Lietuviai Norvegijoje: kai neleisdavo dirbti po 12 val., manydavom, kokie bepročiai, mums gi pinigų reikia

 (859)
Remigijus Mažeika ir Ramunė Mažeikienė su dukra Rusne ir sūnumi Roku
Remigijus Mažeika ir Ramunė Mažeikienė su dukra Rusne ir sūnumi Roku
© DELFI (A.Sarcevičiaus nuotr.)

„Pradžioje arėm po 12 valandų. Kai prašydavom, kad leistų kuo daugiau dirbti, mums neleisdavo, sakydavo: mes norime, kad jūs gyventumėte socialinį gyvenimą, kad susirastumėte draugų. Mums atrodydavo: kokie bepročiai, mums gi pinigų reikia“, – taip apie savo gyvenimo pradžią Norvegijoje prieš daugiau nei 5 metus kalba 34 metų Remigijus Mažeika ir 28 metų jo žmona Ramunė Mažeikienė.

2 metų ir 3 mėn. dukrą Rusnę bei 3 mėn. sūnų Roką auginantys lietuviai dabar sako, kad įvyko persilaužimas ir jie supratę, kad visų pinigų neuždirbsi.

„Dabar kai pasiūlo dirbti daugiau, Remigijus jau sako: ai, tingiu. Nebereikia, norisi gyventi. Neuždirbsi visų pinigų“, – pasakoja Ramunė.

- Kaip jūs atsidūrėte Norvegijoje?

- Išvažiavo Remigijus į Oslą per pažįstamą. Tai buvo prieš daugiau nei penkerius metus. Darbo sąlygos buvo tragiškos, tačiau uždarbis geresnis nei Lietuvoje. Pažinojome vieną norvegą kitame miestelyje. Jis sako, jeigu norite, važiuokite ir dirbkite. Remigijus palygino, kad darbo sąlygos pirmoje vietoje tragiškos, atlyginimas, palyginus su antruoju, irgi kapeikos, tad nusprendė atvažiuoti į Statlaną ir pabandyti.

Remigijus: aš dirbu statybose darbų vadovu. Prižiūriu santechnikų firmą, elektrikų firmą, ūkio darbus. Dar yra šeši lietuviai, kurie dirba toje pačioje įmonėje. Aš atsakingas už juos, paskirstau darbus.

- O tu atvažiavusi irgi radai darbą?

Ramunė: taip, Remigijaus šeimininko firma turi ir statybinių prekių parduotuvę. Pradžioje statybose dirbau, paskui, kai pradėjau lauktis, pasiūlė darbą parduotuvėje. Pradžioje dirbau 100 proc., o paskui, kai gimė Rusnė, darbdavys paklausė, kiek norėsiu dirbti laiko per savaitę. Čia normalu, kad mamos nebedirba pilnai. Taigi pradėjau dirbti 3 dienas per savaitę. Po to Roko pradėjau lauktis, tad dabar džiaugiuosi motinyste.

- Kokios galimybės Norvegijoje auginti vaikus?

- Čia geriausios sąlygos vaikams auginti. Pirmiausia, darbdavio požiūris labai geras. Jei reikia vaikus į ligoninę vežti – jokių problemų. Tau reikia išvažiuoti – tai ir išleidžia. Vaikai iki 18 metų gauna pašalpą beveik po 1000 kronų (apie 450 litų). Be to, vaikams yra nemokamos šeimos gydytojo ir odontologo paslaugos. Jeigu vaiko nevedi į darželį (nuo 1 metų iki 3 metų) – tau moka pinigus, maždaug po 3500 kronų (apie 1600 Lt). Aš vedu Rusnę į darželį tris dienas per savaitę, tai dar gaunu daugiau kaip 600 kronų (270 Lt). Už darželį moku po 1600 kronų (720 Lt) per mėnesį už 3 dienas, bet kai ateina mokesčių deklaracijos, man tuos pinigus grąžina. Taip išeina, kad darželis nemokamai. Tuos pinigus padalina – tiek man, tiek Remigijui.

- Ar labai skiriasi žmonės – norvegai čia ir lietuviai Lietuvoje?

- Man atrodo, kad žmonės čia draugiškesni, ramesni, labiau atsipalaidavę. Kodėl taip nusprendžiau – dėl pinigų. Visi gerai gyvena, visi visko turi. Jokio streso nėra.

