiau tokio rato žmonių, kurie ateitų paklausyti, ką kalbu, ir skaitytų mano knygas. Anglijoje jau išgyvenau 15 metų, tai yra ilgas etapas. Atvažiavau nesubrendęs, nors daugelis pasakytų, kad ir dabar esu nesubrendęs. Man tada buvo 24 metai, nieko aplink nesupratau. Kartais jaučiu, kad esu praleidęs ten pakankamai laiko – pakankamai apžiūrėjęs, pamatęs, išklausęs ir pastebėjęs, o Lietuvoje man bent jau dabar nepaprastai įdomu. Daugelis, ypač iš Anglijos lietuvių, sako: gal tu išprotėjai, gal tu nežinai, kaip Lietuvoje yra blogai, nebūk durnas, pagalvok apie vaikus.“
Paklaustas, ką atrado gimtojojoe šalyje, A. Užkalnis prisipažino dar neatradęs tiek daug, kad galėtų viską sudėti į knygą, nors prisipažino tokių minčių irgi turintis. „Žinau, kad Lietuva nežmoniškai pasikeitė per tuos 15 metų, kai atvažiuodavau tik keletą kartų per metus. Labai norėčiau parašyti apie Lietuvą. Gal tuo metu jau būsiu sukaupęs tiek moralinio kapitalo, kad prie mano namų nebus biotualetų ir žmonės per naktis nebudės. Lietuva ir žmonės taip pasikeitė, nebuvo pakankamai laiko sėsti ir apie tai pamąstyti, nebuvo, kas parašo paprastais buitiniais terminais ir samprotavimais iš kiekvieno gyvenimo, o ne didelę kultūrologinę studiją, kurios skaitytojų būtų tik keli šimtai.“
Žurnalistui per pristatymą teko atsakyti ne tik kokia mašina važinėja (Lietuvoje – nuomota, o Didžiojoje Britanijoje – baltu BMW, anot jo, kaip tikras kaunietis,), bet ir kuo rašo savo tekstus – stacionariu ar nešiojamuoju kompiuteriu. „Viename iš paskutinių „Istorijų“ numerių buvo mano straipsnis apie Nidą, prie kurio įdėjau dviejų jaunuolių, labai manieringai atsisėdusių ant krantinės Nidoje, pasidėjusių baltą nešiojamąjį kompiuterį, kad visi gerai matytų, jog tokį turi, ir vis pasidairančių, ar jau visi pamatė, nuotrauką.
Straipsnyje rašiau apie tuos, kurie važinėja riedžiais, apie jaunimą, kuris pretenzingai sėdi ant prieplaukos, vaizduodamas, kad naršo internetą, lyg turėtų ten ką žiūrėti, subingalviai. Žurnalas straipsnį išspausdino, o kažkas, matyt, pamatė savo kompiuterį ar pažįstamus ir pagrasino žurnalui teismu. Knygoje nuotraukos nebėra. Rašau dideliu personaliniu kompiuteriu – stengiuosi nešiojamuoju nerašyti, nes nelabai patogu.“
Į klausimą, ar nebijo, kad piktavaliai perfotografuos arba nuskenuos „Kelionių istorijas“ ir patalpins „Linkomanijoje“, A. Užkalnis atsakė neigiamai: „Yra gerų draugų, kurie jau pasirūpino „Anglija“. Buvo paimtas viršelis, Justino Žilinsko recenzija ir 300 puslapių Mao Zedongo raštų, viskas sudėta į gražų pakelį ir padėta visiems piratams parsisiųsti. Nežinau tikslių skaičių, bet kažkuriuo metu tai padaryti bandydavo po 50–60 per dieną. Būdavo didelis nustebimas, kai bandydavo atidaryti. Kiekvienam nuodui tikriausiai atsiranda priešnuodis. Užuot saugojusis piratų galima jiems taip užpiratinti, kad maža nepasirodytų.“
„Supratau, kodėl taip padaugėjo narių „Fronte“ – jie tapo kiniško komunizmo šalininkais“, – pajuokavo A. Ramanauskas-Greitai.
Žurnalistas taip pat prisipažino labai mėgstantis vokiečių rašytojo romantino Ernesto Theodoro Amadeaus Hofmanno, kuris gyveno netoli Lietuvos – Karaliaučiuje, pasakas, nes jis nesigėdijo kurti niūrią ir makabrišką nuotaiką, keistus vaizdinius, nuo kurių pasvajojus ir pačiam tampa baisu. „Man tai – pačios geriausios svajonės", – prisipažino A. Užkalnis.