Ar įmonės direktorius, ar valytoja – visi turi mašiną. Turi kiekvienas namus. Jie kartu sėdi, pietauja, ne taip, kaip Lietuvoje. Mūsų draugas norvegas, pavyzdžiui, sukviečia visą savo fabriką – ir valytojas, ir siuvėjas, - visiems gamina pietus. Ar taip bus Lietuvoje – jokių šansų. Labai draugiški žmonės, paslaugūs, visad šypsosi.

- Jūs nemokėjote norvegų kalbos, kai atvažiavote?

- Ne, pradžioje mokiausi pati. Turėjau knygelių, vėliau pradėjau klausinėti, kas galėtų padėti, nes vis dėlto ir tas tarimas sudėtingas, ir visa kita – tiesiog reikėjo pagalbos. Pažįstamo norvego žmona sakė: galiu padėti, jei kas neaišku. Tai būdavo taip, kad kartą per savaitę aš nueinu pas ją su savo klausimais. Po truputį išmokau norvegų kalbą bendraudama. Bet aš mokiausi vieną dialektą – bukmolą (norv. bokmål), o čia visi šneka nynošku (norv. nynorsk). Visai skirtingi dialektai, net kitoje kalno pusėje kitaip šneka. Pradėjusi dirbti parduotuvėje, pradėjau suprasti skirtingus dialektus. Ateina kiekvienas žmogus su vis kitokia kalba, bet tai buvo labai naudinga kalbos atžvilgiu.

- Po kiek laiko Norvegijoje galėjau suprasti, ką šneka?

- Po metų, pusantrų aš jau šnekėjau.

- O tu, Remigijau, irgi tuo pat metu išmokai norvegų kalbą?

Remigijus: gerokai vėliau. Aš iš vadovėlių nesimokiau, bet pradėjau dirbti su norvegais, žodis po žodžio, pasiklausdamas kai ko žmonos, išmokau. Kai supranti vieną kitą sakinio žodį - tai labai sunku. Bet kai tik vieno kito žodžio nežinai, tai maždaug gaudaisi. Taip ir pramokau.

- Būna žmonių, kurie ir Anglijoje nesimoko anglų kalbos...

Ramunė: nesuvokiama. Pas mus yra viena šeima, vaikas jau eina į mokyklą, vyras šneka angliškai, o moteris - tik lietuviškai, rusiškai. Manau, kad tam vaikui labai sunku yra. Jei ko mokykloje reikia, jei kas mokykloje nutinka, tai kviečiasi mane, kad padėčiau. Ji neturi nei draugių, nei pažįstamų – izoliuotas žmogus visiškai, verda savo sultyse.

- Koks jums buvo įspūdis atvažiavus iš Ukmergės į Norvegijos miestelį su 2800 gyventojų?

Pradžioje mums visa tai buvo neaktualu. Mums svarbiausia buvo užsidirbti pinigų, nes labai norėjosi savo buto. Lietuvoje nuomojomės, savo nieko niekada neturėję. Tad Norvegijoje dirbom, arėm po 12 valandų. Kai prašydavom, kad leistų kuo daugiau dirbti, mums neleisdavo, sakydavo: mes norime, kad jūs gyventumėte socialinį gyvenimą, kad susirastumėte draugų. Mums atrodydavo: kokie bepročiai, mums gi pinigų reikia.

- O vėliau buvo persilaužimas, kai nustojote dirbti vien dėl pinigų, pradėjote gyventi tiesiog?

- Manau, kad taip. Dabar kai pasiūlo dirbti daugiau, Remigijus jau sako: ai, tingiu. Nebereikia, norisi gyventi. Neuždirbsi visų pinigų.

Remigijus: Lietuvoje nusipirkome butą, susitvarkėme sodybą, garažą. Galime grįžti bet kurią minutę. Iš materialinės pusės Lietuvoje turime jau viską. Pradžioje nieko nepirkdavome, taupydavome, o dabar laisvai gyvename.

- Kiek dirbate dabar?

Lietuviai Norvegijoje šiuo prietaisu gaudo krabus
Lietuviai Norvegijoje šiuo prietaisu gaudo krabus
© DELFI (A.Sarcevičiaus nuotr.)

Ramunė: Remigijus – 8 valandas. O aš iki motinystės dirbau tris dienas po 6,5 val., bet galėjau dirbti ir mažiau, ir daugiau. Gal čia nuo darbdavio priklauso, gal darbdavys labai geras.

Čia apskritai kaime moterys mažai dirba, nes darbų nelabai yra. Bet aš šneku apie savo kaimą, nežinau, kaip kitur yra.

- Šeimoje šnekate lietuviškai?

- Tik lietuviškai. Būna, kad dainelę norvegiškai padainuojam, bet su vaikais bendraijam lietuviškai. Ką Rusnė išmoko norvegiškai, tai viskas iš darželio, iš pažįstamų. Praktiškai dėl to ir leidau į darželį, kad nebūtų atstumta.

- Bet lietuvių Statlano apylinkėse yra nemažai?

- Labai daug.

- Ar yra dalykų, kurie skiriasi Norvegijoje ir Lietuvoje?

- Čia priimta, kad saldainius vaikams duoda tik šeštadieniais. Šeštadienį būna saldumynų diena. Sako, važiuojam, šeštadienį skanėstų. Kitomis dienomis gal irgi ką nuperka, bet visada akcentuoja, kad skanėstai pas juos šeštadieniais. Tėvai kokios picos pasidaro, o vaikams leidžia saldainiukų nusipirkti. Bet mūsų Rusnė nemėgsta nei šokolado, nei saldainių. Jai reikia džiovintos žuvies, kumpio.

Mūsų darželyje vaikus išleidžiant reikia užtepti duonos su sviestu. O darželyje duoda sūrio ar dešros, pieno atsigerti. Nėra taip, kad šiltą maistą ruoštų, košių neverda. Vaikus migdo vežimėliuose, dažnai lauke. Bet kokiu oru vaikai lauke būna. Ar lietus, ar saulė – visada. Kaip jie sako, nėra blogo oro, yra blogi drabužiai. Tad vaikams reikia daugiau drabužių. Darželyje vaikai visada turi turėti guminius batus, lietaus drabužius, kombinezoną. Gali lauke būti ir stipriausias lietus – vaikai vedami į lauką. Kitame kaimelyje esančiame darželyje vaikams duoda kažko ir šilto pavalgyti. Ir vežimo ten nereikia, o čia būtinai reikia vežimo, kad vaikas turėtų kur miegoti. Beje, vaikai nuo 3 metų pietų miego nebemiega.

Be to, skiriasi tai, kad namų, mašinų žmonės nerakina. Mūsų draugė norvegė sako, kad niekada gyvenime nebuvo užrakinusi savo mašinos šiame kaimelyje. Truputėlį šokas buvo, kai tik atvažiavome. Vakare ėjome pasivaikščioti, garažai atviri, o ten valčių varikliai, slidės, įrankiai. Namuose, matosi, tamsu, tik garažas atidarytas, atrodo, imk ką nori ir nešk. Tai labai šokiravo.

Labai baisu būdavo, kad jei kažkas dings, mus apkaltins. Atrodo, lyg vieninteliai atvažiavę, tad baisu būdavo. Kai darbovietei kviesdavome pagalbininkų iš Lietuvos, sakydavome: tik nebandykit nieko tokio. Juk lietuviškas būdas. Nes jei kas nutiktų, žvilgsniai pirmiausia į mus nukryptų. Darbdaviui mus norvegas rekomendavo, tad jei ir mūsų prašo, sako, jei imsite žmonių, turite garantuoti už juos. Taip paskui mus iš viso atvažiavo 10 žmonių.

Nenorime grįžti į Lietuvą ir stalo kampą graužti

Ramunė: kai dirbau Lietuvoje, „į rankas“ prieš 5 metus gaudavau 1000 litų. Kai važiavau į Oslą, pasiūlė tris kartus daugiau – 1000 eurų. Man tuomet atrodė: ooo, pinigai. O dabar aš, dirbdama tris dienas per savaitę po 6,5 val. gaunu kokius 4000 Lt.

Remigijus: jei nedirbu jokių viršvalandžių, „į rankas“ gaunu 9000 Lt. Aišku, už dyką pinigų niekas nedalina, reikia dirbti, kaip ir visur. Už namo nuomą mokame apie 2000 Lt per mėnesį.

Remigijus Mažeika ir Ramunė Mažeikienė su dukra Rusne ir sūnumi Roku
Remigijus Mažeika ir Ramunė Mažeikienė su dukra Rusne ir sūnumi Roku
© DELFI (A.Sarcevičiaus nuotr.)

- Ar jus šokiravo kainos?

- Kai mes atvažiavome, buvo labai didelis skirtumas. Bet dabar kai lyginame – drabužiai čia pigiau, buitinė technika čia pigiau, kompiuterį nusipirkome čia pigiau. Kai grįžtame į Lietuvą, vis nustembame, kad kai kurie produktai pabrango. Praeitą kartą buvo 4 Lt, o dabar jau 6 Lt. Atrodo, kad kainos Lietuvos auga „ant akių“.
Ramunė: kai atvažiavom, buvo nusprendę, kad liksim dvejus metus, tada – atgal. Po tų dvejų metų treti prasidėjo, ir ketvirti, ir penkti. Paskui sakėm – vaikai pradės eiti į mokyklą, reikės grįžti į Lietuvą. Norisi, kad Lietuvoje eitų į mokyklą. Bet kuo toliau, tuo labiau galvoju, kad čia vaikus vesime į mokyklą. O grįžti į Lietuvą ir stalo kampą graužti – norisi vaikams geresnį gyvenimą suteikti.

- O pritapti sudėtinga?

Ramunė: kai šnekėjau angliškai, tai keistas žmonių požiūris būdavo. Jaunesni angliškai šneka, o su vyresniais taip būdavo: sakydavai, atsiprašau, gal galit pasakyti angliškai, nes aš nesuprantu, tai jie nusisuka ir nueina. Mintis tokia: aš noriu, kad tu šnekėtum norvegiškai. Kai išmokau norvegų kalbą, iš karto pasikeitė žmonių požiūris.

Remigijus: jiems geriau truputėlį norvegiškai nei gerai angliškai. Kai pramokau kalbą, iš karto atlyginimą pakėlė. Taip ir sakė iš pradžių: pramoksi kalbą, pakelsim atlyginimą.

Labai džiaugėsi, kai mes pradėjome šnekėti norvegiškai. Ir labai norime, kad mes čia pasiliktume. Jiems reikia, kad būtų vaikų, jaunimo. Nes dauguma vaikų išvažiuoja iš kaimo į miestus mokytis ir retai kas grįžta. Ir dar klausia, ar nenori jūsų tėvai atvažiuoti čia gyventi.

www.DELFI.lt
 
859
Vardas
Komentavimo taisyklės ir atsakomybė

Lietuviai svetur

Anglijos lordas leido suprasti, kad imigrantai iš Rytų Europos – nelaukiami (97)

2014 spalio mėn. 15 d. 18:06
Londonas, Didžioji Britanija
AOP nuotr.
Didžiosios Britanijos lordas Sugaras neseniai pareiškė, kad būtina padaryti galą pašalpų kultūrai šalyje, traukiančiai imigrantus iš Rytų Europos, kurie esą Jungtinę Karalystę laiko „pieno ir medaus šalimi.“

Nebesame emigracijos lyderiai (42)

2014 spalio mėn. 15 d. 10:25
Nebesame emigracijos lyderiai
DELFI (D.Sinkevičiaus nuotr.)
Kiekvienas doras lietuvis turi bent vieną giminaitį, kuris dirba užsienyje. Tačiau naujausi pasauliniai tyrimai rodo, kad tarp ketinančių emigruoti lietuvių mes jau nebe pirmieji.

A. Butkevičius: Generalinis konsulatas Čikagoje visuomet buvo lietuvybės lopšys (9)

2014 spalio mėn. 13 d. 08:35
A. Butkevičius: Generalinis konsulatas Čikagoje visuomet buvo lietuvybės lopšys
AOP nuotr.
Generalinis konsulatas Čikagoje – tai 90 nepertraukiamo Lietuvos diplomatinio atstovavimo metų, mūsų laisvės ir stiprybės simbolis, pažymėjo Ministras Pirmininkas Algirdas Butkevičius Lietuvos Respublikos generalinio konsulato Čikagoje įsteigimo 90-ųjų metinių minėjime.

Emigranto karjera: buvo striptizo šokėjas, o dabar turi du verslus (20)

2014 spalio mėn. 12 d. 17:18
Lietuvis Andrius Hamburge – jaunas, bet jau gerbiamas verslininkas. Greiti automobiliai, egzotiški ir brangūs hobiai, nepriekaištinga apranga – tokį jį pratę matyti Vokietijos verslo žmonės. Bet dauguma jų net neįsivaizduoja, kad šis rimtas vyras dar visai neseniai dirbo striptizo šokėju ir paromis lėbavo vakarėliuose.

Ūmi liga padėjo suprasti, kur tikroji tėvynė (78)

2014 spalio mėn. 5 d. 20:14
Lietuvoje – lietuvė, diplomuota muzikė, talentinga žurnalistė, geidžiama renginių vedėja. Izraelio kibuce – žydė, viena iš repatriantų. Tel Avive – menų koledžo studentė ir muzikos mokytoja. Izraelio mieste prie jūros – jaunamartė, netrukus – mama su metų kūdikiu ant rankų. Izraelyje moteris įsitikino: genai galingesni už auklėjimą, jie pergali ir kaustančią karo baimę.